2019 m. rugsėjo 17 d. antradienis - 10:16
   

2011 09 03 - AR REIKIA PROFSĄJUNGOMS NAUJOVIŲ?

«
Komentarų: (0)

Publikuota: "Lietuvos profsąjungos", 2011, Nr.6

Įžanga

Sparčiai globalizuojantis kapitalui, lygiai taip pat sparčiai nyksta organizuotų darbuotojų galia. Niekam įspūdžio nebedaro tūkstantinės minios, taikiai (kad ir ne visada) reiškiančios savos valią. Dabar jau protestuojančiųjų minioms suvaldyti metamos didesnės riaušių policijos pajėgos. Streikais taip pat nelabai ką išgąsdinsi, - privačiame sektoriuje kapitalui tai dažnai būna tik dar vienas pretekstas perkelti gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis.

Supratusios, kad stipresnėmis tapti įgalins narių ir finansų koncentracija, darbuotojų organizacijos pradėjo jungimosi žygius.

Stambesnių profsąjunginių darinių lyderiai visi lyg susitarę tvirtino, jog solidarumas, vienybė yra būtini, ir pritarė mažų darinių jungimosi į stambius idėjai. Tačiau kalbos ir liko kalbomis.

Vis dėlto pernai įvykusiame Chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos suvažiavime nuspręsta inicijuoti naujo, vienijančio daugiau organizacijų, darinio kūrimą. Chemikų iniciatyvą tuoj palaikė energetikai, po kiek laiko prie jungimosi procesų nutarė dėtis ir miškininkai.

Pagrindiniai konkrečių žingsnių iniciatoriai – Naftininkų profesinė sąjunga. Jos atstovai gegužės mėnesį vykusioje diskusijoje Trakuose paragino sudaryti ir atitinkamą darbo grupę LPSK lygmeniu.

Pareikšti savo požiūrį į jungimosi idėją paprašėme keletos LPSK valdybos narių.


Reikia modeliuoti naują LPSK koncepciją


Pasak Chemikų lyderio Ramūno Bertulio, idėja sudaryti darbo grupę, kuri pabandytų pateikti LPSK struktūrinės reformos projektą,  kilo diskusijoje klausant LPSK narių – šakinių organizacijų – bei regioninių centrų vadovų. „Jie dėstė savo problemas, kartais vieni kitiems priekaištavo, bet nebuvo pasiūlymų, kaip susidariusius sunkumus nugalėti, - pasakoja Ramūnas. - Taip ir kilo mintis, kad reiktų sudaryti darbo grupę, kurioje dalyvautų mažiau žmonių ir kurie bandytų sumodeliuoti naują LPSK veiklos koncepciją, pagal kurią būtų dirbama. LPSK susikūrė 2002 m. Tarp dviejų tada susijungusių centrų trinties tikriausiai jau nebeliko, todėl turime pereiti į kitą lygmenį – susitvarkyti struktūrą“.


Anot pašnekovo, taip galima būtų išspręsti įmonių, įstaigų profsąjungų priklausymo organizacijoms problemą: ar regioninei, ar šakinei struktūrai mokėti nario mokestį? Taip pat yra atsiradusi nesveika konkurencija vienoje srityje veikiant kelioms šakinėms profsąjungoms. Todėl jos, pasak pašnekovo, turi būti sujungtos, ypač jeigu turi tik po kelis šimtus narių.


„Net ir vieną ar du tūkstančius narių turinti organizacija nėra didelė. Na, o mūsų nuomone, susijungusios šakos taps stipresnės, turės daugiau lėšų, galės samdyti daugiau specialistų ir suteikti savo nariams teisinę pagalbą, tinkamai atstovauti sudarant kolektyvines sutartis. Be to, suvienijant organizacijas įvyksta darbuotojų sinergija, t.y. atsiranda galimybė efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius“, - dėsto A.Bertulis.


Kai ką teks ir paaukoti


Kad būtina ko nors imtis, rodo ir narystės statistika. Nuo 2002 m., kai įsteigta LPSK, narystė joje sumažėjo beveik dvigubai. „Reikia rasti bendrą nuomonę, kaip turėtų atrodyti LPSK struktūra, nario mokesčio pasiskirstymas, bet tai turi būti priimtina visiems – ir šakinėms, ir regioninėms organizacijoms, - sako pašnekovas ir sutinka, kad tai pasiekti gali būti sunkoka. –  O jeigu jau atsiras kokia labai atsikišusi briauna, ją teks nupjauti“ - ryžtingai svarsto R.Bertulis.


Jo nuomone, situaciją gal kiek palengvins ir tai, kad nemažai šakinių organizacijų pirmininkų yra senyvo amžiaus, gauna pensijas, todėl jiems prarasti darbą nebus labai skausminga. „Žinoma, jie turi suprasti, kad laikai pasikeitė, profsąjungoms reikia naujų vėjų, naujų metodų“.


Kaip galėtų atrodyti LPSK struktūra, kol kas galima tik svarstyti. Vienas iš chemikų lyderių sako, kad galbūt konkretūs šakiniai dariniai galėtų likti tik viešajame sektoriuje – švietimo, sveikatos apsaugos, vidaus reikalų sritis, nes čia daug reikia bendrauti su konkrečiomis ministerijomis. Tuo tarpu privačiame sektoriuje veikiančios nedidelės įmonės galėtų būti atstovaujamos regioniniu lygmeniu. „Kadangi privačiame sektoriuje yra labai svarbu turėti ryšių, pažinčių pačiame regione, žinoti, pro kurias duris vaikščioti, su kuo derėtis. Žinoma, šakiniu pagrindu taip pat reikėtų koncentruotis, tarkim, pačioje LPSK galėtų būti chemikus, energetikus ir t.t. kuruojantys skyriai nekuriant kiekvienam sektoriui atskiro juridinio asmens. Taip, pavyzdžiui, yra Danijoje“.


Na, ir kuriant koncepciją, pasak R.Bertulio, svarbu nepamiršti, kad profesinėms sąjungoms dirbantys žmonės taip pat turi būti ginami, - turi būti išsaugoti jų darbo užmokesčiai ir pan.


„Kai darbo grupė pradės posėdžiauti, svarbu identifikuoti problemas, o paskui ieškoti būdų, kaip jas spręsti tiek keičiant struktūrą, tiek nario mokesčio pasiskirstymą. Gali būti, kad vardan bendro tikslo kam nors ką nors teks ir paaukoti – gal darbo užmokesčio dalį, gal dalį garbės, gal pakeisti kabinetą“, - dėsto pašnekovas.


Anot jo, suformuluotos rekomendacijos galbūt peraugs į LPSK šakinių organizacijų susitarimą, kuris po tam tikro pereinamojo laikotarpio „taps kūnu“ – startuos efektyviai veikianti ir nuolat stiprėjanti LPSK.


Meldžiamasi skirtingiems dievams


Apklausėme atsitiktiniu būdu pasirinktus LPSK valdybos narius – šakinių organizacijų vadovus, ar jie taip pat mano, jog jau atėjo metas kažką keisti, konkrečiai: ar pritaria organizacijų stambinimui?  


„Mes senai pasisakome už profsąjungų centralizavimą, - sako Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Vilius Ligeika, - nes dabar visi išsidraskę po tris centrus, viename gal virš keturių tūkstančių narių, kitame gal kiek daugiau, trečiame vėl... Turėtų būti vienas stiprus profsąjungų centras - ir šakinės organizacijos tada būtų stipresnės. Dabar kiekviename iš centrų yra po tos pačios srities profsąjungą, o jos turėtų veikti išvien.

Federacijoje (geležinkelininkų - red.) stengiamės, kad nebūtų mažų profsąjungų, jas jungiame prie stambesnių, taip turi būti ir konfederacijoje. Neteisinga, jog mažam kiekiui narių atstovaujantis žmogus turi tokią balso teisę kaip ir gerokai didesnės profsąjungos vadovas. Mes siūlėme, kad balso teisė LPSK valdyboje priklausytų nuo turimų narių skaičiaus. Pvz., jeigu tavo organizacijoje tūkstantis narių, - turi  viena balsą, jei keturi tūkstančiai – keturis, tačiau smulkesnės profsąjungos tam priešinasi“, - visiems pažįstama greitakalbe bėrė geležinkelininkų lyderis.


Paklaustas, ar nereiktų visų su transportu susijusių profsąjungų sujungti į vieną, jis sako, jog vis dėlto bėginių transporto priemonių nereiktų suplakti su autotransportu. Juolab kad visi transportininkai yra susibūrę į Transporto profesinių sąjungų forumą ir sėkmingai koordinuoja veiksmus.


Tačiau, anot V.Ligeikos, vyksta pokalbiai su Lietuvos geležinkelių profesinių sąjungų susivienijimu, kuris priklauso Lietuvos darbo federacijai, dėl vienos centrinės geležinkelininkų organizacijos. „Yra palaikančiųjų iš abiejų pusių, jau reiktų sėsti ir prie derybų stalo. Bet negalime sueiti į krūvą, nes mūsų centrų vadai meldžiasi skirtingiems dievams“, - apgailestavo V.Ligeika.


Praleistos progos  suvažiavimuose


„Reikia pasitarti su nariais ir rasti kokią nors giminingą organizaciją, - jungimosi sąlygas vardija Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Regina Vaičiulionytė. - Kiek žinau, šiais ir praeitais metais daugelyje profsąjungų įvyko suvažiavimai, o tai yra pats tinkamiausias momentas priimti sprendimą. Dabar ir vėl  teks laukti keletą metų“. Pasak jos, apie jungimąsi  kalbama jau ne vienerius metus, ji ir pati keletą kartų yra kalbėjusi su Visuomeninių paslaugų profsąjungų federacija, su kuria lyg ir būtų „pakeliui“.


„Vis dėlto negali du pirmininkai susėsti ir sukirsti rankomis, turi būti narių sprendimas“, - teigė R.Vaičiulionytė ir pridūrė, kad suvažiavimuose, deja, toliau kalbų nenueita. O bendraujant su nariais, jiems jungimosi idėjos nėra naujos, jos svarstomos, tiesa, iškyla daug klaustukų, todėl esą reikalinga ir visapusiška analizė ir narių paruošimas. „Žinoma, pirmininko vaidmuo ne paskutinėje vietoje, - šita iniciatyva turėtų eiti kartu – ir iš apačios, ir iš viršaus. Negerai ir tai, kai mes, pavyzdžiui, su savo nariais diskutuojame, svarstome, kad būtų gerai jungtis su Visuomeninių paslaugų federacija, o jos žmonės nieko apie tai nežino. Kalbama turėtų būti lygiagrečiai“, - samprotavo R.Vaičiulionytė.


Kai ką keisti reikia


Kad kai ką konfederacijos struktūroje reikia keisti, sutiko ir Lietuvos metalistų profesinės sąjungos pirmininkė Marija Varasimavičienė. Tačiau, jos teigimu, bet kokie pakeitimai pirmiausia turi būti naudingi nariui, todėl reikalinga „labai plati diskusija“.


M.Varasimavičienė pasisiūlė būti Trakuose sudarytos darbo grupės nare, tačiau savo vizija pasidalinti nepanoro. „Kai pradėsime kalbėti plačiau tai ir paaiškės ta vizija. Ne nuo manęs vienos priklauso, turi būti visapusiškas sutarimas“.


Visos pastangos - veltui


Maistininkų profesinės sąjungos vadovė Gražina Gruzdienė mano, kad organizacijų stambinimas yra būtinas, tačiau teigė optimizmo nejaučianti ir nemananti, kad kada nors LPSK kas nors pasikeis. Mat maistininkai siekdami pokyčių dėję daug pastangų,tačiau rezultato iki šiol jokio. „Konfederacijos suvažiavime pabrėžėme, kad keistis būtina, jungimosi klausimu prieš keletą metų taip pat esame priėmę rezoliuciją. Su Ryšininkų profsąjunga irgi jau senokai kalbame apie vieną organizaciją, nes šakos turi stambėti“, - sakė pašnekovė. Maistininkai inicijavo pramonėje veikiančių LPSK šakinių profsąjungų būrimąsi, tačiau, jos teigimu, tai nebuvo sėkmingas projektas.

„Įsivaizdavome, kad bendradarbiauti turi ne tik pirmininkai, bet ir tų organizacijų renkamieji organai. Turėjo vykti bendri renginiai, tam turėjo būti panaudotos tiek LPSK, tiek savos lėšos, tačiau ne visiems tai patiko. Kiekvienas norėjo turėti savo atskirą finansavimą ir to bendrumo nebeliko. Buvome parengę net sutartį su Pramonininkų konfederacija, o LPSK vadovybė turėjo ją pristatyti partneriams, bet ji kažkur pradingo. Paprasčiausiai liovėmės būti aktyvūs tuo klausimu, nes pamatėme, kad darbo įdedame daug, o naudos maža“, - apgailestavo G.Gruzdienė.


Ji mano, kad iš šio sąstingio galėtų pažadinti tik nariai. „Labai malonu, kad įsitraukė Naftininkų profsąjunga. Bet jeigu per suvažiavimą būtų palaikytos mūsų idėjos, tas būtų įvykę greičiau“, - įsitikinusi Maistininkų profsąjungos lyderė.


Idėja ir lieka tik idėja


Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Baublytė optimizmu šiuo klausimu irgi netrykšta. Kai jungiasi dvi organizacijos, pasak jos, tikimasi, kad palengvės darbas, bus lengviau sprendžiamos problemos. Ji daug vilčių turėjusi, kai jungėsi profsąjungų centras ir susivienijimas, „tačiau bent jau mano asmeninių lūkesčių konfederacija nepatenkino. Informacijos, problemų sprendimo prasme dabar yra žymiai sudėtingiau. Su savo problema kartais lieki vienas, o jei darai kokį judesį, gauni per galvą.  Pati vienijimosi idėja taip ir lieka idėja“.

Pasak pašnekovės, sveikatos apsaugos sistemoje veikia daug  profsąjungų, bet, deja, nėra vienos strategijos, bendrų tikslų, kurie vienytų. Ji mano, kad taip yra daugiausia dėl asmenybių, ambicijų karo. „Daugiau kalba viršūnės, o ne apačios. Štai kad ir koordinacinis centras, jie (nacionalinių centrų lyderiai – red.) ten tarpusavyje šnekasi, dar kartais įsijungia regioniniai centrai. Apkritai, kai atsirado regioniniai centrai, šakinės organizacijos liko kiek nustumtos“, - įsitikinusi A.Baublytė.


Jungtis reikia kuo greičiau


Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kūrybinių darbuotojų profesinio susivienijimo pirmininkė Diana Vipartienė prisipažįsta, kad ilgą laiką skeptiškai žiūrėjo į kalbas stambinti organizacijas, tačiau dabar nuomonę pakeitusi: „O dėl mūsų, tai turėtų būti kokia nors kultūros ir medijų šaka, į kurią įeitų teatrų, bibliotekų, žiniasklaidos darbuotojų organizacijos. Juk dabar kažkokios nesąmonės: bibliotekų turi ir Kultūros profsąjungų federacija, ir Paslaugų sferos profsąjunga. Operos ir baleto teatro profsąjunga veikia kaip šakinė, Rusų dramos teatras priklauso Kultūros federacijai“.  
O prie šio darinio vėliau, svarsto pašnekovė, gal galėtų prisijungti ir LPSK nepriklausančios profsąjungos, tarkim, Žurnalistų sąjunga.


Pasak D.Vipartienės, pradžią tokiam judėjimui kaip tik ir galėtų duoti Trakuose sudaryta darbo grupė, o koordinuoti procesus galbūt irgi, radę bendrą sutarimą, galėtų vienas ar keli asmenys. „Ir daryti tai jau reikėtų kuo greičiau“, - įsitikinusi LRT darbuotojų atstovė.


Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Rimanto Dovydėno pieš.

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai