2019 m. lapkričio 20 d. trečiadienis - 20:07
   

2002 10 29 - POLITINIAI POKALBIAI VIRTUVĖJE PRIEŠ 10 METŲ (HUMORAS IŠ LP KOMPLEKTŲ)

«
Komentarų: (0)
Su laikraščiu "Lietuvos profsąjungos" (dabar LPSK viešųjų ryšių leidinys)  keletą metų bendradarbiavo nūnai jau išėjęs Anapilin  klasikinės filologijos profesorius  Henrikas Zabulis (1927-2010). Greta kitų įvairaus pobūdžio straipsnių,  jis skaitytojus džiugino politinės humoristikos rašiniais, laikraštyje spausdintais su rubrika "Mieliems bičiuliams, žiūrintiems televizorių" ir pasirašomais "Jūsų - Pilypas iš Kanapių".

Siūlome paskaityti porą 2002 metais parašytų humoreskų, kuriose gyvai atkurta tų metų politinė atmosfera ir piliečių nuotaikos. Pavadinimus rašiniams PN redakcija parinko iš teksto.

Nuotraukoje - prof. H.Zabulis apie 2009 metus (Juozo Stepono nuotr.)

 




MIELIEMS BIČIULIAMS, ŽIŪRINTIEMS TELEVIZORIŲ





GAL MES EINAME NE Į EUROPĄ, O Į AFRIKĄ?




- Neseniai priimtas teismų įstatymas sustiprino Lietuvos teismų savivaldą. Jis padės teismams atsikratyti sovietmečio palikimo - politikų telefoninės teisės, - pakartojo šventus prezidento metinio

pranešimo žodžius kaimynė, buvusi mokytoja, o po to pridūrė savo komentarą:

- Ar ne patį gi Adamkų dar visiškai nesenai kritikavo Aukščiausio Teismo pirmininkas Greičius ir kiti teisininkai, kai jis gana griežtai užsipuolė teisėjus, nusprendusius kitaip negu jis norėjo? Ko jis dabar dairosi į sovietmetį?

-  Jau senokai tai buvo, berods, pernai rudeniop, - pasakiau aš, - be to, prezidentas savo žodžius kelissyk taisė, kol išvis liko nebeaišku, ką jis sakė ir ko nepasakė.

-  Juokiasi puodas, kad katilas juodas! - dusliai atsikosėjo kaimynės vyras, nes išgirdęs, kad Auštrevičius iškovojo iš Europos Sąjungos Lietuvai ypač svarbią teisę nedidinti tabako akcizo, ėmė iš džiaugsmo labai smarkiai rūkyti.

- Tokių juodų puodų Lietuvoje daugiau nei Grūto parke leninų, -tęsė savo pamokslą kaimynė. - Visi prisimena Ozolo spaudimą prokuratūrai, kad nuteistų Šleževičių, Landsbergio nurodymus Pėdnyčiai, kol tas iš kelinto karto išstenėjo kaltinimus Butkevičiui, kitų politikų vaidmenį Stasaičio byloje, o po to jie visi iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės prisiteisė šimtus tūkstančių litų.

-Bet pačių bausmių Strasbūro teismas juk nė vienam nepakeitė, -pareiškiau jai, o ji man:

-  Būtų dar didesnė gėda Lietuvai, jei tarptautinis teismas imtų mokyti mūsų teismus, kaip reikia teisti iš esmės. Užtenka, kad jis pabaksnoja jų nosį į procedūros dvoką, sukeltą politikų mėšlinomis šakėmis.

-  Tu čia tikrai perdedi, nes ne visada politikų įtaka lemia bylos baigtį, - nesutrikau aš, nes turėjau argumentų. - Pavyzdžiui, dešiniųjų politikų pradėta “Aurabanko” byla sukaupė 175 foliantus popierių, kurie dabar guli kaip dulkina makulatūra, nes byla nutraukta, o kairieji juokina svietą tardydami gailų karjeristą Sigitą Kaktį, kuris iš trečių rankų pasirašė konservatorių suregztą sutartį su Wiljams’o kompanija, bet plėšrioji žuvis, konservatorių privagizavimo operatorius Vaitkevičius gavo iš Andriaus Kubiliaus malonės 150 tūkst. Lt pašalpos ir dingo iš teisėsaugos akių. Panašiai apdovanotas buvo ir konservatorių savivaldžiavimo teisinis pridurkas Pėdnyčia, dėl kurio kaltės Lietuva dabar, sugėdinta prieš visą Europą, turi mokėti tuos nelemtus šimtus tūkstančių, pralaimėtų Strasbūro teisme.

-Aš sutinku, - atsikirto buvusi mokytoja, - bet aš negaliu suprasti, kuo čia dėtas sovietmečio palikimas, jei visą tą mėšlą sumynė konservatorių parankiniai.

- Ko čia nesuprasti? - vėl atsikosėjo jos vyras. - Juk ne kas kitas, o konservatoriai perėmė bjauriausias bolševikinės nomenklatūros tradicijas, nuo kurių atsisakė socdemai.

- Kiek aš suprantu, Adamkus savo ketvirtojoje prezidentinėje kalboje kažkokiomis užuominomis mėtė akmenis, deja, į socdemų daržą, - pasakiau aš, bet jis man vožė į dantis:

-Durniau! Visi juk ruošiasi prezidento rinkimams, kurie rūpi ir prezidentui. Negi tu nori, kad jis stotų su kairiaisiais, kai dešinieji jau kuris laikas derasi dėl bendro kandidato, kuriuo vis dažniau minimas būtent Adamkus?

-  Tai tu manai, būtent dėl to prezidentas taip smarkiai užkirto valdančioms partijoms už tai, kad jos nesideda prie santarvės, kurią dabar ėmė linksniuoti konservatoriai, dvylika metų visais įmanomais būdais skaldę Lietuvą? - paklausiau aš.

- Aš ne Kuolys, kuris visada gerai žino, ką prezidentas norėjo pasakyti, net jei to jis ir nepasakė, bet kaip aiškino tas žurnalistas, kuris labai panašus į pabėgusį iš Lukiškių kalinį, prezidento kalba buvo skirta būsimiesiems rinkimams, - apsidraudė nuo mano atakų kaimynas, bet neišvengė žmonos pamokėlės:

- Nieko čia blogo, kad kas nors siekia prezidento kėdės. Dar geriau, kai to siekiama santarvės šūkiu, nes mažai Lietuvai didelės pjautynės pavojingos. Net ir Šustauskas, kvietęs savo sėbrus imti kalašnikovus, rengdamasis būti prezidentu, iškepė vargetoms jautį, išdalijo 4000 kiaušinių ir sugirdė cisterną alaus, todėl išbadėjęs Kaunas skandavo: “Šus! Tau! Skus!”

- Girdėjau, kad Afrikoje dar yra genčių, kuriose santarvės labui per šventes suvalgomas net vienas kitas gentainis, - pasakiau aš mokslingiau, o kaimynas suvulgarino:

- Tai va, ir pas mus susipjovusios partijos vis suvalgo vieną kitą veikėją neturėdamas tam teisės, o mokesčių mokėtojai jų per didelį apetitą apmoka šimtais tūkstančių litų. Gal mes einam ne į Europą, o į

Afriką?

Jūsų Pilypas iš Kanapių







SOVIETMEČIU IR PATS KUBILIUS TEBUVO TIK PAPRASTAS LABORANTAS




Kai Seimas vieningai atmetė Prezidento siūlymą suteikti Landsbergiui iš tarnybos išėjusio prezidento privilegijas, buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas pasakė: “Labai juokinga. Estai dabar turi daug juoko”.

- Ar ir Estijoje iš Landsbergio visi taip juokiasi, kaip ir Lietuvoje? -paklausė nustebęs kaimynas.

- Tu ne taip supratai Landsbergio žodžius, - ėmė aiškinti žmona, buvusi mokytoja. - Jis norėjo pasakyti, kad estai juokiasi iš mūsų baltiško mentaliteto, nes net jie, skandinavai, jam ne per seniausiai suteikė savo ordiną.

- O gal Landsbergis norėjo pasakyti, kad dabar estai turi daug juoko būtent dėl to suteiktojo ordino? Latviai juk juokingai davė ordiną Jelcinui, bet tas jo atsisakė, o estai apdovanojo Jelcino bendražygį iš Lietuvos, tačiau “turniai” lietuviai, kaip skelbia “Dviračio žynios”, nesuprato jų jumoro, - savaip viską vartė vyras.

- Čia ne jumoras, o faktas, kad estai savo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Riūteliui, dirbusiam tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip Landsbergis, suteikė prezidento privilegijas, o lietuviai savo tuometiniam vadovui tokios malonės pavydi, - įsiterpiau ir aš į šeimos ginčą, bet kaimynas nenusileido nė per nago juodymą:

- Nežinau, kaip tas tavo Riūtelis elgėsi, bet mūsų Landsbergis tai neturėto titulo siekia dar nuo tų laikų, kai buvo AT pirmininku Tada jis buvo paskelbęs referendumą dėl savo įgaliojimų padidinimo iki prezidento, bet tauta jo geismų nepatenkino. Po to jis pretendavo į prezidentus per rinkimus, bet tauta jo nepraleido į antrąjį turą. Dabar jau antrą kartą jo kulto smilkytojai siūlo atgaline data įteisinti tai, ką atmetė tauta.

- Bet Darius Kuolys prezidento vardu pareiškė, kad Seimo valia, kurią jis turi teisę reikšti kokią nori, nekeičia istorinės tikrovės, nes Landsbergis tada iš tiesų buvo valstybės vadovas, - nenusileidau ir aš.

-  Kad, man regis, Landsbergio gerbėjai patys nuolat keičia istorinę tikrovę, o jų oponentai su tuo nenori sutikti, - atsišaukė pagaliau vyro nutildyta žmona. - Pagal tarybinę konstituciją išrinktą Aukščiausiąją Tarybą vėlesnis konservatoriaus Seimas ėmė ir pakrikštijo Atkuriamuoju Seimu, bet tokio Seimo tauta niekada nerinko. Dabar reikalaujama Landsbergį pakrikštyti prezidentu, nors tokia pareigybė nebuvo numatyta nei tame įstatyme, kuriuo remiantis buvo renkama Aukščiausioji Taryba, nei tame, kuriuo ji vadovavosi Landsbergiui esant jos pirmininku. Jeigu ji atgaline data nebūtų paskelbta Atkuriamuoju Seimu, gal dar Landsbergiui būtų galima pritaikyti Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko paralelę, kaip padarė estai, o dabar šakės: Seimo pirmininko ir Valstybės prezidento pareigos dabartinėje mūsų konstitucijoje paties Landsbergio parašu yra griežtai atribotos...

- Bet istorinės tikrovės gynėjai žiūri ne į formalią konstituciją, o į faktinę Landsbergio padėtį, - nutraukiau ją ir priminiau, kad jam tada teko pasirašinėti valstybės įstatymus ir dokumentus, kaip tai dabar daro prezidentas.

- Tada reikia taisyti visą istoriją ir Lietuvos prezidentais oficialiai paskelbti Paleckį, Šumauską, Barkauską, Songailą ir Astrauską, nes jie irgi pasirašinėjo visus oficialius Lietuvos įstatymus ir dokumentus, - atšovė viską sumaišydamas jos vyras, bet tai mane suerzino:

- Ką tu? Jie juk buvo kolaborantai!

- Paulauskas, pasirišęs varlytę, išaiškino, kad visi, kas anais laikais ką nors dirbo, buvo kolaborantai be išdavystės, - šiek tiek jau atlyžo kaimynas, o aš vėl mėginau patikslinti:

- Andrius Kubilius dėl to labai supyko, nes jis nenori Landsbergio šalininkų priskirt prie kolaborantų.

- Iš tiesų verta supykti, nes pats Kubilius tada buvo tik paprastas laborantas, - reziumavo buvusi mokytoja.

Jūsų Pilypas iš Kanapių




Laikraštis “Lietuvos profsąjungos”, 2002 metai




NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai