2019 m. rugpjūčio 26 d. pirmadienis - 8:52
   

Ar pagrįstai A.Einšteinas kritikavo kapitalizmą?

«
Autorius: Red. - Viso pranešimų: 3 - Tema sukurta: 2010-08-27 14:15:58
2010-08-27 16:38Makliovija
Reikia perspėti Pagiežingą, kad neduokdie neperskaitytų šitų erezijų :)
2010-08-27 16:35Makliovija
Pirstelėjimas palyginus su tuo, ką apie kapitalizmą sako Algirdas Paleckis:
Kapitalizmas – tai žmonių naikinimo mašina. Jis naikina žmones fiziškai ir moraliai – girdo juos alkoholiu, marina narkotikais, bukina masine kultūra, verčia žudytis, stumia emigruoti, žudo išaugusio nusikalstamumo rankomis, varo į neviltį nupirktos teisėsaugos sprendimais ir egoistinio vartojimo beprasmiškumu. Kapitalizmas netiki žmogumi, neiškelia jo ant pjedestalo, neįkvėpia jo prasmingiems darbams ir žygiams. Pinigas yra jo religija.
leftas.info
2010-08-27 14:17Albertas Einšteinas
Albertas Einšteinas buvo už socializmą
Albertas Einšteinas (1879-1955) – absoliučiai daugumai tikrai žinomas žymiausias XX a. fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas. Tačiau, matyt, retas girdėjo, jog jis buvo socialistas ir to neslėpė. Pirmajam JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ (beje, leidžiamo ir dabar) numeriui jis parašė esė „Kodėl socializmas?“. Leidinys pasirodė 1949 metų gegužę.
A.Einšteinas rašė:
Dabar trumpai išdėstysiu savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalbama apie žmogaus santykį su visuomene. Žmogus, kaip dar niekada niekada iki šiol, suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o veikiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
To negana, - žmogaus padėtis visuomenėje tokia, kad egoistiniai instinktai nuolat pabrėžiami, nors socialiniai, iš esmės silpnesnieji, vis labiau degraduoja. Visi žmonės, kad ir kokią vietą visuomenėje jie užimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.
Nesąmoningai savo egoizmo įkalitni, žmonės jaučiasi nesaugūs, vieniši, netekę paprastų gyvenimo džiaugsmų. Tik visuomenei atsidavęs žmogus gali įprasminti savo gyvenimą, nepaisant koks trumpas ir pavojingas jis būtų.
Tokia ekonominė kapitalistinės visuomenės anarchija, kokią turime dabar, mano nuomone, yra tikrasis blogio šaltinis. Matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito visų kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o dažniausiai laikydamiesi įstatymais nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t.y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir svarbiausių prekių gamybai, gali būti ir dauguma atvejų yra pavienių asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybių pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp darbininkų, pretenduojančių į darbo vietą, kiekio ir darbo jėgos poreikio, kurį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teoriškai darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga susitelkti keliose rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies kapitalo koncentravimasis vyksta todėl, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo pasidalijimo mastas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų padarinys - kapitalistinė oligarchija, kurios nežabotų galių efektyviai apriboti negali net demokratinė visuomenė.
Taip atsitinka todėl, kad įstatymų leidžiamosios valdžios dalyvius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai. Jie tokiu būdu atskiria rinkėjus nuo įstatymų leidžiamosios valdžios. Dėl to išrinktieji gyventojų atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Negana to, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai neišvengiamai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Todėl piliečiui ypač sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, objektyviai daryti išvadas ir protingai naudotis savo politinėmis teisėmis.
Situaciją ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privatusis kapitalas, atspindi du pagrindiniai principai: pirma, gamybos priemonės (kapitalas) yra privati nuosavybė, ir jų valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, šiuo aspektu toks dalykas kaip grynas kapitalizmas neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgi ir žiaurūs politiniai susirėmimai darbininkams padėjo pasiekti kiek pagerintas „laisvos darbo sutarties“ sąlygas tam tikroms darbininkų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo grynojo kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, bus įdarbinti. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Darbuotojas gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir menkai apmokami darbininkai negali būti pelninga realizacijos rinka, - vartojimo produktų gamyba būna ribojama, ir to priežastis - visuotinis nepriteklius.
Techninis progresas, užuot visiems palengvinęs darbo naštą, dažnai yra lydimas nedarbo augimo. Pelno siekimas bei konkurencija tarp kapitalistų destabilizuoja kapitalo kaupimą ir naudojimą, kas sukelia vis sunkesnes ekonomines depresijas. Neribojama konkurencija veda link darbo jėgos švaistymo ir atskiros asmenybės socialinės sąmonės deformavimo, apie kurį aš jau kalbėjau.
Šį asmenybės deformavimą laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Nuo jo kenčia visa mūsų švietimo sistema. Studentams diegiamas perdėtas veržimasis į konkurencingumą, besirengiant būsimai karjerai jie mokomi garbinti materialinę sėkmę.
Esu įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių, t.y. sukurti socialistinę ekonomiką su tokia švietimo sistema, kuri būtų nukreipta siekti visuomeninių tikslų. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra naudojamos pagal planą.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą pagal visuomenės poreikius, paskirstytų būtiną atlikti darbą visiems jos nariams, gebantiems dirbti, ir garantuotų teisę į išgyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui. Asmenybės lavinimas, kartu ugdant ir įgimtus gabumus, puoselėtų žmoguje atsakomybės už kitus jausmą, o ne dabar mūsų visuomenėje vyraujantį valdžios ir sėkmės garbinimą.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika - tai dar ne socializmas. Planinė ekonomika gali visiškai pavergti asmenybę. Norint sukurti socializmą, būtina išspręsti sudėtingas socialines-politines problemas: kaip padaryti, kad esant labai centralizuotai politikai ir ekonomikai biurokratija netaptų visagale? Kaip apsaugoti žmogaus teises, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
RAŠYTI ATSAKYMĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai