2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:13
   

2012 02 02 - FILOSOFAS K.STOŠKUS APIE TRIŠALĘ TARYBĄ, NAC. SUSITARIMĄ IR TIESIOGINĖS DEMOKRATIJOS PROFANAVIMĄ

«
Komentarų: (0)

Dr. Krescencijus Stoškus

 

Tiesioginė demokratija bei
Ekonominės ir visuomenės  reikalų tarybos likimas Lietuvoje

 

Kadangi išderinta Lietuvos valstybė dreifuoja, neturėdama nei apibrėžtos krypties, nei orientyrų, o tik fragmentiškai ir paviršutiniškai mėgdžiodama atsitiktinius kitų šalių pavyzdžius, Tėvynės sąjungos programinė mintis organizuoti nacionalinį susitarimą buvo gana patraukli. Tuo sumanymu buvo išreikštas dar 18 a. Ruso (J.-J. Rousseau) suformuluotas esminis teisingumo principas: „Kuo sprendimai svarbesni ir rimtesni, tuo viršų imanti nuomonė turi būti artimesnė vienbalsei“ (IV kn. 2 sk.). Nacionalinio susitarimo pažadas galėjo reikšti  ne tik ketinimą tartis su visuomene, bet ir norą susitarti. Įtarimų nekėlė nė jos tikslas – Lietuvos modernizacija. Tačiau geriau perkandusieji Lietuvos politikų orvelišką „naujakalbę“ turėjo pagrindo suklusti. Juk tai, ką perskaitai politiniuose dokumentuose, visada reikia suprasti kitaip negu parašyta. Ten, kur kalbama apie nacionalinius ryšius, iš tikrųjų dažniausiai būna klaniniai arba grupiniai ryšiai, kur šnekama apie rinkimus, paprastai galvojama  tik apie rinkėjų pritraukimo ir papirkimo būdus, kur sakoma „viešieji interesai“, tik retais atvejais išreiškiamas rūpestis bendraisiais arba visuomeniniais interesais.

 

Neseniai Kultūros ministerija parengė Menų tarybos įstatymo projektą, kuriame kultūros politikos funkcijos pavedamaos meno tarybai. Paklausite, kodėl  rašoma viena, o galvojama kita. Jums niekas neatsakys. Aišku viena: taip atsiranda daug daugiau galimybių gudrauti.   

        

Nespėliosime, ką galvojo Tėvynės sąjungos programos rengėjai siūlydami nacionalinio susitarimo idėją. Bet viešoji politinė mintis tokiam sumanymui nebuvo parengta nei praktiškai, nei teoriškai. Juk kadaise Ruso greitai įtikino Vakarų pasaulį, kad visuomenės sutartis yra teisinės valstybės kūrimo būdas, paremtas visų piliečių lygybės pripažinimu. O čia, Lietuvoje, „visuomenės susitarimas“ įpareigojimų pavidalu nuleidžiamas iš viršaus. Žinoma, pasikeitė jo paskirtis: numatytus modernizacijos tikslus pakeitė krizės įveikimo tikslai. Jie buvo pagrįstai motyvuoti – pasikeitė situacija. Naujoji situacija buvo nepalyginamai sunkesnė, problematiškesnė, rizikingesnė, lemtingesnė. Susidūrėme su ribine situacija, keliančia visos tautos išlikimo klausimą. Čia tapo skaidriai permatoma, kas ko vertas. O nacionalinio susitarimo uždavinys – nepalyginamai svarbesnis, gyvybiškesnis. Ir, rodos, neturėjo likti vietos gudravimui, sukčiavimui, dvigubiems žaidimams.

 

Tačiau nebuvo suvoktas nei situacijos rimtumas, nei susitarimo fundamentalumas. Mąstoma buvo grynai rutiniškai, bukai, biurokratiškai ir absoliučiai antihumaniškai. Kai tauta šaukte šaukėsi savitarpiškais apsiribojimais grindžiamo susitarimo, jai iš aukšto buvo nuleistas nomenklatūriniu Trišalės tarybos „susitarimu“ įformintas  eilinis klanų suokalbis su ciniškais siūlymais prisijungti ir visoms kitoms organizacijoms. Lygiateisiškumo principas reikalavo užtikrinti visų piliečių išgyvenimo galimybes gimtojoje šalyje, tačiau tariamasis elitas be ceremonijų išsukinėjo saviškius nuo diržų susiveržimo prievolės. Užuot paskatinęs ir savo pačių pavyzdžiu patraukęs žmones pasidalinti užgriuvusią krizės naštą, imtis apsiribojimų ir susitelkti bendram išgyvenimui, jis nepajėgė įveikti savo arogancijos, įžūlumo ir pasipūtimo. Net priešingai, jis pažabojo tris labiausiai papirkimui pasidavusias profsąjungas, ir taip jau bedantes ir nuolankias, kad jos tylėtų, o jaunų žmonių srautai buvo priversti masiškai bėgti į svetimus kraštus. Sakysite, profsąjungos netylėjo. Bet jos privalėjo kovoti ir grumtis. Vaizdas buvo šleikštus: kai respublikos „elitas“ kas vakarą aikčiojo spoksodamas į jų garbei leidžiamus saliutus, nevilties apimtas jaunimas ieškojo išgyvenimo galimybių užsienyje. 

 

Visuomeninio susitarimo klausimas tampa pagrindiniu šalies rūpesčiu visada, kai nelieka ją vienijančių tikslų ir uždavinių, kai pakrinka visuomenė, išplinta nesantaika, pilietiniai konfliktai ir ima irti valstybė, kai ateina sunkių išbandymų metas (ima grėsti gamtos stichijos, krizės, karai ir pan. dalykai). Autoritarinio valdymo sąlygomis ko nors panašaus į tokius susitarimus gali imtis pačios valdžios viršūnės, siūlydamos nuolaidas savo priešininkams, konkurentams, skelbdamos lengvatas bei paramą skurdžiausiems socialiniams sluoksniams. Kartais net nebūna didesnio skirtumo tarp geros, protingos valdžios atėjimo ir tokio susitarimo: nuovoki valdžia, siekdama įgyti tautos pasitikėjimą, visada skuba užbėgti už akių socialiniams konfliktams, neutralizuoja įtampas, rūpinasi labiausiai skriaudžiamais žmonėmis (vargšais, našlėmis ir našlaičiais).

 

Nacionalinis susitarimas neįmanomas šalyje, kurioje viešpatauja korupcija, kur valdžia yra atitrūkusi nuo visuomenės, o visuomenė nedalyvauja šalies valdyme.

 

Dvidešimt metų šalis laukė demokratijos iš valdžios. Seniai pribrendo laikas demokratizuotis (organizuotis, solidarizuotis, partneriškai bendradarbiauti) pačiai visuomenei ir maksimaliai įsitraukti į valstybės valdymo procesą. Dalyvavimas šalies valdyme yra ir demokratijos pasireiškimo požymis, ir jos užtikrinimo (gilinimo, turtinimo) veiksnys. Pirmu mažu žingsneliu galėjo būti Ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos sukūrimas.

 

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė  demokratinius priešnuodžius – pasitarimus. Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi.  Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykiams nuolat reguliuoti, derinti interesus ir spręsti neišvengiamus konfliktus.

 

Visai kitais motyvais ir kitomis sąlygomis įsteigtas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Dedant Europos Sąjungos pamatus atsirado grėsmė, kad virš nepriklausomų šalių iškils stiprus monstras, galintis priimti sprendimus, pažeidžiančius gyvybinius piliečių interesus. Todėl jau 1957 m. Romos sutartyje buvo numatyta įkurti visuomeninę patariamąją instituciją, su kuria privalo konsultuotis visos transnacionalinės valdžios struktūros. Toji institucija turėjo atstovauti darbdaviams, profsąjungoms, „ūkininkams, vartotojams ir kitoms interesų grupėms, kurių visuma sudaro organizuotą pilietinę visuomenę“. Populiariai ji vadinama tiltu tarp aukščiausios valdžios ir visuomenės. Senas demokratijos tradicijas turinčios šalys nutuokė, kad greta atstovaujamosios demokratijos turėtų veikti institucija, diegianti dalyvaujamosios demokratijos principus. Jo vaidmuo ypač išryškintas Lisabonos sutartyje. Pagal Komiteto pavyzdį Europos šalys buvo paakintos kurti ir savo tarybas. 2010 m. tokias tarybas jau turėjo 21 Europos Sąjungos valstybė (iš 27). Dabar be tokių tarybų yra tik trys Baltijos šalys.

 

Iniciatyvos sukurti Ekonominę ir visuomenės reikalų tarybą Lietuvoje ėmėsi nepriklausoma viena nuo kitos visuomeninė Nacionalinė vartotojų federacija (NVF) ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partija. Jau 2008 m. NVF prezidentė Alvita Armanavičienė, sukvietusi 6 visuomenines organizacijas, pasiūlė (kaip ir pridera visuomeninėms organizacijoms) „iš apačios“ sukurti Nacionalinę ekonominę-socialinę tarybą, kuri būtų panaši į daugumoje Europos šalių veikiančias tarybas. Sunku demokratinėje šalyje įsivaizduoti, kad visuomeninę tarybą kurtų partijos ar net pati valdžia. Kaip ir buvo galima tikėtis, vos tik toji taryba buvo įkurta, iš valdžios viršūnių atsklido abejonės dėl jos reprezentatyvumo.

 

Užuot paskatinusi to reprezentatyvumo formavimąsi, kitu keliu, t.y. iš viršaus, pasiryžo eiti Tėvynės sąjunga su savo partneriais. Jos rinkimų programoje buvo parašyta: „Airių pavyzdžiu įkursime Nacionalinę ekonomikos ir socialinę tarybą, kuri svarstytų ir patartų Vyriausybei svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais“. Opozicinei partijai tai pasakyti buvo nesunku.

 

Tačiau 2008 m. Vyriausybės programoje jau kalbama vien tik apie Trišalės tarybos reformą, įtraukiant „į jos veiklą nevyriausybines organizacijas“ ir paverčiant „ją Ekonominių ir socialinių reikalų taryba, kuri galėtų parengti Nacionalinį susitarimą dėl šalies ekonomikos modernizavimo“. Bet tai, kas čia pasakyta, buvo ne visai tas pats, kas pažadėta rinkėjams. Galimas daiktas, kad naujosios Valstybės programos rengėjai, nusileisdami savo partneriams, rimtai nežiūrėjo į savo rinkėjus. Gal buvo manoma, kad naivi publika nepastebės principinio skirtumo tarp konfliktų gesinimo ir konsultacinės bei patariamosios funkcijos. Tačiau tų institucijų skirtingumą gerai suprato kvalifikuota Vyriausybės darbo grupė, sudaryta Ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos įstatymo projektui parengti. Jai vadovauti buvo paskirtas šviesaus atminimo visuomenininkas, Mokslų akademijos eksprezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas.

 

Jis ir jo vadovaujama grupė labai rimtai žiūrėjo į partijos programą, atvirai pripažinusią, jog „šio laikotarpio svarbiausia valstybės problema yra ta, kad tarp valstybės ir piliečių yra nutrūkęs sąžiningumo saitas. Valdžia vis dažniau veikia nesąžiningai ir kalba nesąžiningai.“ Buvęs tremtinys, pilietiškas visuomenininkas ir iškilus mokslininkas tikėjo, kad duotas žodis rinkėjams yra šventas, kad partija tikrai nori padėti pagrindus „kitokiai valstybei“, t.y. valstybei, „kuri gerbia savo piliečius“,  „kuri yra atsakinga“ ir „rūpinasi jais tiek, kiek pati valstybė tai gali ir privalo padaryti“, kad  tikrai ji yra pasiryžusi imtis „socialinio dialogo bei pilietinės visuomenės plėtros“, „harmoningų santykių tarp valdžios ir visuomenės grupių“. Todėl per pusmetį buvo parengtas gana solidus, visuomeniškai užangažuotas ir pagarbaus dėmesio vertas dokumentas, kuriuo siekiama:

 

1) užtikrinti kuo platesnį organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą šalies ekonominiame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime stiprinant konstitucinės demokratijos ir pilietinės valstybės principus, įgyvendinant skaidrų demokratinį teisėkūros, aktualių valstybės sprendimų priėmimo mechanizmą;

 

2) būti tarpininku tarp organizuotos pilietinės visuomenės ir politinės valdžios, tarnauti nuolatiniu instituciniu forumu aktyvaus pilietinio dialogo ir konsultacijų ekonominės bei socialinės politikos, darnaus vystymosi bei kultūros klausimais tarp valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės struktūrų;

 

3) atsiliepti į teisėtus įvairių pilietinės visuomenės grupių lūkesčius ir juos atspindėti rengiamose nuomonėse, pareiškimuose, deklaracijose bei siūlymuose dėl teisės aktus priimančių ir juos vykdančiųjų institucijų, jų tarpe Europos Sąjungos, aktų ir kitų dokumentų, turinčių įtakos pilietinės visuomenės padėčiai ir interesams;

 

4) skatinti atvirą pilietinį dialogą ir siekti maksimaliai galimo sutarimo tarp socialinių partnerių įvairovės aktualiais valstybės gyvenimo klausimais, jų tarpe atsižvelgiant į šalies regionų plėtros ypatybes.

 

Įstatymo projektas numatė teikti Seimui ir Vyriausybei „rekomendacijas, rezoliucijas, siūlymus dėl šalies politikos krypčių, nacionalinių susitarimų, Lietuvos Respublikos įstatymų, nacionalinių programų, planų, kitų teisės aktų ir dokumentų projektų, jų įgyvendinimo bei poveikio valstybei ir jos piliečiams, taip pat dėl šalies makroekonominės ir socialinės plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimų, įskaitant ūkio ir užimtumo, švietimo, mokslo, kultūros ir nacionalinio identiteto išsaugojimo, socialinės saugos ir sveikatos apsaugos, taip pat integracijos į Europos ekonominę ir socialinę erdvę strategines nuostatas“. Čia pat nurodyta, kad  „esant reikalui Taryba bendradarbiauja su trišalės partnerystės pagrindu veikiančia Lietuvos Respublikos trišale taryba bei kitomis organizacijomis ir judėjimais“. 

2009 m. gale projektas buvo baigtas. Tačiau Vyriausybė, užuot pateikusi jį Seimui, padėjo į kanceliarijos stalčių.

 

Kas atsitiko? Kodėl Vyriausybė atsisakė savo sumanymo? Nesulaukdamas paaiškinimo po metų akad. Z.Rudzikas, pats jau būdamas Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu, paprašė Lietuvos kultūros kongreso (LKK) tarybos paramos. Akivaizdu, kad tai buvo nevilties veiksmas. Norėdama išsiaiškinti projekto likimą, kartu suprasdama, kiek mažai tereiškia visuomeninių organizacijų nuomonė, LKK taryba kreipėsi į Vyriausybę, Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

 

Kaip visada, nepaprastai operatyviai atsiliepusi Seimo Pirmininkė pranešė, kad ji jau paprašė Premjerą „rimtai svarstyti tokios tarybos steigimo Lietuvoje idėją, ypač turint galvoje tai, kad šiandieninėje visuomenėje egzistuoja ne vien tik tradicinė verslo ir darbo takoskyra. Keičiasi visuomenės struktūra: tiek darbo rinkoje, tiek darbdavių lygmeniu atsiranda naujos grupės (asociacijos, judėjimai), kurių interesai, bent jau kol kas, nėra pakankamai atstovaujami.

 

Tokia institucija, mano vertinimu, galėtų sustiprinti pilietinę visuomenę, nes į bendradarbiavimą įtrauktų platesnius visuomenės sluoksnius“.

Tarybos kūrimą palaikė ir Prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas. Tačiau Vyriausybė tylėjo. Tik po to, kai Alvydo Medalinsko organizuotame Visuomeninių diskusijų forume buvo pranešta apie šios tarybos steigimo sabotavimą, projektas buvo nusiųstas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad jis būtų suderintas su suinteresuotomis šalimis. Atrodė, kad tai geras ženklas.

 

Bet po trijų mėnesių, be jokių mums žinomų derinimų su visuomene, projektas grįžo atgal į Vyriausybės kanceliariją. Vėl gūdi tyla. Tik  vėliau paaiškėjo tos tylos priežastis: pasirodo, prieš Tėvynės sąjungos įsipareigojimą rinkėjams sukilo Trišalė taryba, kuri jau 2010 m. vasario 23 d. pati savo nuožiūra „apsisprendė“  „prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos Respublikos atstovų atrankos ir delegavimo į Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetą.“

 

Teisybę pasakius, tai buvo visai ne Trišalės tarybos, o tik jos dalies, prisidengusios Trišalės tarybos vardu, sprendimas. 2010 m. balandžio 2 d. toji tariamoji Trišalė taryba (geriausiu atveju ją būtų galima vadinti nebent dvišale taryba, nes joje nebuvo 7 Vyriausybės atstovų) kreipėsi į Vyriausybę, reikšdama pasipiktinimą, kad Vyriausybė, nepaisydama to neteisėto apsisprendimo, kovo 24 d. savo nuožiūra priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos kandidatų į Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narius atrankos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kreipimasis užbaigiamas atviru grasinimu Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui:

 

„Jei nepavyks šio klausimo išspręsti taikiai, būsime priversti svarstyti tikslingumą pasitraukti iš Nacionalinio susitarimo, neteikti kandidatūrų į EESRK ir apie susidariusią socialinio ir pilietinio dialogo krizę informuoti Europos Sąjungos šalių vadovų tarybą bei kitas institucijas”. „Gerbiamas Ministre pirmininke, - toliau rašoma laiške A. Kubiliui, - siekdami išspręsti šį konfliktą siūlome sustabdyti Vyriausybės nutarimo Nr.326 vykdymą ir artimiausiu metu Jums patogiu laiku susitikti su Trišale taryba“.

 

 Ultimatumą pasirašė:  Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Mykolas Aleliūnas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas dr. Rimantas Stankevičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė ir Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Vydas Puskepalis. 

 

Nežinome, ar tas susitikimas įvyko, ar ne, bet 2010 m. birželio 29 d. toji tariamoji Trišalė taryba, padarydama Trišalės tarybos  nuostatų pakeitimus, pati  save paskelbė Lietuvos Respublikos Trišale taryba (Ekonomine socialine taryba). Šį dokumentą pasirašė D. Arlauskas, A. Černiauskas, A. Jašinskienė, V. Puskepalis ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Tai buvo įžūlus ir precedento neturintis akibrokštas Lietuvos teisėtvarkai ir visai pilietinei visuomenei, kartu ir pranešimas, kad premjeras A. Kubilius buvo paklupdytas.

 

Vėl teko kreiptis į Seimo Pirmininkę ir Prezidentę. Jos abi vėl patvirtino savo nusistatymą. Respublikos Prezidentės patarėjas N. Udrėnas patvirtino: „Sutinkame su Jumis, kad pilietinė visuomenė išties svarbi ir būtina demokratinės valstybės raidai. Esame pasirengę visokeriopai remti pilietinės visuomenės plėtrą mūsų valstybėje. Kartu norėtume Jums pranešti, kad su Jūsų pakartotinu raštu mes kreipėmės į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kurios paprašėme Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pateikti savo nuomonę Jūsų keliamu klausimu“.

 

Bet ką galėjo atsakyti paklupdytas Premjeras? Tuo pat metu akad. Z. Rudzikas primygtinai siūlė mums abiem susitikti su Premjeru. Tačiau rengiantis susitikti ištiko  šios taurios ir savo kraštui pasiaukojusios asmenybės mirtis.

 

Savivaliautojai turbūt lebgviau atsiduso. Po pasitarimų Vyriausybėje  projektas vėl buvo perduodamas tai pačiai ministerijai. O pats Premjeras 2011 m. sausio 2 d. perduoda raminamą raštą „Dėl socialinės partnerystės stiprinimo“ (Vyriausybės pozicija), kuriame siūloma „ieškoti papildomų naujų būdų ir mechanizmų (pvz., įvairios visuomeninės tarybos, nauji konsultavimosi formatai ar e-vyriausybės įrankiai bei technologijos), kaip į politikos formavimą įtraukti kuo didesnę dalį visuomenės. Šios pastangos neturi nieko bendra su tariamu siekiu pakeisti egzistuojančias socialinės partnerystės institucijas“.

 

Netrukus iš ministerijos ateina visa tai „užtušuojantis“ viceministrės Audros Mikalauskaitės atsakymas Lietuvos kultūros kongreso tarybai, Seimo Pirmininko sekretoriatui, Prezidentės kanceliarijai ir Ministro Pirmininko tarnybai, kad  tarybos įsteigimo klausimas yra įtrauktas „į  2012 m. prioritetinių priemonių planą“, o ministerija „ruošia pasiūlymus Vyriausybei dėl socialinės partnerystės plėtojimo Lietuvoje“.

 

O kuo jis bus grindžiamas? Tarsi nebūtų buvę  Tėvynės sąjungos įsipareigojimo rinkėjams, o Z.Rudziko grupės parengtas ir solidžiai apgalvotas įstatymo projektas būtų tik paprastas popiergalis. Tarsi visa iš pradžių turėtų pradėti viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

 

Ką tai reiškia? Grįžimą į  2009 m. padėtį? Savavališkų „dvišalės tarybos“ veiksmų įteisinimą vietoj Trišalės tarybos?

 

Kas apgins dalyvaujamosios demokratijos principą ir labai svarbią Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos rinkiminę nuostatą? Akad. Z. Rudziko juk  jau nėra...

Nomenklatūrinis „elitas“ metė iššūkį visai pilietinei visuomenei. Dabar jos ėjimas...

 

PAKELIUI Į PILIETINĘ VISUOMENĘ. Konferencija  Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Vilnius, 2011 m. spalio 22 d.", Vilnius, 2012 m.

 

Gintaro Jonaičio nuotr.

 

 

 

 

 

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai