2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:56
   

2012 01 29 - VYTAUTAS BAKAS. KAIP SUSTIPRINTI PROFESINES SĄJUNGAS?

«
Komentarų: (7)

KAIP SUSTIPRINTI PROFESINES SĄJUNGAS?

 

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko VYTAUTO BAKO pranešimas 2011 m. spalio 22 d. Vilniuje surengtoje konferencijoje "Nacionalinis susitraimas dėl valstybės stiprinimo"

Profesinės sąjungos yra vienas iš tų pilietinės visuomenės instrumentų, kuriais dažniausiai nelabai sėkmingai naudojasi Lietuvos piliečiai. Beje, jis veikia ir kairiųjų, ir dešiniųjų valdomoje valstybėje.

Kol kas viešajame sektoriuje žmonės atstovaujami tiek, kiek  jie patys to nori. Tai rodo mokytojų ir pareigūnų sėkmės istorijos.

Tiesą sakant, savo veiklą profesinėse sąjungose pradėjau nuo 2002 m., kai paprastu nariu įstojau į tuo metu besikuriančią tardytojų profesinę sąjungą. Buvo gūdūs 2002 metai, uždara sistema ir, kaip ir dabar, nemažai  korupcijos.

Kai kurie iš dabartinių tradicinių „centrų“ vadovų prognozavo trumpą mūsų ateitį. Davė mums pusę metų. Tai buvo išties geras paskatinimas veikti! Mes neturėjome pinigų, patalpų, turėjome tik 30 išsilavinusių pareigūnų. Šiandien mūsų situacija kita. Be jokios valdžios pagalbos mes turime beveik 4 tūkst. narių, 900 tūkst. litų metinį biudžetą, veikiame daugiau kaip 50 savivaldybių teritorijoje. Kodėl aš tai sakau?

Mes suprantame, kad dėl silpnėjančių profesinių sąjungų turime imtis atsakomybės privačiame sektoriuje ir padėti samdomiems darbuotojams. Esame pasirengę dalintis savo sėkmės istorija.

Taigi formuluoju pirmąjį teiginį: viena didžiausių šiandienos profesinės sąjungos problemų yra ta, kad vidurinysis ir kritiškai mąstyti gebantis sluoksnis vengia naudotis šiuo instrumentu.
Ar valdžia ir rinka gali užtikrinti samdomų darbuotojų interesus? Ką galima būtų padaryti siekiant teisingumo darbo santykiuose?

 

Apie verslą

Lietuvos versle vyrauja stambios įmonės arba Gariūnai. Lietuvos verslas nelinkęs dalintis su darbuotojais savo sėkme. Pelno marža nedaug ką bendra turi su darbo užmokesčio pokyčiais. Dėmesys žmogui Lietuvos versle suprantamas kaip dėmesys stipriausiajam. Tik vakarų verslininkas dėmesį žmogui supranta kaip investiciją, motyvaciją. Kitaip tariant, dėmesį žmogui-žmogui, o ne žmogui-priemonei. Tuo nesunkiai įsitikinsite klausydami Lietuvos verslo elito retorikos.


Lietuvos verslininkų požiūrį į darbuotojus galime matyti per jų asociacijų veiklą, lobistines organizacijas. Laisvosios rinkos institutas ir Investuotojų forumas sugeba per trumpą laiką taip paveikti mūsų mentalitetą, pažiūras, kad mes patys bijome arba kompleksuojame kalbėti apie didesnius atlyginimus ir didesnius mokesčius.

Investuotojų forumas per dvejus metus tapo tokia jėga, kad nesutikti su jų argumentais lygu kenkti valstybei. Verslo organizacijos greitai įtikins mus tuo, kad emigruoti iš Lietuvos žmones verčia konservatyvios Darbo kodekso nuostatos, susijusios su darbo laiko apskaita, darbo sutarčių sudarymu, darbo laiko reguliavimu. Šių dviejų verslo profesinių sąjungų retoriką kartu sudėję, galime matyti tokias pastangas: panaikinti Darbo kodeksą, panaikinti „Sodrą“, atsisakyti viešojo sektoriaus.

Lietuvos verslininkai labai jauni, ir jiems puikiai sekasi. Verslo požiūrį į viešąjį sektorių iliustruoja vieno turtingiausių Lietuvos verslininkų mintys, pasakytos Policijos dienos proga Seime. Visos šalies policininkams jis pareiškė:  „Aš nesibaiminu dėl savo saugumo. Kai pas mane 1992 m. atėjo berniukai, daviau savo apsaugos padalinio vado, buvusio KGB pulkininko, vizitinę ir pasiūliau kreiptis į jį. Kampuoti berniukai negrįžo...“

Taigi mūsų verslininkams nereikia nei „Sodros“, nei policijos, nes jie mano, kad blogiausiu atveju jų kvartalą apsaugos privati policija, o išgydys privatūs medikai.

Deja, negaliu pasidžiaugti, kad samdomiems darbuotojams pavyktų sistemiškai sudalyvauti šiuose debatuose, pateikti kvalifikuotą, agresyvią nuomonę, kuri galėtų bent kiek atsverti šią opiniją. Situaciją gelbėja pavieniai entuziastai, akademiniai žmonės, kuriems kartais pavyksta laisvu nuo darbo metu suformuoti šiokią tokią atsvarą viešojoje erdvėje.

 

Kodėl nesiseka profesinėms sąjungoms?

Profesinėms sąjungoms nepavyko suformuoti savo ekonominės socialinės pasaulėžiūros, kuri būtų įtikinama ir atpažįstama. Tradicinių profesinių sąjungų vadovai iš esmės neturi ką pasiūlyti prie derybų stalo, kurio vienoje pusėje sėdi darbdaviai su gerai apmokamais ekonomikos, finansų ekspertais ir institutais. Profesinių sąjungų vadovų kalbos apie darbo santykius, ekonominius, socialinius klausimus išlieka buitinio lygio.

Socialinės partnerystės modelis Lietuvoje sukurtas taip, kad joje tiesiog neliktų vietos samdomų darbuotojų interesams. Neskaidriai teikdama nuolatines milijonines dotacijas profesinėms sąjungoms valdžia užkerta kelia jų pažangai. Pastarųjų lyderiai, prisidengdami profesinių sąjungų nepriklausomumo garantijomis, veiklą profesinėse sąjungose paverčia asmeninio pelnymosi vieta.  Taip per dvidešimt metų buvo iššvaistytas daugiau nei 200 mln. litų vertės turtas, kurį Aukščiausioji Taryba skyrė kurtis nepriklausomoms Lietuvos profesinėms sąjungoms. Po 10 mln. kasmet! Deja, užuot padėjęs sukurti efektyvius kolektyvinės gynybos instrumentus, šis turtas sukūrė sąlygas pratęsti sovietines tradicijas mėgautis profesinių sąjungų vadų privilegijomis.

Kodėl blogai, kai profesinės sąjungos perkamos? Atsakau: tada joms nereikia narių! Pakankamai sotus gyvenimas už valdžios pinigus tampa tikslu.

Geriausias tokio absurdo pavyzdys – mitingas, įvykęs 2008 metais, už kurį, kaip aiškėja iš viešai neskelbiamų valdžios ataskaitų, sumokėjo pati valdžia! Arba kolektyvinis susitarimas 2009 metais, už kurį taip pat mokėjo valdžia.

 

Ar galime tikėtis pagalbos iš valdžios?

Aukščiausi šalies vadovai, suteikdami metų verslininko titulą vadovams, kurių įmonėse daugybiniai darbuotojų teisių pažeidimai, formuoja verslo kultūros etaloną.

Kitas pavyzdys, kuris parodo valdžios elgesį darbo santykių šalims, yra verslo organizacijų ir profesinių sąjungų finansavimas. Nesunkiai pamatysime, kad kasmet verslo organizacijos iš valstybės biudžeto gauna tris-keturis kartus daugiau (iki 5 mln. Lt) nei profesinės sąjungos. Matant šią tikrovę tenka konstatuoti, kad silpnesnioji darbo santykių šalis, priešingai nei teigia oficialioji darbo teisės doktrina, yra darbdavys, o ne darbuotojas.

Čia darbuotojai vargiai gali tikėtis paramos iš vadinamųjų reprezentatyviųjų profesinių sąjungų vadovų. Už jiems tenkantį milijoną-kitą litų šie sugeba garantuoti valdžiai ir stambiam verslui ramybę nuo organizuotų reikalavimų.

 

Teismai ir teisininkai. Galbūt čia atrastume atsvarą?

Lietuvos teisininkai, kalbėdami apie teismų ir valdžios kišimąsi, kai įgyvendinama streikų, susirinkimų laisvė, nuleidžia rankas. Ar teisė streikuoti yra mažesnė vertybė nei kelios statinės rūgstančio alaus? Kaip tokiame kontekste atrodo JAV vykstantis NBA lokautas, kur pajamų netenka tūkstančiai įmonių ir alaus daryklų, žiniasklaida. Vertybė yra darbuotojo ir darbdavio interesų balansas, o ne statinė alaus ar keli išdaužti langai.

Taigi Lietuvos teisės praktikoje darbuotojų piliečių protestai reprezentatyvioje miesto vietoje, miesto centre nėra vertybė, o streikas alaus darykloje prilygsta nacionalinio intereso pažeidimui.
Čia, beje, valstybė taip pat stoja stipriųjų pusėn. O teisininkai skėsčioja rankomis, nes oponuoti šiai opinijai – vadinasi, būti paraštėje.

Mes turime valdžią, pataikaujančią verslui, mes turime teisę, nepalankią žmogaus teisėms įgyvendinti, mes vis dar turime partokratinę sistemą.

Aš nesu socialistas, komunistas nesu net kairysis. Tikiu žmogumi ir manau, kad žmogus yra savo likimo šeimininkas. Bet tik tada, kai yra balansas. Jei jo nėra, žmonės emigruoja, o valstybė skursta. Pagaliau nuo to kenčia pats verslas!

 

O kas ant svarstyklių lėkščių? Koks yra balansas?

Jei Lietuvoje yra mažiausias atlyginimas, o verslo pajamos auga sparčiausiai, nėra jokio pagrindo kalbėti apie balansą. Jei įmonės vadovas, planuodamas kitų metų veiklą, siekia pelno kuo mažesnėmis sąnaudomis, – tai ne balansas. Jei „Lelijos“ vadovė, kurios įmonėje žmonės paverčiami vergais, gauna metų verslininkės vardą, tai nėra balansas.

Nėra balanso, jei žmonės po 20 gerai dotuojamų profesinių sąjungų veiklos metų negali surengti streiko manipuliuojant formaliomis teisinėmis procedūromis. Jei žmonės genami į mišką protestuoti prieš valdžią ir nesąžiningus darbdavius ir tai daro pati valdžia, – tai ne balansas!

Nėra balanso, kai darbo santykiuose, ekonominiame-socialiniame diskurse dominuoja darbdavių organizacijos, o profesinės sąjungos nepajėgios pasiūlyti daugiau nei dešimtmetį nesibaigiančią diskusiją apie MMA!

Tokioje terpėje negali būti kalbos apie žmogaus teises ir liberalumą!

 

Ką daryti?

Valdžia turi liautis kištis į asociacijų veikimą, tuo trukdydama joms laisvai veikti.

Pirmiausia valdžia privalo liautis mokėti profesinėms sąjungoms arba tai daryti viešai, nustatant atskaitomybę.

Varžyti profesinių sąjungų veiklą galima šiurkščiai vaikant ir talžant, suimant žmones. Bet varžyti galima paprasčiauiai perkant lyderius ir taip slopinant judėjimą. Pirmuoju atveju būtų užsitikrinta tarptautinė reakcija, užtat antruoju – niekas net necyptelės. Profesinės sąjungos turi pačios pasmerkti tokius vadovus, kurie, iš esmės manipuliuodami skiriamu finansavimu, užtikrina tik savo asmeninį saugumą;

Užtikrinti susirinkimų, demonstracijų ir kitų viešosios valios reiškimo būdų laisvę reprezentatyviose miestų vietose. Valdžia turi leisti Lietuvos žmonėms naudotis susirinkimų laisve. Ginčai dėl streikų ir susirinkimų turi būti nagrinėjami per 48 val. ir tik vienoje instancijoje;
Turi būti pakeisti Trišalės tarybos formavimo principai, nustatant visų pirma aiškius ir suprantamus reprezentatyvumo kriterijus;

Būtina įtvirtinti kvaziteismines ginčų sprendimo procedūras, įkurti specializuotus teismus darbo (tarnybos) santykių byloms nagrinėti, kurie užtikrintų greitą ir teisingą bylų nagrinėjimą;


Valdžia turi atlikti tyrimą, kas atsakingas už šimtų milijonų vertės turto iššvaistymą, turi būti taikoma tiek baudžiamoji, tiek civilinė atsakomybė. Nes tas turtas priklausė visai visuomenei ir skirtas jis buvo jai tolygiai stiprėti.

 

(Publikuojama iš brošiūros „PAKELIUI Į PILIETINĘ VISUOMENĘ. Konferencija 
Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Vilnius, 2011 m. spalio 22 d.", Vilnius, 2012 m.)

 

Nuotraukos autorius Gintaras Jonaitis.

NAUJAUSI KOMENTARAI
2012-04-09 06:44:54Bakui
didžiausia tavo problema yra tame, kad padėjai balsienei plauti turtą, pardavei pareigūnus dirbdamas ir gaudamas babkesi iš darbdavio Telyčėno
2012-02-06 14:06:14Nu nu
Dirbk nedirbęs, nors be galvos liksi, visiems neįtiksi...Kas vienam gerai, kitam blogai...Jau patikrinta. Patys darbuotojai kartais apkarpo sparnus ir nuleidžia ant žemės, kad taip aukštai neskraidytum...Savo abejingumu...Užmuša.
2012-02-01 22:13:04as
Trumpai pasakysiu reikia nustoti profsajungoms vogti ir gyventi is inasu ir pradeti dirbti, o ne imituoti darba
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai