2019 m. rugsėjo 18 d. trečiadienis - 23:33
   

2011 06 30 - PROF. ROMO LAZUTKOS ARGUMENTAI PRIEŠ PRIVATIZAVIMĄ SOCIALINĖJE SFEROJE

«
Komentarų: (0)

Naujosios kairės 95 auditorijos pakvietė padiskutuoti  tema „Ko ieškoma ir kas randama privatizuojant socialines (sveikatos, švietimo, studijų, pensijų) paslaugas?“

Birželio pradžioje įvykusioje diskusijoje pagrindinį pranešimą paskaitė sociologas, ekonomistas prof. Romas Lazutka.

Skaitytojams siūlome pagal R.Lazutkos paskaitą parengtą straipsnį.

Nuotraukoje: Romas Lazutka 2006 m. pradžioje (tada dar mokslų daktaras) duoda interviu "Lietuvos profsąjungoms" tema: ar dar galimas posūkis į socialinę valstybę?

 

Įžanga

Sveikatai, švietimui, studijoms, pensijų sistemai finansuoti šiuolaikinėse visuomenėse skiriama dauguma valstybės lėšų. Lietuvoje jos sudaro apie 18 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kitose Europos šalyse – virš 30 proc.


Rinka – kaip žmogaus organizmas


Santykis tarp valstybės ir rinkos matyti analogijoje su medicina: svarbu žinoti, kaip žmogaus organizmas (rinka) funkcionuoja, mokėti atpažinti tų funkcijų sutrikimus – ligas – ir tinkamai „įsikišti“, iš pradžių numačius metodus bei priemones, kuriomis tos ligos turi būti įveikiamos arba bent jau palengvinamas žmogaus gyvenimas.


Kalbėdami apie viešojo ir privačiojo sektorių santykį ekonomistai, teigdami, kad rinka veikia gerai ir efektyviai, dar pabrėžia: ji turi būti sveika. Deja, realiame gyvenime rinkas nuolat ištinka nesėkmės, o valstybė jas turi tinkamai diagnozuoti ir tinkamai „įsikišti“.


Privatizacijos būdai


Privatizacija galima dviem būdais: kai už paslaugas moka vartotojas arba kai jų teikimas su valstybės finansavimu perduodamas privačiam sektoriui. Dažniausiai pasitaiko pusinis variantas, vadinamasis marketizavimas – ėjimas į rinką ar tam tikrų rinkos elementų įdiegimas.


Einant pirmuoju keliu valstybės finansavimas mažinamas argumentuojant tuo, kad valstybė nepajėgi apmokėti studijų, gydymo ir pan. Tuomet savo pinigais turi prisidėti pati visuomenė – tiesiogiai ar per mokesčius. Tada  rizikuojama socialiniu teisingumu, nes visada atsiras tokių, kurie nesugebės susimokėti.


Kitu keliu einant, t.y. pakeitus paslaugos teikėją privačiu, klaidingai manoma, kad sumažinamos išlaidos, kadangi privatus teikėjas efektyviau naudojąs lėšas. Tačiau mažiau išlaidų dažniausiai esti tik todėl, kad aukojama arba kiekybė, arba kokybė. Atrodytų, valstybė išleidžia tą pačią pinigų sumą, bet juk žinome, kad privatus tiekėjas dar tikisi gauti ir pelno.


Rinkos nesėkmės


Kaip jau minėta, rinką ištinka nesėkmės, tuo tarpu visuomenė nori socialinio teisingumo. Nors jis suprantamas ir skirtingai, tačiau paprastai sutariama, kad vaikų, jaunuolių ateitis, sveikata, pamatinių poreikių patenkinimas senatvėje ar praradus darbą neturėtų priklausyti nuo veiksnių, kurių pats asmuo negali pakeisti. Žinoma, kad rinka to užtikrinti negali ir jos už tai nereikia smerkti. Paprasčiausiai: jeigu norime užtikrinti socialinį teisingumą, neturime taikyti rinkos principų.

Kokios yra bendrosios rinkos nesėkmės? Tai  viešosios gėrybės, kuriomis neišvengiamai naudojasi visi (pavyzdžiui reprezentacinės miesto gatvės: juk nerinksi pinigų už tai, kad žmonės jomis vaikšto ir gėrisi). Tai išoriniai poveikiai (pvz., visuomenei naudinga, kad nauja karta auga lavinama). Tai informacijos asimetrija (viena pusė, tarkim, pardavėjas, žino daugiau nei kita – klientas). Tai ateities neapibrėžtumas (stojantysis į universitetą nežino, ar gaus darbą jį pabaigęs. Draudimo bendrovės juk nedraudžia nuo nedarbo). Netobula konkurencija (monopolijos).


Beje, neteko girdėti, kad Laisvosios rinkos institutas kalbėtų apie rinkos nesėkmes, jis vis tiek šventai tiki, kad rinka viską sutvarkys.


Rinkos nesėkmės švietime


Rinka yra abejinga išorinei naudai. Pavyzdžiui, jei valstybė nereguliuotų švietimo sistemos, atsirastų nemažai tėvų, kurie nuspręstų nevarginti savo vaikų mokantis chemijos ar matematikos, nes jie juk neplanuoja būti chemikais ar matematikais. Kiti, priešingai, leistų vaikams nesimokyti humanitarinių dalykų.


Tačiau visuomenė pripažįsta, jog žmones reikia išmokyti taip, kad jie susikalbėtų, todėl jiems ir reikalingi bendrojo lavinimo pagrindai. Tad valstybė visiškai kontroliuoja mokymo programas, nes rinka tam, kas rūpi visuomenei, būtų gerokai abejinga. Ji atkreiptų dėmesį tik į tai, kas reikalinga vaikui ar tėvams.


Įvedus rinkos principus į profesinį mokymą atsiranda informuotumo problema. Teigiama, kad  studentai, besirinkdami studijų programas, neva sutvarkys studijų rinką, nustatys, kokios profesijos reikalingos, kokios ne, kurie universitetai geri, kurie ne. Tačiau kiek būsimų studentų ir jų tėvų, rinkdamiesi aukštąją mokyklą, pasižiūri į dėstytojų CV? O tai yra labai svarbu, nes kaip tik nuo dėstytojų priklauso studijų kokybė. Bet gi tuo niekas neužsiima, dažniau domimasi studijavimo sąlygomis – auditorijomis, suolais ir pan. Todėl ir čia reikalinga valstybės priežiūra.


Rinkos nesėkmės sveikatos apsaugoje


Sveikatos apsaugos sektoriuje bene didžiausią neigiamą vaidmenį atlieka informacijos asimetrija. Apsilanko ligonis pas gydytoją, jam paskiriami vaistai, kuriuos jis naudoja, tačiau vėliau skrodimas parodo, kad buvo nustatyta klaidinga diagnozė ir skirti ne tie vaistai. Deja, pacientui ta žinia niekuo padėti nebegali.


Kitas niuansas: ne visi žmonės gali susimokėti už gydymą, nes sergamumas visuomenėje labai netolygiai pasiskirstęs, o gydymo metodai yra labai brangūs. Susirgus, norint išsikviesti gydytoją, gali tekti kažką parduoti. Antra vertus, žmogus ligos atvejui gali būti susitaupęs daug pinigų, tačiau niekada nesusirgti. Todėl ir reikalinga tam tikra sistema – draudimas.

Kaip prastai veikia privataus sveikatos draudimo rinkos, geriausias pavyzdys yra Amerika.  Problema yra ta, kad kuo labiau prastėja žmogaus sveikata,  tuo daugiau jis turi mokėti už draudimą, o draudžiama tik metams. Tuo tarpu darbingumas dėl prastos sveikatos, suprantama, mažėja ir galiausia tokie žmonės išstumiami iš draudimo rinkos.


Kalbant apie pajamų draudimą, tai privačios draudimo bendrovės tokios paslaugos apskritai nesiūlo, nes atsiranda vadinamoji moralinė rizika.  Jeigu darbą praradusiam žmogui mokama prarastos algos kompensacija, tai jis gero darbo gali ieškoti labai ilgai. Tuo tarpu neapsidraudęs, jis darbą susirastų daug greičiau, nes jam reikia iš ko nors gyventi.


Tokia moralinės rizikos problema yra ir civilinės vairuotojų atsakomybės draudimo atveju. Kol šis draudimas nebuvo privalomas, visi žinojo, kad jeigu sudaužysi kitą automobilį, turėsi padengti nuostolius. Tada ir važinėdavome visi atsargiau, o dabar, žinodami, kad nuostolius apmokės draudimas, elgiamės rizikingiau.


Rinkos nesėkmės pensijų draudime


Gali kilti klausimas, kam apskritai reikalingas draudimas, - juk pinigų senatvei galima paprasčiausiai susitaupyti. Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į gyvenimo trukmę, nes niekas nežino, kiek gyvens išėjęs į pensiją – penkerius ar penkiolika metų. O jeigu jau draudžiamasi,  iškyla kita prolema: kaip išlaikyti tos numatytos pensijos perkamąją galią, nes infliacija dešimtmečiams į priekį neprognozuojama.

Dėl visų tokių rinkos ydų būtinas valstybės įsikišimas.


Ką turime Lietuvoje: švietimas


Aptarkime, kaip Lietuvoje yra privatizuotas vidurinis mokslas. Švietime valstybė standartizuoja mokymo programų turinį, todėl privačios mokyklos čia tegali pasiūlyti tik kokius nors antraeilius dalykus. Tiesa, yrair tam tikrų nišų – pavyzdžiui, neįgaliems vaikams reikia daugiau dėmesio, jiems standartizuotoje mokykloje nėra gerai.


Šiuo metu mūsų šalyje galima steigti privačią mokyklą. Už kiekvieną priimtą vaiką gaunamas iš valstybės vadinamasis mokinio krepšelis. Be to, privačios mokyklos turi teisę iš tėvų imti papildomas įmokas, ko negali daryti valstybinės mokyklos. Tačiau Lietuvoje privačių mokyklų nėra daug, nes, kaip jau minėta, yra griežtai numatytos programos, mokymosi režimas - nėra labai ko pasiūlyti papildomai.


Tačiau privati mokykla, turėdama galimybę gauti papildomų lėšų iš tėvų, gali samdyti geresnius mokytojus. Tad ateityje, tikėtina, ir diferencijuosis mokymo kokybė: neturtingų tėvų vaikai eis ten, kur nereikia primokėti, turtingų – į privačias mokyklas.


Be socialinio teisingumo problemos, pastaruoju atveju iškyla ir kita: negerai panaudojami ištekliai. Juk nesame fašistai ir nemanome, kad protingesni vaikai gimsta tik turtingose šeimose. Todėl dalis gabių, bet neturtingų tėvų vaikų nepasieks geresnio išsilavinimo, ir visuomenė neteks dalies išorinės naudos. 


Studijų srityje problemos panašios, tik čia dar svarbesnė informuotumo asimetrija. Įvesti studijų krepšeliai, kuriuos gauna ir privačios aukštosios mokyklos, joms skiriami atsižvelgiant į pasiekimus. Skirti krepšelius tiems, kurie yra gabūs ir turtingi, - išteklių švaistymas, o anksti apleistiems neturtingų šeimų vaikams studijų prieinamumas yra nepakankamas, nes pasiekimai nemažai priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje vaikas auga.


Ką turime Lietuvoje: medicina


Sveikatos apsaugos marketizavimo srityje Lietuvoje nuveikta ne tiek daug. Čia dominuoja nelegalūs mokėjimai: gydytojams „į kišenę“ bei įvedinėjamos tam tikros priemokos. Kaip jau minėta, sergamumas visuomenėje yra pasiskirstęs netolygiai, todėl ir reikalingas draudimas. Tarkim, draudimo bendrovė nustatys vidutinį šalies sergamumą ir įves vidutinę kainą. Tiems, kurie linkę daugiau sirgti, ji bus priimtina, tačiau sveikesnieji tiesiog nesidraus. Atsitiks taip, kad bus surenkama per mažai pinigų, ir bendrovė nepajėgs kompensuoti gydymo išlaidų. Tokios nepalankios atrankos pavojus rinkoje veda į kainų diferenciaciją. Tačiau norint kainą nustatyti pagal sveikatos būklę, klientus reikia nuodugniai ištirti, kas nemažai kainuoja.


Todėl valstybė įveda privalomą dalyvavimą draudime, o privačios draudimo bendrovės gali pasiūlyti tik antraeilių dalykų. Kadangi ligonių kasos Lietuvoje per skurdžios, kad būtų pajėgios apmokėti visas gydymo išlaidas, siūloma draustis papildomai. Tačiau pirma, tik dalis žmonių galės apsidrausti, nes kiti paprasčiausiai neturės iš ko. Antra, nepasakoma, ką gi ypatinga galima pasiūlyti už tą papildomą draudimą. Juk negali būti taip, kad jeigu turi tik privalomąjį draudimą, tai darant apendicito operaciją pilvą tau tik prapjaus, o jei turi ir privatų – dar  ir užsiūs? 


Tarp politikų labai populiarus siūlymas išskirti būtinas medicinos paslaugas, už kurias valstybė esą apmokėtų, ir paslaugas nelabai būtinas. Bet kai reikia išvardinti pastarąsias, vardijamos visiškai antraeilės paslaugos – maitinimas, vienutė, televizorius palatoje, - žodžiu, viešbučio patarnavimai. Taigi nepasiūloma nieko geriau nei gali suteikti valstybė.


Pensijų marketizavimas


Kadangi neįmanoma numatyti būsimų kainų ir algų dydžių, gebėjimas užtikrinti adekvatų vartojimo lygį tampa neapibrėžtas. Visi žinome, kad senatvei reikia bent kiek atidėti, tačiau kiek? Galima labai taupyti, labai kukliai gyventi, tačiau išėjus į pensiją gal gyvensi tik penkerius metus. Kita vertus, susitaupysi penkiolikai pensijos metų, bet gyvensi dvidešimt penkerius, - ką daryti, kai baigsis pinigai?


Tam ir yra draudimas: visi sudeda į vieną vietą sutaupytus pinigus. Privatūs pensijų fondai žada apdraustajam mirus nepanaudotas lėšas išmokėti artimiesiems. Bet tai teisinga tik tada, jei žmogus miršta iki išėjimo į pensiją. Mirus pensininkui likusių lėšų nebegalima išmokėti paveldėtojams, nes reikia tuos pinigus panaudoti tiems, kurie gyvens ilgiau negu turėjo santaupų. Čia absoliučiai tas pats, kaip ir vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo atveju: pasibaigus metams, įmoka negrąžinama, net jei ir neatsitiko joks draudiminis įvykis, - mat lėšos skiriamos padengti nuostoliams, kuriuos padarė kiti.


Lėšų perkėlimo iš jaunystės į senatvę srityje yra viena problema, su kuria rinka negali susidoroti. Labai sunku pasakyti, kiek reikia susitaupyti: ar užteks vieno, ar reiks keturių tūkstančių litų per mėnesį, kad išgyventum išėjęs į pensiją? Ši suma priklauso nuo būsimų kainų ir būsimų darbingų žmonių pajamų, o tai prognozuoti keletai dešimtmečių yra techniškai neįmanoma.

Draudimo bendrovės pinigų negali gauti iš niekur kitur, kaip tik naudoti klientų sukauptas lėšas, valstybė tuo tarpu turi pranašumą, nes gali rinkti privalomus mokesčius. „Sodros“ sistema veikia paprastai: jeigu žmonės uždirba 10 proc. daugiau - vadinasi, į biudžetą surenkama 10 proc. daugiau lėšų, ir tiek pat procentų gali būti padidinamos pensijos. Jeigu „Sodroje“ per mažai pinigų, bus didinami mokesčiai arba plečiama mokesčių mokėtojų aprėptis.


Kaupiamasis metodas, kuris Lietuvoje yra labai garbinamas, yra senesnis ir naudojamas dar ir dėl to, kad privačiame sektoriuje kitokio metodo ir negali būti.


Kai Jus ragina draustis pensijų draudimu privačiai, gąsdina, kad neva „Sodra“ bankrutuos ir pan., o privatūs fondai esą garantuoja dideles pensijas. Tokiu atveju paprašykite, kad jums garantuotų tik 20 proc. vidutinio Lietuvos atlyginimo dydžio pensiją. Pamatysite: neatsiras nė vienos bendrovės, kuri teiktų tokią paslaugą. Draudėjai gali garantuoti tik tai, kad jūsų vardu pervedamas lėšas investuos, o jums tereikia pasirinkti, kurią dalį investuoti į akcijas, kurią – į mažiau rizikingas valstybės skolos obligacijas.


Tačiau žmogus turi išmanyti tai, ką jis renkasi. Vertybinių popierių komisijai apklausus dalyvaujančiuosius II pakopos pensijų fonduose, paaiškėjo, kad 30 proc. iš jų nežino, kuriame fonde kaupiamos jų įmokos. Tuo tarpu jie juk turėtų sekti situaciją, stebėti, kada geriau pereiti iš vieno fondo į kitą. Tai kaip gali veikti rinka?

Dabar žmones, pasirinkusius dalį „Sodros“ įmokų pervesti į privačius pensijų fondus, džiugina, kai jie pamato, kad II pakopos pensijų fondo sąskaitoje susikaupė kokių 10 tūkst. litų. Bet kokią jie vertę turės tada, kai išeisite į pensiją?


Privatūs pensijų fondai ar „Sodra“?

Teigiama, kad privatūs pensijų fondai esą sprendžia demografinės krizės (senų žmonių daugėja, dirbančių mažėja) problemas. Mat „Sodra” labai pajunta, kai gaunančiųjų yra daugiau nei mokančiųjų. Manoma, kad jeigu aš kaupiu lėšas savo sąskaitoje ar pensijų fonde, tai mano likimas nepriklauso nuo to, kiek tuo metu, kai aš išeisiu į pensiją, Lietuvoje bus dirbančių žmonių. Tačiau tai yra iliuzija.


Tarkim, dirbantis žmogus už dalį savo algos perka finansinį turtą – akcijas, obligacijas pensijų fonde ir taip rengiasi senatvei. Kai sulaukia pensinio amžiaus, tą turtą parduoda ir gauna pinigus. Tačiau ryšys tarp kartų yra, nors jis ir nėra akivaizdus. Tas akcijas iš jo juk kažkas turi nupirkti. O tai padarys tie, kurie tuo metu dirba ir galvoja apie senatvę. Bet jeigu perkančiųjų yra mažai, o parduodančiųjų – daug, kainos krenta. Nors ir sukaupta daug akcijų, bet jas teks parduoti labai pigiai.


Kitas variantas: pardavus akcijas galima gauti solidžią sumą, tačiau paaiškės, kad parduotuvėje už tuo pinigus nelabai ką nusipirksi. Nes jeigu naujos kartos žmonių yra nedaug, gaminama mažai, o paklausa, priešingai, – didelė, prekių kainos kyla. Žodžiu, viena karta nuo kitos niekur pabėgti negali.

Dar viena iliuzija: esą kaupimas yra geriau nei pravalgymas. Mat „Sodra“ surenka iš dirbančių žmonių mokesčius ir tuoj pat atiduoda esamiems pensininkams, o kaupiant, investuojant sumos neva auga.

Jeigu stebėtume statistiką, „Sodros“ pensijos per aštuonerius metus padidėjo du kartus. Mat pensijų didėjimo šaltinis – BVP, t.y. gamyba, o žvelgiant istoriškai, imant ilgalaikę tendenciją ekonomikos augimas net ir su visais nuosmukiais, visada yra. Iš BVP pensijoms skiriant tą patį procentą, pensijos taip pat augs. Klausimas: ar mes tą dalį atiduosime per valstybinę sistemą, ar per privačius fondus? Čia pensijos taip pat kyla, nes esant ekonomikos pažangai įmonių akcijų kainos auga. Abiem atvejais pensijos didėja, kai auga ekonomika.

Privačioje sistemoje problema yra ta, kad reikia prognozuoti toli į ateitį, kas yra labai sunku, o valstybinėje sistemoje to daryti nėra būtina, - tam yra numatyta pensijų skaičiavimo formulė.


Parengė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

 

"Lietuvos profsąjungų" redakcijai leidus parengta pagal šio laikraščio 2011 m. birželio mėn. numerio (Nr.6) publikaciją

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai