2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:16
   

2009 05 30 - POVILAS GYLYS: KAI NEŽINAI, KUR EINI, TEN IR PATENKI

«
Komentarų: (0)

POVILAS GYLYS

 

 KAI NEŽINAI, KUR EINI, TEN IR PATENKI

 

Ar neklastojame ateities?

Kokią valstybę  kuriame? Kuria socialine ekonomine kryptimi einame? Ar neklastojame ateities, pasirinkę neteisingą plėtros filosofiją? Ir, pagaliau, ar tikrai žinome, kur einame?
Kadangi praktiškai nuo Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje dominavo individualizmas, kuris ekonomikoje pasireiškė kaip neoliberalizmas, tai visus tuos metus, mano supratimu,ėjome kreivu keliu ir suklastojome savo ateitį.
Leiskite paaiškinti. Mums įpiršo mintį, kad ekonomika yra susijusi tik su pinigais, kad ekonomika – tai rinka. Tačiau ekonomika kaip mokslas atsirado dėl to, kad egzistuoja išteklių ribotumas. Jeigu ištekliai būtų neriboti, ekonomistų nereikėtų, nes nereikėtų protingai eikvoti sąnaudų.
Visos ekonominės kategorijos kalba apie rezultatą, kurio norime, ir sąnaudas, reikalingas jam pasiekti. Ir mes šitoje situacijoje beveik viską matuojame pinigais: jeigu tai kainuoja pinigų, tuomet tai - ekonomika. O jeigu tam reikia laiko, energijos, kokių nors kitų materialinių gėrybių? Tai į sąnaudas neįskaičiuojama. Išeitų, kad vienintelė egzistuojanti nauda – prekių teikiama nauda.Tačiau ekonominis  aspektas  yra ir  švietime, ir  sveikatos  apsaugoje, ir mene,  nes ten taip pat  kuriamos  ekonominės  gėrybės  vadinamos  viešųjų  gėrybių  vardu.


Ekonomika – ne vien pinigai

Kas yra viešosios gėrybės? Lietuvoje ši sąvoka neprigyja todėl, kad ji susijusi su bendrais, kolektyviniais veiksmais bei interesais. Mums įpiršta, kad svarbūs esantys tik privatūs interesai, privatūs poreikiai. O tai, kas vadinama respublika (res publica lotyniškai reiškia viešasis reikalas - red.), neva nėra ekonomikos dalis. Vadinasi, švietimas, sveikatos apsauga yra ekonomika tik tik tuo aspektu, kiek jie yra susiję su pinigais. 
Bet tokiu atveju nesame teisingai įvertinę padėties, nes įtvirtintas vienpusis požiūris, neva ekonomika efektyvi tada, kai gerai veikia rinka.
Taip, rinka yra svarbu. Tačiau ar gali gerai veikti verslas be gerai išplėtoto viešojo sektoriaus: kelių, žinių, gero valdymo, teisinės sistemos - viso to, kas sudaro infrastruktūrą?
Rinkos fundamentalistai nemėgsta viešojo sektoriaus sąvokos, kadangi ji susijusi su bendrumu. Bet juk  neįmanoma iš atskirų privačių gabaliukų sukurti, pavyzdžiui, kelių sistemos, privačiai negalime suformuoti valdžios. Valdžia kyla iš bendrųjų, viešųjų poreikių, iš respublikos. Ir jeigu šie poreikiai nėra patenkinami, verslui iškils grėsmių.  
Kodėl šalies verslo būklė  bloga? Todėl, kad viešasis sektorius, pirmiausia – politinis, nesugebėjo atitinkamai sureaguoti į esamą situaciją, kai reikėjo tam tikrų bendrų sprendimų. O jų gali pasiūlyti  individualistinė filosofija ir  ja  pagrįstas neoliberalizmas. Būtina  alternatyvi  individualizmui mokslinė  filosofija, kuri aprėptų ir privatųjį, ir viešąjį sektorius. Tokios  filosofijos  metmenys  šiuo metu  ryškėja. Jos  pavadinimas - holizmas.

 

Kada gi žlugs skandinavai?

Viešieji finansai ir mokesčiai Lietuvoje  nagrinėjami nesistemiškai. Viešieji finansai reikalingi viešiesiems poreikiams tenkinti, tačiau tai mūsų šalyje nemėgstama tema,- jie net vadinami „valdžios finansais“. O kadangi valdžia Lietuvoje nekenčiama, tai kuo mažiau mes „jiems“ duosim, tuo mums visiems bus geriau.
Ar iš tikrųjų tai teisingas požiūris?
Pavyzdžiui, svarstome, kokių mokesčių mums reikia – progresinių ar proporcinių. Bet neužduodame klausimo, kiek mums reikia pinigų normaliai išlaikyti viešąjį sektorių? Ar iš tikrųjų viešojo sektoriaus privatizacija yra geriausias būdas palengvinti ekonominę, taip pat ir verslo padėtį? Tai – viešos diskusijos dalykas. Deja, jos nėra.
Išsivysčiusiose šalyse viešiesiems finansams, biudžetui skiriama apie 40, o Skandinavijoje – net apie 50 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Dvidešimt metų girdime, kad skandinavai žlugs su tokiais mokesčiais. Bet jie nežlunga, o konkurencingumo lentelėse visos Šiaurės šalys puikuojasi konkurencingiausių šalių dešimtuke.
O štai JAV, kuri technologiškai yra pajėgiausia pasaulio  valstybė, pagal kai kuriuos viešojo  sektoriaus rodiklius yra Trečiojo pasaulio valstybių lygio. Net Amerikos laikraščiai rašė, kad JAV į uragano „Katrina“ padarytus nuostolius sureagavo kaip trečiojo pasaulio šalis. O taip atsitinka todėl todėl, kad  bendriesiems interesams, viešajam sektoriui JAV atstovaujama nepakankamai. O paaiškinti tai  galima tuo, jog  šioje  šalyje labai  stiprios individualizmo, vadinasi ir  rinkos  fundamentalizmo pozicijos.Tiesa, yra  vilčių, jog  prezidento B.Obamos  administracija padėtį pakoreguos.


Krintame ir laukiame

Kitas dalykas, susijęs su viešaisiais finansais, – fiskalinės politikos nesupratimas.  Dar neišmokome skirti valstybės biudžeto politikos nuo fiskalinės.
 Kas yra fiskalinė politika? Tai  atvejis, kai mokesčiai ir valstybės išlaidos naudojamos tam, kad  paveikti makroekonominius  parametrus- ekonominį  augimą, infliaciją  tam tikrais atvejais padėti verslui išbristi iš bėdos. Jeigu yra bloga situacija, mokesčių nereikia liesti arba juos galima mažinti (nors ne visada tai pasiteisina), o valstybė turėtų užimti namų ūkių ir verslo vietą, nes sumažėja jų  perkamoji galia ir verslo aktyvumas.
Šiuo metu JAV patvirtina biudžetą, kurio deficitas yra 10 proc. BVP.  Bijoma, kad nepasikartotų 1929-33 metų situacija (didžioji ekonominė krizė, apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes – red.), nes tada viskas šaliai kainuotų daug brangiau.
Be to, JAV turi svarbų instrumentą – monetarinę politiką. Ten centrinis bankas gali padėti verslui, apskritai - visai ekonomikai.
Taigi ir Lietuvoje Vyriausybė turėtų vykdyti fiskalinę, o  centrinis, t.y. Lietuvos bankas   – monetarinę politiką. Deja, dabartinę situaciją galima apibūdinti taip: Lietuvos banko valdybos pirmininko R.Šarkino rankos surištos (mes turime  valiutų  valdybos modelį), o  A.Kubiliaus akys užrištos; mes krintame bei laukiame, gal  nematoma rinkos ranka išgelbės mus iš situacijos.
Bijau, kad situacija kas mėnesį tik prastės, kadangi valstybės valdymo institucijos, kurios turi atstovauti viešajam interesui iš dalies negali, iš dalies nenori  paremti ekonominių  subjektų  palankia politika.


Ar veiksime bendrai?

Mūsų šalyje apskritai prastai suvokiamas valstybės vaidmuo. Viena vertus, politika yra galios centrų lošimas, tačiau politika yra susijusi ir su viešųjų interesų realizavimu, viešųjų bei privačiųjų interesų derinimu. Deja, Lietuvoje vengiam kalbėti apie viešąjį interesą, nes gindamas viešąjį interesą  gali net nukentėti.
Prisiminkime „Lietuvos“ kino teatro istoriją. Privatūs asmenys protestų organizatoriams iškėlė didžiulį ieškinį dėl padaryto nuostolio. O juk buvo ginamas viešasis interesas. Įtvirtinta nuomonė, kad verslas patyrė nuostolių, tik niekas nekalba, kad buvo pažeistas ir viešasis interesas ir  dėl  to  visuomenė patyrė ar gali patirti nuostolius.
Žodžiu, turi būti protingas santykis tarp viešųjų ir privačiųjų interesų. O Lietuvoje susidarė tokia politinė situacija, kad viešojo intereso nėra kam ginti. Bendri, kolektyviniai interesai vis dar yra tabu, nes  yra  tapatinami  su  tarybiniu mentalitetu.
Nejaugi jau niekada  ir nesiimsim bendrų veiksmų? Juk Atgimimo laikais Lietuva laimėjo kaip tik dėl to, kad buvo milžiniškas socialinis kapitalas – gebėjimas kartu veikti siekiant bendro tikslo. O dabar Lietuva yra susiskaldžiusi ir nedrįstanti ginti to, kas priklauso valstybei.
Kada pasitikėsime vieni kitais?
Kalbėdami apie saugumą užsienio politikoje, mes užmirštame, kas yra tas saugumas. Mums saugumas – kai nėra pavojaus, jog į mus šaudys. Toks buitinis supratimas kenkia mums visiems. O juk  grėsmę gali kelti labai daug reiškinių.
Pavyzdžiui, jeigu esi labai turtingas, tai iš vienos pusės tu – saugus. Bet kartu yra grėsmė, kad kažkas bandys „pasidalinti“ su tavimi tavo turtais. Grėsmė, kad  gali degraduoti kaip asmenybė ir pan.
Man regis,   nematome tokių grėsmių, kaip, pvz., informacinės grėsmės arba moralinė degradacija, vykstanti šalyje.  Tai vis  mūsų nesugebėjimas ginti bendruosius interesus, juos apibrėžti, įsisąmoninti.
Esame ydingame politiniam rate dar   ir dėl to, kad  įsigalėjo visuotinė neapykanta valdžiai. Žinoma, valdžia yra verta kritikos ir valdžią reikia kritikuoti, kai ji daro klaidų. Bet šiandien  politikų „klasę“  esame pavertę neapykantos objektu.
Ta neapykanta  yra ir  ateityje iškilsiančių  didelių problemų šaltinis: juk jeigu visi politikai jau genetiškai, iš prigimties,  yra blogi, - niekas į šitą klasę iš protingesnių ir padoresnių žmonių ir nenorės įsilieti. Vadinasi  valdžios kokybė vis prastės. Ir taip -  ratu.
Manau, kad  dėl šios problemos atsiradimo yra „nusipelniusi“ ir žiniasklaida. Taip, laisva žiniasklaida yra demokratijos garantas, bet „palaida“ žiniasklaida – grėsmė nacionaliniam saugumui.


Pasaulis „kairėja“, o Lietuva?

Visame pasaulyje juntamas poslinkis į socialiai jautresnį, solidaresnį pasaulį. Šių metų Didžiojo šalių dvidešimtuko susitikime Jungtinės Karalystės premjeras G.Braunas pasakė: Vašingtono konsensusui (JAV inicijuotos į laisvą rinką orientuotos ekonominės ir politinės reformos – red.) atėjo galas. Mes jau turime du pavyzdžius: Meksika ir Lenkija gavo didelių kreditų iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) be jokių sąlygų.
Anksčiau TVF iš pasiskolinusių šalių reikalaudavo nuosmukio metu mažinti socialines išlaidas, ir tai būdavo tiek viešojo, tiek ir privataus sektorių smaugimas.
G.Braunui Vašingtono konsensusas jau pasibaigė, o Lietuvoje – deja, dar tęsiamas. Iš mūsų TVF dar nieko nereikalauja, o mes  tebeveikiame pagal Vašingtono konsensusą.  Mus jau spėjo išgąsdinti tai, kad Europos komisija pradėjo Lietuvos fiskalinio deficito perviršio procedūrą. Taip, pernai Lietuvoje deficitas  siekė 3,2 proc. BVP.  Tačiau Ispanijoje jis siekė  6 proc., Airijoje – 13. Ir dar nieko nenubaudė.
Taigi ką siūlyčiau daryti?  Ekonomistų klasikas Dž.M.Keinsas (Britų ekonomistas – red.) sako: jeigu yra blogai, skatinkite vartojimą. Jeigu vartoti negali namų ūkiai, verslas, tai protingai tausodamas vartoti gali padėti viešasis sektorius. Nes viešojo sektoriaus ypatybė yra ta, kad jis nepasiduoda verslo svyravimams. Viešasis sektorius yra stabilizatorius, jis ne tik kuria viešąsias gėrybes, bet bent iš dalies išlaiko ir visuminę paklausą.


Parengė
R. Motiejūnaitė Pekkinen

"Lietuvos profsąjungos". 2009 m., Nr. 5

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai