2019 m. lapkričio 12 d. antradienis - 13:16
   

2009 08 31 - AR ĮVEIKS KRIZĘ "LIETUVOS PROFSĄJUNGOS"?

«
Komentarų: (0)

VIEŠAS "LIETUVOS PROFSĄJUNGŲ" REDAKTORIŲ LAIŠKAS LAIKRAŠČIO SKAITYTOJAMS

 

Gerbiamasis Skaitytojau,

Atsiprašome, kad mūsų laikraštis suplonėjo ir prarado vieną (deja, kaip tik OPTIMISTINĘ) spalvą.
 
Ką gi, krizė parodė dantis ir mums. Deja, ne tik ji...

Vienas iš solidžiausių laikraščio savininkų - Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) valdyba - pareiškė nepasitenkinimą laikraščio turiniu bei redakcijos darbu. Pareikalauta, kad „Lietuvos profsąjungos“ taptų tik  LPSK leidiniu, kad jame būtų kitos proporcijos tarp informacijos apie „savuosius“ (t.y LPSK priklausančias profsąjungas) ir „svetimuosius“.

Rugpjūčio 27 d. įvykusiame LPSK valdybos posėdyje buvo be jokių išlygų supeiktas pastarųjų metų redakcijos darbas.

Šiuo metu laikraštį (o pastaraisiais metais ir internetinį puslapį lprofsajungos.lt) formuojantys du kūrybiniai darbuotojai iš tiesų nesugebėjo jo padaryti tokio patrauklaus, kaip koks nors „Lietuvos rytas“ (esame girdėję ir tokio lyginimo), o ženkliai daliai LPSK sudarančių organizacijų profsąjungų laikraščio, ko gero, iš viso nereikia.

Tačiau jis iki šiol gyvuoja „Mažeikių naftos“, „Achemos“, Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS), Miškininkų, Geležinkelininkų, Žemės ūkio darbuotojų, Paslaugų sferos, „Utenos trikotažo“ profesinių sąjungų, Alytaus profsąjungininkų lyderės Danutės Bačinskienės ir, žinoma,- iki šiol laikraštį rėmusios, redakcijai patalpas nuomojančios LPSK valdybos dėka.

Deja, pastarosios lūkesčių nepateisiname, todėl būtini pokyčiai. Nebūtinai į bloga, - būkime  optimistai.
 
Galimas dalykas laikraštį, - suprantama, kokybiškesnį,- leis kiti redaktoriai.  Tai galutinai spręs rugsėjo 8 d. kviečiamas laikraštį leidžiančios viešosios įstaigos savininkų susirinkimas.
 
Naujojo etapo slenkstyje (juo labiau, kad šių metų pabaigoje jam sukaks 15 metų), dera mums, ligšiolinio laikraščio leidėjams, prisiminti jo istoriją.

„Lietuvos profsąjungos“, kaip Lietuvos profesinių sąjungų centro (LPSC) informacinis biuletenis, gyvenimą pradėjo 1994 m. gruodį tuometinio LPSC pirmininko Algirdo Kvedaravičiaus iniciatyva.
Pirmasis leidinio redaktorius - žurnalistas Arnas Norvaišas. Redakcijos taryboje buvo Algirdas Rauka, Remigijus Brazauskas, Aleksas Bružas, Stanislovas Dringelis ir (dabar jau  šviesios atminties) Alfonsas Gedgaudas.
 
Biuletenis startavo gana dideliu - 3 tūkstančių tiražu  (neužmirškime, kad tada LPSC deklaravo turintis apie 200 tūkst. narių).
1997 m. vasario mėn. LPSC biuletenis patikimas redaguoti 60 metų sulaukusiam literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui Juozui Stepšiui.

Vartydami pageltusius laikraščio komplektus užtinkame ir pirmąjį naujojo redaktoriaus darbo įvertinimą. 1997 m. spalio mėnesio numeryje publikuojamas LPSC pirmininko A.Kvedaravičiaus laiškas redakcijai, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Malonu, kad „Lietuvos profsąjungose“ pateikiamos įvairios ir skirtingos nuomonės apie profesinių sąjungų judėjimą Lietuvoje. Mano nuomone, jos yra vertingos ir gerbtinos bei sudarančios prielaidas ieškoti ir surasti tai, kas profsąjungų žmones vienija bendriems darbams“.

1997 m. išėjęs 32- asis „Lietuvos profsąjungų“ numeris – jau nebe LPSC informacinis biuletenis, o LAIKRAŠTIS.

Nuo 1998 m. antrojo pusmečio laikraštis „Lietuvos profsąjungos“ tampa prenumeruojamu leidiniu.

Rugsėjo numeryje pranešama, jog LPSC valdyba numatė suefektyvinti laikraščio leidybą: skirti dar vieną etatą. Redaktoriui talkinti pradeda  žurnalistas  inž. Aleksandras Januškis, ne vienerius metus buvęs specialiuoju laikraščio korespondentu.

1999 m. „Lietuvos profsąjungų“ Nr. 9 išėjo iš dalies spalvotas – pirmas ir ketvirtas puslapiai buvo pasipuošę žalia spalva. O 2001 m. gegužės mėnesį išeina 100-asis LP numeris, pražydęs raudona „socialdemokratine“ spalva ir propaguojantis Gegužės pirmąją - tada valdžios tituluotą „nostalgijos dieną“ (prezidentas V. Adamkus).

„Lietuvos profsąjungos“ jautėsi laisvos (nors laisvė, kaip žinoma, yra tik sąlyginė sąvoka), redakcija tikėjo, kad ir žinybiniame leidinyje galioja Visuomenės informavimo įstatymo garantijos žurnalistams. Todėl nevengė ironiško tono jo nusipelniusių  įvairių „vadų“ adresu, drįso kritikuoti kai kurias „merdinčias“ profsąjungų šakas, kepšteldavo ir centrų vadovams.
 
Tokią kritiką toleravo LPSC vadovai A.Kvedaravičius, vėliau - Juozas Olekas, buvo priverstas pakęsti (jau įsikūrus LPSK) jos pirmasis vadovas Algirdas Sysas, nors jo ir buvusios LPSS (Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo) pavaduotojos iniciatyva - jau sussijungus LPSC ir LPSS - buvo bandoma laikraštį likviduoti ar pakeisti kitu "parankesniu" leidiniu su paklusnesniu redaktoriumi (bankrutavusiu žurnalu "Esu").

2002 m. balandį laikraščio šeimininku tapo viešoji įstaiga Profesinių sąjungų leidykla. Šio žingsnio imtasi todėl, kad derybose dėl LPSK steigimo buvo aiškiai matoma, jog su LPSC besijungiantis centras - Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas - oponento LPSC įsteigto laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ naujojo centro kontekste nepageidauja.

Viešosios įstaigos šarvai vis dėlto apsaugojo laikraštį ir tada, ir nuo vėlesnių bandymų jį eliminuoti. O 2005 m. sausį  LPSK valdyba net sutiko finansuoti antrąjį kūrybinio darbuotojo etatą. Todėl nuo 2005 m. vasario „Lietuvos profsąjungų“ redakcijoje kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja pradėjo dirbti filologė medikė Ramunė Motiejūnaitė Pekkinen.

2006 metų sausį „Lietuvos profsąjungų“ redakcija savanoriškai įsėdo į naujas galeras, - pradėjo leisti virtualų laikraščio palydovą lprofsajungos.lt (lp). Internetinis puslapis, kuris tuo metu vienintelis skelbė po 2-3 šalies ir užsienio profsąjungų naujienas kasdien (įskaitant ir išeigines dienas), tapo pastebėtas ne tik profsąjungų bendruomenės. Unikalių lankytojų per parą skaičius pasiekė tūkstantį. Tiesa, internetinio puslapio niekas specialiai nefinasavo - tai buvo redaktorių višvalandžiais kuriamas autorinis projektas.


Žinoma, naivu būtų teigti, kad viską kūrė ir sukūrė du etatiniai LP redaktoriai. Kaip nuolatiniai LP korespondentai kurį laiką dirbo jau minėtas A. Januškis,  žurnalistas inž. Jonas Žalys, žinomas literatas Vytautas Leščinskas, žurnalistas Jonas Vėlyvis, kultūrologė Aistė Dagytė, dailininkas Rimantas Dovydėnas. Teisinių konsultacijų skyriui rašė advokatas Lina Vilys, teisininkė Jolanta Cinatienė, teisininkas Albinas Šukelis ir kiti.
 
Redakcija didžiuojasi, kad tarp laikraščio autorių gali paminėti tokius Lietuvos šviesuolius kaip prof. Henriką Zabulį (kurį laiką Pilypo iš kanapių slapyvarde reguliariai rašiusį humoristinius vidaus politikos komentarus), prof. Povilą Gylį, prof. Romą Lazutką, doc. Lidiją Šabajevaitę (be kita ko, paskelbusią itin vertingą paskaitų ciklą globalizacijos tema), inž. Gediminą Paviržį, europarlamentarą Justą Paleckį, Pramonininkų konfederacijos vadovą Bronislovą Lubį, gydytoją žinomą visuomenės veikėją doc. Vytautą Gurauską, ekonomistą doc. Jurgį Žvinklį, Naujosios kairės 95 lyderį Andrių Bielskį, socialdemokratą Vytenį Andriukaitį.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, įskaitant ir - dėl ribotos straipsnio apimties - čia nepaminėtiesiems.

Tikėkime, kad jau beveik 15 metų leidžiamas vienintelis reguliariai einantis profsąjungų laikraštis įveiks krizę ir išliks.


Juozas Steponas Stepšys
Ramunė Motiejūnaitė Pekkinen

("Lietuvos profsąjungos",2009, Nr.7)

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai