2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:17
   

2011 10 04 - A.MALDEIKIENĖ: SAMDOMIEJI NUKENČIA LABIAUSIAI

«
Komentarų: (0)

Jei Lietuvoje veiktų „kas nors panašaus į profsąjungas“, šalis nebūtų atsidūrusi tokioje beviltiškoje situacijoje, kaip yra dabar, -  sakė ekonomistė Aušra Maldeikienė paskaitoje „Socialinio modelio ypatumai“, skaitytoje Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos kvietimu gegužės 20 d. Trakuose.

 

Kur esame dabar?

Pernai Lietuvoje sukūrėme 94,5 milijardų litų bendrojo vidaus produkto (BVP), t.y. šalyje gauta tiek pajamų. O jų sukurta 4 milijardais litų mažiau nei 2007 m., bet 3 milijardais daugiau nei 2009 m., vadinamaisiais pirmaisiais krizės metais. Taigi pastebime svyravimą, o dabar sūpuoklės kyla į viršų. Tai dar aiškiau patvirtina 6,9 proc. Lietuvos BVP augimas 2011 metų pirmąjį ketvirtį.

Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali paskatinti keturios jėgos - vartotojai, verslas, vyriausybė ir eksportas. Pažvelkime, kokia jėga išties stumtelėjo mūsų ūkį.

 

Vartojimas

Vartojimo situacija Lietuvoje yra prasta, nes jo situacija priklauso nuo: (a) vartotojų pajamų; (b) turimo turto (Kai būstų kainos ar akcijų kursai kyla, vartotojai pasijunta turtingesni, o jų išlaidos didėja. Priešingai, - kai būstų kainos ir akcijų kursai krenta, vartotojai išlaidauja mažiau, o ekonomika silpsta); (c) pasitikėjimo (Kuo pesimistiškiau savo ateitį vertina vartotojai, tuo atsargiau jie leidžia savo pinigus). Daugumą vartotojų sudaro namų ūkiai, kurie gyvena iš darbo užmokesčio. Vakaruose tokių namų ūkių paprastai būna apie 90 proc. Lietuvoje tokių tyrimų neatliekama, bet skaičius tikriausiai būtų panašus.

Taigi per metus pernai gauta 3 milijardais litų daugiau pajamų. Tačiau namų ūkių išlaidos sumažėjo 2 milijardais. Namų ūkių pajamos per krizę – 2009 ir 2010 metus – sumažėjo 12 milijardų litų. Samdomųjų darbuotojų pajamos pasiekė tokį lygį, koks buvo 2005 m., t.y. visiškai grįžo į pradžią, iki ekonominio pakilimo.

Visas nuosmukis ir dar daugiau perkeltas ant samdomojo darbo pečių. Ir kaip tik apie tai turi rašyti laikraščiai, šio reiškinio analizę nepaliaujamai privalėtų eskaluoti ir profsąjungos.

Tačiau yra tokių namų ūkių, kurie verčiasi ne iš darbo pajamų. Turiu galvoje smulkųjį verslą, kur žmonės patys save įdarbina. Tokiems namų ūkiams priskirtini ir tie, kurie turi kapitalo kilmės pajamų, - gyvena iš dividendų, tantjemų ir t.t. Šitos grupės žmonių (jų, beje, yra gerokai mažiau nei pirmoje grupėje esančiųjų) pajamos per metus padidėjo 4 milijardais litų ir šiuo metu yra 2007 metų lygio. Įvertinę pajamų, gaunamų Lietuvoje apmokestinimą (beje, iš esmės regresinį) galime pasakyti, kad šios grupės gyventojai per krizę jau baigia perkopti. Tiktai jų vartojimas vargu ar yra labai didelė parama Lietuvos ekonomikai: dalį savo pajamų jie sutaupo, o mes už tai jiems grąžiname pajamų mokesčio, dalį išleidžia kitose valstybėse - ar, pavyzdžiui, keliaudami, ar pirkdami kitų kraštų importines prekes.

 

Verslas

Ekonomiką į priekį stumia ir verslo investicijos. Verslo investicijas lemia padidėję pelnai, aukštesni akcijų kursai, mažesnės palūkanų normos, tikėtinas investicijų pelningumas.

Vis dėlto be jokios abejonės pagrindinis verslo investicijų variklis - tikėtina ateities pardavimų prognozė. Jei vartotojų paklausa auga labai sparčiai, tai reaguodamas verslas plečiasi. O jei vartotojų paklausa atsitraukia, tai galiausiai taip pat elgiasi ir verslas. Būtent investicijos yra savotiškas  akceleratorius, kuris ekonomiką gali pastūmėti pirmyn arba, atvirkščiai, sustabdyti. Pernai investicijos išaugo beveik 5 milijardais litų, ir tikimasi, kad šiemet tas prieaugis bus dar didesnis. Vis dėlto labai menka vidaus rinka, tikėtina, ir išliks tvaraus investicijų augimo stabdžiu.

 

Eksportas

eksporto apimtis 2010 m. tikrai padidėjo net 14,5 milijardų litų. Na, o ką iš tikrųjų šie skaičiai reiškia? Žinoma, daugiau žmonių turėjo darbo ir galbūt vieną kitą „ilgesnį“ litą. Tai gerai.

Tačiau, kalbant apskritai, ar eksporto augimas pakankamas, kad ekonomika nuosekliai ir be ypatingų šuolių eitų pirmyn? Kiek eksporto augimas priklausomas nuo pigios darbo jėgos, t.y. (nevenkime ir tiesiai pasakyti) nuo kartais net akivaizdaus darbuotojų išnaudojimo? Kad nebūčiau apkaltinta tuščiažodžiavimu, primenu: „Lelija“ darbuotojoms už 192 val. darbo per mėnesį pernai lapkritį mokėjo 513 litų (beje, dar vėluodama).

Todėl savo ruožtu klausiu: kas laukia Lietuvos eksporto, jei juo besiverčiančioms įmonėms teks mokėti ką nors panašaus į atlyginimą, - tokį, iš kurio galima būtų išgyventi. Mano galva, tai turėtų būti 1200 – 1300 litų. O jei išseks fondų upeliai, atitekantys iš Europos?

Deja, turiu prognozuoti: šis eksportas grius, kai išmirs žmonės, sutinkantys žaisti tokį beprotišką žaidimą. Guodžiamasi: darbuotojų esą bus galima atsivežti iš trečiųjų šalių. Bet juk tai  nėra taip paprasta. Kas važiuos į Lietuvą dirbti už tokį atlyginimą, iš kurio neįmanoma pragyventi? Pasakysite: „Lelijos“ moterys iš Rokiškio ar Pabradės socialinio centro darbuotojos juk kažkaip verčiasi. Atsakysiu: jos turi namus ir po žemės sklypuką. Atvykėliai, suprantama, jų neturės, be to, užsieniečius teks mokyti kalbos, o tai labai brangu viešajam sektoriui.

 

Vyriausybė

Vyriausybės išlaidos 2010 metais taip pat sumažėjo ir absoliučia suma (nuo 20,1 iki 18,9 milijardo litų), ir santykinai (nuo 21,9 iki 19,9 proc. BVP). Tie prarasti 1,2 milijardo litų panašia apimtimi sumažino vidaus vartojimą, ir tai dar viena prasta žinia tokiam verslui, kuris norėtų dirbti Lietuvos rinkoje.

Kai Vokietijoje 2009 metų pradžioje vyko diskusija apie atlyginimų viešajame sektoriuje mažinimą, prasidėjo smulkiųjų verslininkų protestai, nes jie suprato, jog tiek, kiek sumažės biudžetininkų algos, tiek nukris ir smukiojo verslo pajamos. Lietuvoje tokio tipo verslininkai tebesistebi, kur dingo pirkėjai ir klientai, kai tuo tarpu patys savo darbuotojams moka minimalius atlyginimus.

Ekonomikos vadovėlio pirmasis skyrius: pajamos atsiranda iš išlaidų, o išlaidos – iš pajamų.

Beje, kalbant apie vyriausybės išlaidas itin dažnai Lietuvos viešojoje erdvėje painiojamos vyriausybės išlaidos ir socialinio draudimo išmokos. Pastarosios nėra įskaičiuojamos į vyriausybės išlaidas, nes galiausiai virsta kieno nors kito (pensininkų, bedarbių etc.) išlaidomis. Beje, pirmosios („tikrosios“) vyriausybės išlaidos (pvz., švietimo darbuotojų atlyginimai) dažnai reiškia aukštesnį šalies konkurencingumą ir jų mažinimas gali labai neigiamai ir ilgam paveikti ekonomikos augimą. Tiktai to, deja, nesuvokia Lietuvos visuomenė.

 

Ką turime Lietuvoje šiandien?

asmeniškai aš šioje šalyje nematau jokių ekonomikos perspektyvų. Gyventojų skaičius - dėl menko gimstamumo, visuomenės senėjimo ir grėsmingos darbingo amžiaus žmonių emigracijos - mažėja. Per pastaruosius metus netekome 2,7 proc. savo žmonių. Mažėjantis darbingų gyventojų skaičius riboja galimybes gaminti.

Ekonomiką gelbėti galėtų produktyvumas. Kas pastarąjį lemia? Esminiai veiksniai šie: kapitalas, idėjos, teisinė ir kultūrinė aplinka.

Pernai darbo našumas sumažėjo (!), tačiau naujų idėjų negirdėti. Vien tik norint kompensuoti darbo jėgos nuostolius, būtinas ypatingas produktyvumo šuolis, o dabartinės tendencijos težada tik smukimą.

Šiame kontekste žvilgtelkime, kaip Lietuvoje skaičiuojamas darbo našumas. O skaičiuojamas taip: darbuotojo gautos pajamos dalijamos iš dirbtų valandų. Tuomet išeina taip: jei darbo užmokestis sumažėjo, tai darbo našumas irgi smuko. Du pavyzdžiai:

Chirurgas per mėnesį išoperuodavo 100 pacientų, o dabar jau 115. Anksčiau gaudavo 4 tūkstančių atlyginimą, o dabar - tik 3,5 tūkst. litų. Kaip matome, pagal tokį skaičiavimą išeitų, jog chirurgo darbas tapo mažiau produktyvus.

Na, gamybos sektoriuje toks skaičiavimas atrodo kitaip. Kada kastuvu griovius kasęs darbininkas sėda už ekskavatoriaus vairo, tada jo darbo našumas išties pakyla...

Gamybos produktyvumą galima ir reikia kelti. Tačiau tai ne darbuotojo, o jį pasamdžiusiojo problema.

 

Didžiausios mūsų ekonomikos bėdos

Kad ekonomika atsigautų ir tas atsigavimas būtų tvarus, būtina normali paklausa ir atitinkama pasiūla. Lietuvos bėda yra ta, kad ieškant išeičių kalbama tik apie  pasiūlą.

90 proc. viešojoje erdvėje pasisakančiųjų ir bankams atstovaujančiųjų ekonomistų remiasi vadinamąja pasiūlos skatinimo ideologija. Nuolat kartojama, kad krizė baigsis, kai atsigaus verslas, kuris sukurs darbo vietų ir prasidės ekonominis augimas. Deja, pasauliniu mastu tokia ideologija jau dingsta iš ekonomikos vadovėlių. Margareta Tečer ir Ronaldas Reiganas buvo šios ideologijos šalininkai, tačiau jų valdymo metais Didžiojoje Britanijoje ir JAV buvo užfiksuotas mažiausias produktyvumo augimas.

Akivaizdu: reikia pasiūlos, tačiau sveikos. Verslas turi išteklius, t.y. darbo jėgą, pirkti už normalią kainą. Tada pradeda cirkuliuoti pinigų srautas, susiformuoja sveika paklausa.

Lietuvos ūkio paklausa, ir taip visada buvusi nestabili, per krizę buvo iš esmės pažeista.

Daug rimtų problemų kamuoja ir pasiūlos sritį.

 

Pajamų paskirstymas ir perskirstymas

Lietuvoje valstybė perskirsto gana panašią BVP dalį kaip ir JAV, Japonija ar Šveicarija, t.y. per 30 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų. Bet JAV, Šveicarijoje ar Japonijoje samdomo darbo pajamos (o modernioje XXI amžiaus realybėje dirbančių tokį darbą yra absoliuti dauguma) sudaro gerokai virš 60 proc. visų šalyje per metus gaunamų pajamų. Lietuvoje – vos 40 proc.

Kapitalo kilmės pajamos (pelnai, savarankiškai dirbančiųjų pajamos) anose kapitalizmo tvirtovėse sudaro 20-30 proc. BVP, kai Lietuvoje -  beveik 50 proc. (ketvirtoji vieta ES po Bulgarijos, Graikijos ir Slovakijos).

Taigi samdomasis darbas Lietuvoje patenka į tam tikrus jai būdingus spąstus: samdomųjų pajamos yra labai kuklios (vidurkis - apie 1500 litų), o viešosios paslaugos samdomiesiems  tampa vis sunkiau pasiekiamos. Tie 1500 litų nesuteikia galimybių atsidėti pensijai, įpirkti privatų sveikatos draudimą arba kas mėnesį atidedant po šimtinę kitą sukaupti tinkamesniam vaikų išsilavinimui aukštojoje, kurioje valstybės finansuojamų vietų kasmet mažėja.

Tuo tarpu JAV ar Šveicarijoje vidutines pajamas gaunantis samdomasis darbuotojas, gyvendamas taupiai ir atsakingai, tikrai gali atsidėti pinigų sunkesnei dienai.

Lietuvoje kuriamas socialinis modelis iš esmės skiriasi ir nuo įprasto Europos Sąjungoje. Daugumoje ES valstybių (įskaitant visas senąsias) samdomųjų darbuotojų pajamos vidutiniškai sudaro apie 50 proc. BVP ir yra gerokai mažesnės nei JAV ar Japonijoje. Tačiau reikiamą pusiausvyrą pastarosiose šalyse išsaugo per 50 proc. perkopianti valstybės perskirstomų pajamų dalis.

O Lietuva? Mūsų šalis perskirsto tik 30 proc. BVP ir todėl nepatenka ir  į ES modelį. Apskritai mes turime modelį, kuris nefunkcionuoja. Tuo požiūriu žengiame tik su Bulgarija, Rumunija, iš dalies su Latvija.

Su Estijos duomenimis Lietuvos  lyginti jau neverta. Estijoje perskirstoma 40 proc. BVP,  samdomojo darbo pajamos - 50 proc. visų šalyje gautų pajamų, o nedarbo išmoka čia gali siekti net 7 tūkst. litų.

 

Atsakymas

MŪSŲ šalyje dažnai pareiškiama: alga yra tokia, kokia yra, atleisk, darbuotojau, negaliu niekuo tau dabar padėti, nes nėra pakankamai pajamų.

Dažnai pateikiu tokį pavyzdį: atvažiuok prie benzino kolonėlės, prisipilk pilną baką, paimk iš piniginės 100 litų ir sakyk: atsiprašau, daugiau niekuo padėti negaliu. Kur tokiu atveju, atsidurtum, žinai, - policijoje. O gal ir psichiatrinėje.

Tuo tarpu mūsų šalyje kai kalbama apie svarbų verslo išteklių komponentą - darbo jėgą bei normalią jos kainą  - kažkodėl pradedamos diskusijos...

Užuot diskutavus, manau, optimalesnė tokia išeitis (skaudi, bet, mano nuomone, vienintelė) -  bankrotas.

Taip, taip! Samdomajam darbui geriausia pagalba - nevykėlių verslininkų bankrotai. Jei norime efektyvesnio verslo, turime „subankrotinti“ tuos, kurie elgiasi taip, kaip tas “gudruolis” 100 litų banknotu pamojavęs benzino kolonėlėje.

 

R.Motiejūnaitė-Pekkinen

Laikraštis „Lietuvos profsąjungos“, 2011 m. Nr. 5

 

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai