2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 21:00
   

2010 08 31 - PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VIENYBĖ - UTOPIJA? (Žurnalistinis tyrimas)

«
Komentarų: (2)

PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VIENYBĖ - UTOPIJA?

I

Profesinių sąjungų vienybės problema opi ir skaudi kone visus atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Skaldymasis, iki šiol besitęsianti konfrontacija pirmiausia, matyt, sietini su tarybinių profsąjungų palikto turto dalybomis.


Jeigu iš keturių stambių skėtinių organizacijų liko trys, kurios jau veikia kartu ar bent imituoja bendrą darbą, tai šalia jų nebe pirmi metai veikia arba vis dar randasi profsąjungos, kurios vadina save laisvomis, nepriklausomomis ir oponuoja trims vadinamiesiems nacionaliniams centrams. Vienos šalia jų esančios profesinės sąjungos veikia šakiniu principu (Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centras), kitos (Jungtinė profesinė sąjunga, Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“) – pretenduoja ir į nacionalinių centrų statusą.


Visi centrai ir šakos deklaruoja vienybės prioritetus. Tačiau įmonėse ar regionuose praktiškai nubrėžtos ar brėžiamos tą vienybę skaldančios ežios. Akivaizdu, kad atskirtį, susvetimėjimą įtvirtina ir asmeninės lyderių ambicijos, simpatijos antipatijos, iš centrų „žemyn“, į pirmines organizacijas, generuojama savimonė, esą mūsų profsąjungos esančios „tikresnės“ už kitas, mūsiškės nuosekliau gina darbuotojus negu kitos...


Galiausiai - pyktis ar pavydas dėl vienokių ar kitokių pinigų, lydimas kaltinimais „geltonumu“, darbuotojų interesų „pardavimu“ ir t.t., ir pan.


Siūlome keletą žurnalistinio tyrimo fragmentų, paremtų liudijimais iš „Lietuvos profsąjungų“ puslapių, redakcijos pokalbiais su įvairių centrų bei organizacijų lyderiais. Svarstysime, ką daryti, kad teoriškai deklaruojamos profsąjungų misijos „prigimtinis“ vienybės bei solidarumo poreikis bent jau trečiajame Nepriklausomybės dešimtmetyje taptų realybe.


Bet norint suprasti tai, kas vyksta dabar, būtina pažvelgti į problemų šaknis, ištakas. Juo labiau kad pastarieji dinamiški, prieštaringi nepriklausomos Lietuvos profsąjungų veikimo dešimtmečiai jau tampa šio judėjimo istorija, kurios paradoksalius vingius daug kas iš amžininkų primiršo, o jaunieji profsąjungininkai dažniausiai iš viso nėra girdėję.


Pervartų paradoksai


 Viename pirmųjų laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ numerių tuometinis Lietuvos profesinių sąjungų centro (LPSC) pirmininkas Algirdas Kvedaravičius (dabar  LPSK pirmininko pavaduotojas) keliaudamas  profsąjungų turto likimo labirintais daro išvadą, jog 1990 balandžio 12 d. įkurta Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederacija (LLPK) subyrėjo tuometinės valdžios politikos dėka. Ši konfederacija tada tapo viso buvusių profesinių sąjungų turėto turto perėmėja ir vienijo apie du milijonus žmonių. Tų, kurie priklausė tarybinėms profsąjungoms, 1989-1990 atsiribojusioms nuo Maskvos profesinių sąjungų ir Lietuvos komunistų partijos.


Šalia liko  Lietuvos darbininkų sąjunga, įkurta 1989 metais kaip Lietuvos atgimimo Sąjūdžio dalis, o 1990 m. liepos 1 d. pasiskelbusi profesine sąjunga. Pasak minėto A.Kvedaravičiaus straipsnio, šios organizacijos atstovai dalyvavo  rengiant LLPK suvažiavimą, tačiau vėliau atsisakė narystės joje, atsiribojo nuo bendro šalies profsąjungų judėjimo.


Dar vėliau, 1991 m.,  atsirado Lietuvos darbo federacija (LDF), kuri pasiskelbė 1919 m. Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų įsteigtos profesinės organizacijos teisių perėmėja. LP žiniomis, dauguma jos narių – buvę Lietuvos profesinių sąjungų bendrijos (buvo ir tokia!) nariai, taip pat „išeiviai“ iš Lietuvos darbininkų sąjungos.


Iš subyrėjusios LLPK likučių įsisteigė LPSC, o 1992 m. nepatenkintieji LPSC veikla įkūrė Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą (LPSS).


Turto dalybos


Profesinių sąjungų turto dalybų istorija siekia 1990 metus, kai tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl profesinių sąjungų turto inventorizavimo. Jo vertė buvo apie 213 mln. litų („Lietuvos profsąjungos“, interviu su A.Kvedaravičiumi). Inventorizavimo duomenys buvo pateikti parlamentui, tačiau iki 1993 metų šiuo reikalu nebuvo priimta jokių teisinių aktų. Gedimino Vagnoriaus ir iš dalies Aleksandro Abišalos vyriausybės profesinių sąjungų turtą dalijo įvairioms organizacijoms. Ir tik 1993 m. birželio 1 d. Seimas aiškiai pasakė, kuri profsąjungų turto dalis yra valstybės nuosavybė, ir kuri lieka dabartinėms profsąjungoms.


O per tuos trejus metus, kol turto reikalai „kabėjo“ nesprendžiami, A.Kvedaravičiaus nuomone, ir buvo sugriauta profesinių sąjungų vienybė. 1990 m. įsikūrus minėtai LPS konfederacijai, valdžia esą išsigando galingos jėgos, be to, dar nebuvęs užmirštas Lenkijos „Solidarumo“ ir jos lyderio Lecho Valensos pavyzdys.


„Taigi reikia sužlugdyti atsinaujinusias profesines sąjungas, reikia priklijuoti joms raudoną etiketę, reikia sukompromituoti jų lyderius žmonių akyse, - rašo A.Kvedaravičius. - tuo labiau kad „po ranka“ - naujoji Darbininkų sąjunga – tikroji, lietuviška, sava profsąjunga su „darbininkų lyderiu“ Kazimieru Uoka priešakyje. Spaudoje, per radiją, televiziją skelbiama, kad atsinaujinusios profsąjungos yra sovietinis reliktas, kad jų lyderiai yra buvusi komunistinė nomenkaltūra, ir peršama išvada, kad būti tose profsąjungose nepatriotiška. Ir taip į profsąjungų judėjimą buvo įvarytas gerai suplanuotas ir toliaregiškas pleištas. Konfederacija pradėjo byrėti, nes iš jos pradėjo bėgti lyderiai, specialistai, profesinės sąjungos ir nariai“.


Daug žalos pridarė ir nenuoseklūs Seimo ir Vyriausybių sprendimai dėl profsąjungų turto panaudojimo.


Iš keturių - tik dvi


Pats profesinių sąjungų centro vadovas ne kartą ir per laikraštį ragino visas profesines sąjungas „susėsti už apskritojo stalo ir galutinai susitarti dėl profesinių sąjungų parlamento ar atstovybės įkūrimo, kad galėtume dirbti ranka rankon“.


1996 m. įvykusiame LPSC V kongrese priimama rezoliucija „Dėl Lietuvos profesinių sąjungų veiksmų koordinavimo“. LPSC kreipėsi „į visų Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimų (centrų) vadovaujančius organus ir kviečia bendru susitarimu įkurti visų profesinių sąjungų veiksmų koordinavimo instituciją – Lietuvos profesinių sąjungų atstovybę, taip pat 1996 m. pirmą pusmetį surengti nacionalinių profesinių  sąjungų susivienijimų (centrų) renkamų organų konferenciją, skirtą Lietuvos profsąjunginio judėjimo vienybės problemoms“.


1997 m. pirmajame „Lietuvos profsąjungų“ numeryje randame Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimų (centrų) susitarimą „Dėl bendradarbiavimo“. Jį 1996 m. gruodžio 18 d. pasirašiusieji Lietuvos darbininkų sąjungos prezidentė A.Balsienė, LPSC pirmininkas A.Kvedaravičius,  Lietuvos darbo federacijos pirmininkas K.Kuzminskas ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas A.Sysas susitarė: bendradarbiauti ir koordinuoti atstovaujamų profesinių sąjungų veiklą darbo, socialiniais, ekonominiais ir profesinių sąjungų judėjimo klausimais; surengti 1997 m. sausio mėn. atstovaujamų profesinių sąjungų suvienijimų (centrų) renkamų organų (tarybų) bendrą posėdį, kuriame apsvarstyti ir priimti sprendimą dėl šio susitarimo vykdymo.


Nežinia kodėl kitos dvi liko nuošalyje, tačiau 1999 m. gruodžio 10 d. įvykusiuose LPSC ir LPSS suvažiavimuose nutarta kuo gerčiau sujungi abi organizacijas, tuo tikslu  artimiausiu metu sukurti bendrą koordinacinę tarybą. Kaip žinome, 2002 m. gegužės 1 d. susijungus šioms organizacijoms susikūrė iki šiol veikiantis didžiausias profsąjungų centras – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija – LPSK.


„Tai - procesas“


LPSK švenčiant penkerių metų jubiliejų 2007 m. gegužės 1 d. pasirašyta LPSK (pirmininkas Artūras Černiauskas), Darbo federacijos (Vydas Puskepalis) ir „Solidarumo“ (buvusi Darbininkų sąjunga, pirmininkė Aldona Jašinskienė) bendradarbiavimo deklaracija. Komentuojama, kad ji tik įforminusi ir iki tol vykusį bendradarbiavimą. Deklaracijos pagrindu buvo įkurtas šių trijų susivienijimų Koordinacinis centras.


Bandymų inicijuoti susijungimą (ne tik bendradarbiavimą) buvo ir anksčiau. 2006 m. pabaigoje LPSK valdyba nutaria pradėti derybas dėl susijungimo su kitais dviem centrais. Jiems buvo įteikti ketinimų protokolai. Vėliau Darbo federacijos pirmininkas viename renginių paklaustas, kodėl nesutiko pradėti derybų dėl vienijimosi, aiškino, kad neva yra gerai, kai darbuotojai gali rinktis iš daugybės organizacijų, -tada veikianti „sveika konkurencija“. „Solidarumo“ vadovė A.Jašinskienė metai po metų kartoja, jog jungimasis - tai procesas, todėl esą negalima jo forsuoti.


Opozicija


2005 m. lapkričio 23 d. visos nacionaliniais centrais save vadinančios (iki šiol nėra reglamentuota, kokia organizacija gali turėti nacionalinio profsąjungų centro statusą) profesinės sąjungos susirinko į vieningą Lietuvos profsąjungų forumą „Globalizacijos įtaka ir darbuotojų atstovavimas“. Pasak jame dalyvavusio Jungtinės profesinės sąjungos pirmininko Arvydo Dambrausko, kuris cituojamas šios profsąjungos leidžiamame  laikraštyje „Profesinė sąjunga“, „absoliuti dauguma kalbėjusių profesinių sąjungų pirmininkų nepasirengę suprasti ne tik globalių, bet ir žemesnio lygio profsąjunginio judėjimo problemų“. Jis daro išvadą, kad Lietuvoje yra profsąjungų, bet nesą profsąjungų judėjimo.


Jungtinė profesinė sąjunga, gyvuojanti nuo 2002 m.,  susikūrė suskilus Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“, kuriai nuo 1999 m. vadovauja Kęstutis Juknis. Šiais metais A.Dambrausko vadovaujama organizacija susijungė ir su Šiaulių krašte veikiančia Laisvąją jungtine profesine sąjunga. Jos lyderis Feliksas Jucius tapo A.Dambrausko pavaduotoju.


2002 m. spalį įsikūrė Tardytojų profesinė sąjunga, kuri vėliau persivadino Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesine sąjunga, o 2008 m. pabaigoje tapo viena iš Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo steigėjų. Tais pačiais metais nuo LPSK atskyla didžiausia ir įtakingiausia jos narė – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (pirmininkas Aleksas Bružas). Ji kartu su „Sandrauga“ bei LPSK priklausančia Lietuvos mokytojų bei LDF sudėtyje esančia Krikščioniškąją švietimo darbuotojų profesinėmis sąjungomis įkuria Lietuvos švietimo sistemos profesinių sąjungų centrą.

 

 

II


Nėra oficialiai reglamentuojama, pagal kokius kriterijus viena ar kita organizacija gali vadintis „centrine (respublikine) profesine sąjunga“, nors toks terminas įteisintas LR Darbo kodekse. Šiuo metu kaip respublikinių organizacijų statusą turinčios traktuojamos LPSK, Lietuvos darbo federacija (LDF) bei Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“. Tik šie profsąjungų centrai  atstovaujami tiek Europos, tiek pasaulio profsąjungų konfederacijose (ETUC ir ITUC). Beje, 2007 metais vadinamieji nacionaliniai centrai bei dvi darbdaviams atstovaujančios organizacijos - Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija - priėmė „Darbdavių ir darbuotojų atstovų tarpusavio pripažinimo socialinėje partnerystėje deklaraciją“. Ją pasirašiusios organizacijos pripažino viena kitą nacionalinį statusą turinčiomis struktūromis. Deklaracijoje taip pat numatyti ir „profesinių sąjungų nacionalinio susivienijimo (centro) identifikavimo požymiai“.


NS pakenkė profsąjungų veiklos darnai


Pirmajame šio žurnalistinio tyrimo straipsnyje (LP, Nr. 7) rašėme apie profesines sąjungas, oponuojančias 2007 m. bendradarbiavimo deklaraciją pasirašiusioms organizacijoms (LPSK, LDF ir „Solidarumui“). Nesutarimus tarp jų dar paaštrino Vyriausybės inicijuoto Nacionalinio susitarimo pasirašymas 2009 m. spalio mėn.


Iki šio susitarimo vadinamųjų laisvųjų profsąjungų argumentai prieš jungimąsi su nacionaliniais centrais buvo gana silpni, - dažniau maskavo asmenines vadovų antipatijas. Trijų nacionalinių profsąjungų pirmininkams padėjus po NS parašus, oponentų kritika susiliejo kone į vieningą chorą. Smerkti kolegų dėl „darbuotojų interesų pardavimo“ prie vieno stalo  susėdo net ir iki tol vienas kito nemėgę lyderiai.


Prieš NS pasisakančios profsąjungos kaip argumentą savo kritikoje naudojo ir tebenaudoja faktą, kad nacionaliniai centrai iš Vyriausybės gauna lėšų projektui socialinei partnerystei šalies regionuose plėtoti. Oponentų nuomone, tais pinigais Vyriausybė „nusipirko“ nacionalinius centrus.
Šiame kontekste primintina, jog finansavimą socialinės partnerystės skatinimo 2007-2012 metais projektui patvirtino ne NS iniciatorė A.Kubiliaus, o G.Kirkilo vyriausybė.


Įvairiabalsė retorika


NS kritikų chore girdimas nuo „Sandraugos“ atskilusios Jungtinės profesinės sąjungos balsas. Savo veiklą pradėjusios Kaune, o šiuo metu deklaruojančios spartų augimą šios organizacijos vadovas Arvydas Dambrauskas tris profsąjungų centrus vadina ironiškai - „nacionaliniais centriukais“, „valstybiniais profsąjungų centrais“. Panašiai argumentuoja nacionalinių centrų kritiką ir „Sandraugos“ vadovas Kęstutis Juknis.


NS kritikavo ir Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centras, vedamas 2009 m. iš LPSK išėjusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Šiam susivienijimui taip pat priklauso „Sandrauga“, LPSK narė Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga ir LDF narė Lietuvos krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga.


Ypač aršiai NS signatarus „pliekė“ nuo pat pradžių nė prie vieno didesnio centro nesidedančių vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinių sąjungų darinys, pastaraisiais metais prisistatantis Nacionaliniu pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimu (NPPSS). Jo pirmininkas Vytautas Bakas net kreipėsi į Ministrą Pirmininką, Seimą dėl esą nepagrįstų Vyriausybės veiksmų teikiant finansinę paramą „kai kurioms Lietuvoje veikiančioms profesinės sąjungoms“. Jos vadinamos „kišeninėmis“, teigiama, jog derantis dėl NS paraleliai neva vykusios ir derybos dėl valstybės lėšų skyrimo derybininkėms.


Galbūt vienintelis į šias batalijas neįsivėlęs profsąjungų darinys - Lietuvos transporto darbuotojų profesinių sąjungų forumas (pirmininkas Jonas Petraška). Jis susikūrė 2000 m. ir vienija per dešimt įvairiems centrams priklausančių bei nepriklausomų organizacijų.


Skaldomos ar skaldosi?


Profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis mano, kad profsąjungų judėjimas yra skaldomas ir tai daroma tyčia. Milijoninių lėšų skyrimas iš valstybės biudžeto - „tai praktiškai papirkinėjimas“. „Juk skiriami nemaži pinigai kitiems, kai mes gyvename tik iš nario mokesčio. Nors pagal narių gausą esame gal antroje, o gal net pirmoje vietoje“, - ta proga pasigiria „Sandraugos“ vadovas.


Pasak K.Juknio, „didieji centrai“ siekia įsitvirtinti kaip monopolijos. O ir pati LR Trišalė taryba, anot jo, „supuvusi“, - jos sudėtis juk nesikeičia nuo 1996 metų. „Tai – absurdas, kai patys joje atstovaujamų organizacijų deleguoti nariai sprendžia, kas gali tapti arba netapti Trišalės tarybos nariu. Ką jie ten gali spręsti, jeigu neatstovaujama kitoms profsąjungoms!“ - ironizuoja „Sandraugos“ pirmininkas.


Kaip žinoma, šiuo metu respublikos Trišalėje yra trys LPSK atstovai, o LDF ir „Solidarumas“ į ją deleguoja po vieną žmogų. Viena vieta rezervuojama neasocijuotų profsąjungų atstovui, tačiau bent iki šiol jos savo atstovo į tarybą nedeleguoja.


K.Juknis prisimena situaciją Kaune, kai buvo bandoma „perdaryti“ miesto trišalę tarybą, kuri suformuota panašiu principu kaip ir respublikinė: nacionaliniams centrams nepriklausančioms organizacijoms ir ten skiriama viena vieta. „Kai mes bandėme šią situaciją pakeisti, kad Kauno trišalėje būtų atstovaujama pagal miesto profsąjungų turimą narių skaičių, tai trijų centrų vadovai atvyko pas merą ir pradėjo aiškinti, kad jie yra svarbiausi pasaulyje, nors Kauno mieste mūsų organizacija yra gausiausia. Mes net pateikėme tai įrodančias ataskaitas“, - prisimena profsąjungininkas.  Todėl reikėtų nustatyti atstovavimo kriterijus, nes dabar esą vykstanti nesveika konkurencija: „vieni profsąjungininkai neapkenčia kitų“.


„Sandraugos“ pirmininkas konstatuoja, jog darbuotojų judėjimo vienijimuisi trukdo ir profsąjungų nesugebėjimas savarankiškai vykdyti pagrindines savo funkcijas. O jų yra dvi: ginti savo narius ir jiems atstovauti. Kas be ko, esą būtina sugebėti atsispirti ir Vyriausybės „pakišoms“.


Reikia garbės kodekso


Pasak K.Juknio, visos profsąjungos turi būti atviros vienos kitoms, rengti bendrus koordinavimo posėdžius, o pradėti reiktų nuo bendro visų profsąjungų renginio. „Kiek susirinks - tiek. Patinka, nepatinka, - tegul bus ir ginčų, bet tai būtų vis tiek geriau nei dabar, kai kiekviena profsąjunga gyvena užsisklendusi. Galbūt nepavyks vienas, antras susitikimas, ne visi susirinks, bet reikia vėl bandyti“, - siūlo „Sandraugos“ vadovas. O kad prie tokio renginio visos organizacijos ne žodiniu pritarimu, o iš tikrųjų prisidėtų, galima, pavyzdžiui, įvesti mokestį – užstatą. Kai viena organizacija rengia susitikimą, apmoka išlaidas, tai kitos paprastai nesijaučia įpareigotos ir elgiasi lengvabūdiškai: iš pradžių lyg ir sutinka dalyvauti, paskui persigalvoja ir pan.


Paklaustas, kas gi turėtų tokį renginį inicijuoti, K.Juknis atsako: stipriausieji. Vien LPSK ir LDF dalyvavimas esą garantuotų 70 proc. tokio renginio sėkmės.


Taip, asmeninių antipatijų irgi gali būti ir yra, sutinka „Sandraugos“ vadovas. „Tarkim, tarp manęs ir A.Dambrausko yra buvę teisminių ginčų, yra likę nuoskaudų, bet kai sueiname visi, išdėstome savo nuomones, pozicijas, priimame bendrą nutarimą, pasimiršta asmeniškumai“, - dėsto jis ir prisimena neseniai įvykusį Transportininkų forumo susitikimą Klaipėdoje. Jame dalyvavo bene visų profsąjunginių centrų atstovai.


O juk toks forumas galėtų gyvuoti ir nacionaliniu lygmeniu. Anot K.Juknio, kaip tik nacionaliniame profsąjungų forume ir būtų galima priimti taip reikalingą profsąjungų garbės kodeksą. Priėmus tokį moralinių nuostatų sąvadą ir įsipareigojus jo laikytis, būtų lengviau išgyvendinti nesąžiningo konkuravimo atvejus. O dabar į įstaigą ar organizaciją, kur jau veikia viena profsąjunga, „atvyksta kokio kito centro atstovai ir verbuoja žmones į savo organizaciją siūlydami neva geresnes sąlygas, tarkim, mažesnį nario mokestį arba apskritai jokio“. „Sandrauga“ taip nekorektiškai nesielgianti: „jeigu įmonėje ar organizacijoje yra bent vienas kitos profsąjungos narys, tai nekeliame ten ir kojos“.


Kuria respublikinį junginį


Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas sako, jog jo vadovaujama organizacija iš pradžių buvusi regioninė ir veikusi tik Kaune. Vėliau pradėta svarstyti, ar prisijungti prie kurio nors jau esančio profesinių sąjungų centro, ar kurti savo junginį. Tačiau nusprendė, kad kurti naują bus efektyviau. „Šiuo metu respublikinė Jungtinė profsąjunga yra antroje vietoje pagal narių skaičių ir pirmoje vietoje pagal teritorinę plėtrą, – veikiame visuose rajonuose“, - sako A.Dambrauskas. Tačiau priduria, jog kitos išeities negu visoms profsąjungoms dirbti kartu, jis nematąs.


Paklaustas, kodėl profsąjungos nesutaria, A.Dambrauskas pastebi: „penkiolika metų buvo pešamasi dėl turto, o paskui – dėl dotacijų“, o pagrindiniai profsąjungų tikslai buvę užmiršti. „Tuo tarpu mes jau prisistatėme derėtis dėl dviejų šakinių sutarčių: kultūros ir socialinių darbuotojų. Kitas žingsnis – eiti prie nacionalinės kolektyvinės sutarties. Vardan jos bendradarbiausime su kitomis profesinėmis sąjungomis“, - žada profsąjungininkas. Jis apgailestauja, jog profsąjungų tikslai dažnai skiriasi. Jau vien tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra nei šakos, nei teritorinės, nei kolektyvinės sutarties, rodo, jog esamų profsąjungų centrų veikla vyko „kitomis kryptimis“. Esą tai ir paskatinę jų regioninę profsąjungą perorganizuoti į respublikinį centrą.


Paklaustas, ar jo vadovaujamos organizacijos atstovai dalyvautų bendrame visų profsąjungų renginyje, jeigu toks būtų rengiamas, A.Dambrauskas atsakė, kad taip.


Problema - lyderiai


Didžiausio profesinių sąjungų junginio – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos – pirmininkas Artūras Černiauskas sako, jog, deja, lyderių gražūs žodžiai apie vienybę dažnai tėra tik retorika. „O rezultatas būna toks: jūs dirbkite, mes pasižiūrėsime, kas iš to išeis. Jei reiks, pakritikuosime“. Argumentų nesiburti kartu dirbti esą randama vis naujų: „tai autoritetas gali nukentėti arba kažkas nepriimtina ir pan.“


LPSK vadovas mano, jog daugeliu atvejų deklaruojamą vienybę paversti darbais trukdo kai kurių lyderių asmeninės savybės, pozicijos, ambicijos. „Juk nemaža dalis naujų profsąjungų atsirado skylant jau esamoms. LDF atsirado skilus Darbininkų sąjungai, Jungtinė profesinė sąjunga – skilus „Sandraugai“, Švietimo federacija – skilus LŠDPS. Esant tiems patiems lyderiams sunku įsivaizduoti, kad jos vėl susijungtų. Juk kai LPSK pirmininku buvo Algirdas Sysas, „Solidarumo“ – Aldona Balsienė, LDF viena iš vadovių – Regina Rekešienė, tarp šių organizacijų irgi buvo didžiausia įtampa. O štai pasikeitė vadovai - ir buvo rasta tam tikrų būdų dirbti kartu“, - prisimena A. Černiauskas. Be to, pastebi jis, organizacijos lyderiui, jau įgijusiam pripažinimą, labai sunku atsisveikinti su užimamu postu.


O dėl vienybės, tai A.Černiauskas siūlo pirmiausia pasistengti bent jau būti tolerantiškiems bei atsisakyti praktikos vieniems ant kitų „pilti purvą“. „Juk dažniausiai toks „papilstymas“ nebūna normali kitos organizacijos kritika, - jis tik tampa dėme visam profsąjungų judėjimui. Su profsąjungomis nesusiję piliečiai dažniausiai neskiria profsąjungų, tik susidaro bendrą neigiamą profsąjungų veiklos vaizdą“, - apgailestauja LPSK vadovas. 


Iniciatyvos nesulaukė atgarsio


Paklaustas, ar LPSK neketina imtis iniciatyvos suburti visas šalies profsąjungas, LPSK vadovas atsakė, jog, jo nuomone, konfederacija daugiausiai tos iniciatyvos jau ir iki šiol rodžiusi. Ką dar būtų galima padaryti - prisipažįsta nežinąs.


„2006 m. „Solidarumui“ ir Darbo federacijai įteikėme pasiūlymą jungtis, tačiau  abi organizacijos jį atmetė, - prisimena A.Černiauskas. - Pernai Kaune susikvietėme šiame regione veikiančias profsąjungas... Deja, mūsų siūlymai neranda atgarsio. Tiesa, sulaukiame įvairių prašymų padėti bendraujant su valdžia, neretai sulaukiame ir kaltinimų. Tačiau apie vienybę, jungimąsi, bendrus tikslus paprastai nešnekama“.


„Neformalus lyderių bendravimas, beje, vyksta, - tęsia LPSK vadovas. - Tačiau kai pasiūlau, pavyzdžiui, įsilieti į mūsų trijų organizacijų koordinacinį centrą, kuriame ieškoma bendrų sprendimų, atsako nesulaukiu“, - apgailestauja pirmininkas.


 Pažymėtina, kad, nepaisant visko, LPSK bandymai ieškoti bendro veikimo po truputį duoda vaisių. Štai, pavyzdžiui, neseniai į vieną LPSK šaką įsijungė niekada niekam nepriklausiusi „Kauno autobusų“ profesinė sąjunga.


A.Černiauskas kaip teigiamą pavyzdį prisimena ir prieš keletą metų įvykusį bendrą visų profsąjungų renginį, kurį suorganizavo trys centrai. Profsąjungos diskutavo dėl Profesinių sąjungų įstatymo pataisų: „Svarstėme, visi joms pritarėme ir dabar projektas „vaikšto“ Seime. Tai toks produktas, kuris buvo padarytas visų profsąjungų kartu“.


Apie iš Vyriausybės gaunamų lėšų klausimą, kuris paskutiniu metu yra labai eskaluojamas, A.Černiauskas sako apskritai nenorintis kalbėti, nes kiekvienai profsąjungai yra prieinamas toks finansavimo būdas. „Kiekviena organizacija gali parengti programą ir prašyti ją finansuoti. Stebina tai, kad kai parašai projektą, gauni lėšų, tada atsiranda kitos profsąjungos ir sako: duokite ir mums, mes irgi norim. Žinoma, blogai, jeigu mainais už pinigus duodi kažkokius įsipareigojimus, bet jeigu nieko neįsipareigoji, - tai yra visiškai sveikintina. Mes ir vėl rašysim projektų lėšoms iš ES struktūrinių fondų gauti, ir tai yra viena iš galimybių vystytis, gerinti veiklos kokybę ir ugdyti profsąjungų aktyvą bei lyderių pamainą“, - pasakoja profsąjungų susivienijimo vadovas.


LPSK pirmininkas siūlo profsąjungoms, nepriklausančioms jokiam dariniui (LPSK skaičiavimais, jos vienija apie 30 proc. visų šalies profsąjungų narių) ir nenorinčioms įsilieti į profsąjungų centrų sudėtį, jungtis nors šakiniu ar teritoriniu principu. „Kai yra tam tikras junginys, struktūra, kaip, pavyzdžiui, Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, tada galime kalbėti apie bendrus projektus, bendrus renginius ar sprendimus, o ateity – gal ir apie didesnių organizacijų susijungimą“, - svarsto A.Černiauskas.


R.Motiejūnaitė-Pekkinen
R.Dovydėno pieš.

"Lietuvos profsąjungos", 2010 m. liepa-rugpjūtis


 

NAUJAUSI KOMENTARAI
2011-03-02 22:47:36To Irenai
Pasižiūrėk i jų tinklalapius
2010-10-06 19:21:06irena
tai kaip suzinoti kuri profsajunga ar susivienijimas tikresnis??? kur kreiptis norint pasirinkti?
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai