2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:30
   

2009 04 20 - BRONISLOVO LUBIO 2009 04 20 INTERVIU „LIETUVOS PROFSĄJUNGOMS“

«
Komentarų: (0)

BRONISLOVO LUBIO 2009 04 20 INTERVIU „LIETUVOS PROFSĄJUNGOMS“

 

Kokie procesai, Jūsų nuomone, dabar vyksta ekonomikoje? Ar jau iš tikrųjų  krizė, ar dar ne? Ir paskritai, ar tai, kas vyksta, dėsninga?


Nieko nauja, kas jau dešimtis kartų buvo įvardinta, mes su jumis nepervertinsime. Taip. į Lietuvą atėjo krizė! Ar jau visiškai, ar dar tik iš dalies,- galima ginčytis. Bet tai - faktas, kuris turi ir turės mūsų gyvenimui esminės įtakos. Kaip ir kitose valstybėse. Skirtumas tik tas, kad kitos valstybės turi daug lėšų, jų biudžetai leidžia sukaupti pinigų būtiniausioms reikmėms.


Na, mano nuomone, mes dar nesame dugne. Juo labiau, kad, kaip buvo pasakyta viename simpoziume,- tas dugnas būsiąs “virtualus”: pavyzdžiui, šiandien jaučiamės dugne, o ryt pasirodys, kad dugnas yra dar žemiau...


Pirmoji krizės banga nuvilnijo pirmajame metų ketvirtyje. Antroji  bus metų pabaigoje. Ir ji bus daug skaudesnė. Mat pirmajai bangai užklupus, žmonės ir valstybės dar turėjo daugiau lėšų.

Valdžia nesveikai vartoja


Pasaulis yra suvienytas. Lietuvos ekonomika yra labai integruota į Europos ir pasaulio ekonomiką. Dominuoja eksportas.


O mažiausiai dėl krizės nukenčia valstybės, kurios tai, ką gamina, suvartoja pačios. Labai ryškus pavyzdys - Kinija. Ten stengiamasi skatinti vidinį vartojimą, t.y. didinti atlyginimus. O jei turėsime galvoje, kad Kinijoje atlyginimai radikaliai skiriasi nuo mūsiškių,- erdvės kinai turi dar daugiau.


O mūsų valstybė?  Ji, pasakyčiau, nesveikai daug vartoja.


Jeigu sakome, kad valdžia turinti tarnauti tautai, tai lietuvių tautos, tarnai mums, šeimininkams, per brangiai kainavo. Jau nebesugebame jų išlaikyti!


O pati krizė, žinoma, gimė ne Lietuvoje,- ji prasidėjo Amerikoje, atėjo į Europą, į Lietuvą, nukeliavo net ir į Rusiją. Pastaroji, beje, turi milžiniškus naftos, dujų, metalų resursus... Lietuvos  pagrindinis resursas yra žmogus.


Mūsų tradicinės “gamybos linijos” yra  tokios pat, kaip ir kaimyninėse šalyse. O prekių paklausa yra gerokai nukritusi. Tai matome iš nedarbo rodiklių.


Reformos pradėtos ne nuo to galo


Klausiate, kaip vertinu valdžios reformas. Vyriausybė pradėjo nuo mokesčių „kavalkadų“, o reikėjo pradėti nuo valstybės kaštų sumažinimo. Jie padarė daug naktinių ekonominių perversmų, paskui pasirodė, kad daug ką reikia taisyti, net keisti iš esmės. Ir vis dar tebeesame tokiame režime!


 Dabar jau tarsi ketinama mažinti kaštus, bet jau – balandžio vidurys, o tai reikėjo daryti gruodžio mėnesį! Ką turiu galvoje? - klausiate.


Tarkim, valdžios statomas namas per keturis mėnesius jau gerokai ūgtelėjo, taigi jau išleista dalis pinigų. O dabar, aišku.  sakys, kad statybą būtina pabaigti, nes bus nuostolių...


Dar gyvename neįvertinę, nesuvokę tos padėties, tų problemų, kurios ateina. Manau, kad nebuvo  kad nebuvo tinkamai įvertintas ir nedarbo klausimas - brutaliausias iššūkis žmogui, nes jis netenka ir pajamų, ir užsiėmimo.


Tai nuo ko turėjo pradėti Vyriausybė? Reikėjo elgtis atvirkščiai: gruodžio mėnesį reikėjo sumažinti valstybės valdymo kaštus, o paskui, tariantis su verslo grupėmis, ministerijų ir kitais specialistais, ieškoti optimaliausių sprendimų.


Tuo nenoriu pasakyti, kad reikia atmesti viską, ką dabartinė Vyriausybė  iki šiol nuveikė. Padaryta ir reikalingų žingsnių.

 

Atsirado tūkstančiai naujų etatų


Ką turite galvoje sakydamas, kad reikia mažinti valdymo kaštus?


Pirmiausia reikia mažinti kapitalinius įdėjimus, kurie nereikalingi. Mes turbūt šiandien galime išgyventi be namo, kuriame turėtų įsikurti Finansų ministerijos archyvas. Net jeigu dabartinės sąlygos yra iš tikrųjų prastos, bet dar galima pakentėti metus kitus. Arba koks ministerijos priestatas, be kurio taip pat galima gyventi. Visa tai ir sudaro dešimtis, gal net šimtus milijonų litų. Tai būtų pirmas matomas ir visiems suprantamas žingsnis, nereikalaujantis ypatingų diskusijų.


Antras dalykas – kaštai, kurie išleidžiami mūsų šalyje. Per pastaruosius metus atsirado tūkstančiai naujų etatų. Jau pati ministerija turi mažiau etatų, negu aplink ją aplipusios įstaigos ir įstaigėlės. Mums sako, kad jos reikalingos Europos pinigams įsisavinti, kontroliuoti ir pan. Suprantu, kad kažkiek reikia, bet ne tūkstančiais. Valdininkų išlaikymui skirtus pinigus juk galima būtų skirti investicijoms.

 

Kaip visame šiame kontekste Jūsų akimis atrodo profesinės sąjungos?


Man atrodo, kad mūsų profsąjungos pakankamai tolerantiškai dirba savo darbą. O tie gąsdinimai, teismai dėl riaušių sukėlimo sausio 16 d. yra nonsensas. Mano nuomone, šitaip elgtis negalima turint ir policiją, ir specialiuosius būrius, kurie turėjo užtikrinti tvarką. Normalus savo, savo narių nuomonės išreiškimas neturėtų būti ribojamas ir Pramonininkų konfederacija radikaliai nepritaria tokiems draudimams, gąsdinimams ypač teisminiams procesams.


Šiandien yra toks laikas, kai blogai visiems: tas, kur turtingiau gyvena, gyvens vidutiniškai, tas, kuris gyvena vidutiniškai, gyvens blogai, o blogai gyvenantys gyvens labai blogiau. Ta turint omenyje ir reikia ieškoti kompromisų.

 

Protingų kompromisų metas

 

Profesinės sąjungos šiuo laikotarpiu turėtų būti labiau tolerantiškos. Įvairios garantijos darbuotojams yra logiškos, tačiau šiandien tai neatitinka poreikių. Pavyzdžiui, įspėjimas dėl atleidimo iš darbo turi būti įteiktas prieš kelis mėnesius, po to vėl turi būti išmokamos kelių mėnesių atlyginimo dydžio išeitinės išmokos. Tokiu atveju dažnai pasirenkama uždaryti visą bendrovę, negu galbūt atleisti tik pusę darbuotojų, o su likusiais bandyti dirbti. Lietuvoje šiuo klausimu įstatymai yra „kietesni“ negu Europoje.


Arba būtų galimybė leisti dirbti viršvalandžius. Apmokamus, žinoma. Dabar, kai žmogui reikia pinigų, jam sako – tu toje pačioje įmonėje ilgiau dirbti negali, bet, pavyzdžiui, įsidarbinsi kitoje bendrovėje, ten gali dirbti antra tiek. Nonsensas. 


Tai gal mes tam krizės laikotarpiui – metams, dvejiems – supaprastinkim tuos visus klausimus. Iš to bus naudos visiems: mažiau atleidžiama žmonių, žmonės galės daugiau dirbti ir užsidirbti. O šis „lankstumas“ turi būti aprobuotas per Trišalę tarybą.


Apskritai, Seime galėtų būti sukurtas teisės aktai krizės laikotarpiui. Apibrėžiant, kas tai yra krizė, kokie faktoriai rodo, kad ji baigiasi, o jai pasibaigus nustoja galioti ir toks įstatymas.
Mes tą siūlysime susitikime su Seimo Pirmininku.

 

Bet dėl kai kurių dalykų juk galima sutarti su profesinėmis sąjungomis įmonės lygmeniu?


Bet įstatymai neleidžia! Jūsų ponas A.Sysas, pavyzdžiui, įrašė į įstatymą, kiek galima dirbti viršvalandžių. Nesvarbu, kad jūs susitarėt, bet darbo inspektorius patikrinęs turės jus nubausti.


Pramonininkų konfederacija todėl ir siūlo šitam laikotarpiui priimti įstatymų pataisas, netgi įrašant tokius žodžius: „Jeigu tai numato kolektyvinė sutartis“. Esu dešimtis kartų aiškinęs A.Sysui, kad tai reikėtų įrašyti daugelyje Darbo kodekso vietų. Juk tokiu būdu būtų skatinamas profsąjungų kūrimasis, kolektyvinių sutarčių pasirašymas. Bet bijoma, kad darbdaviai apeis įstatymus. Žinoma, kad bus tokių, kurie ir apeis.

 

Konfrontacija tarp darbdavių ir darbuotojų visada buvo ir bus. Bet kaip Jums atrodo, ar krizė dar labiau supriešins juos, ar galbūt paskatins juos glaudžiau bendrauti?


Protingi darbdaviai ir protingos profsąjungos suartės ir ieškos kompromisų. Manyčiau, kad krizė turi juos suartinti. Juk nei darbdaviui nėra džiaugsmo, nei darbuotojui.


Štai vienos mūsų koncerno bendrovės profsąjungos pirmininkas ateina pas mane ir sako, kad profsąjungininkų šeimos badauja. Bet kai pamačiau, kad „badaujančios“ šeimos tėvas gauna apie 4 tūkst. litų atlyginimą, tai visoj Lietuvoj tokių badaujančių bus apie 70 proc.

 

O mes nuolat girdime, kad krize dangstosi darbdaviai...


Aš nesiginčiju, pasaulis yra margas ir pasakyti, kad taip nėra, aš nesiimsiu. Dažnai girdžiu iš profsąjungų lyderių, kad darbdaviai piktnaudžiauja – atleidžia iš darbo žmones. Bet palaukit, kas yra bet kuri įmonė? Tai yra pelno siekianti organizacija. Jeigu ji anksčiau gamino 1000 šaldytuvų ir visus parduodavo, o šiandien parduoda tik 100, tai ką jai beliko daryti? Darbdavys nori atleisti dalį darbuotojų, bet išlaikyti likusius.


Piktnaudžiavimas būtų tuo atveju, jei darbuotojai būtų atleidžiami ne pagal įstatymą: neįspėjus prieš du mėnesius, neišmokėjus kompensacijų.


Mano manymu, tokie pasakymai, esą piktnaudžiaujama darbuotojų atleidinėjimais, nėra tiesa, jie yra absoliučiai populistiniai. Darbdavys neatleis jam reikalingų žmonių, be jų jis nieko negali padaryti.


O grįžtant prie Jūsų klausimo, tai protingus darbdavius ir profsąjungas krizė suartins, ne visai protingus – gali ir dar labiau supriešinti.

 

O kurių daugiau?


(Juokiasi) Nedrįsčiau sakyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes (koncernas „Achemos grupė“ – red.) savo 6,5 tūkst. darbuotojų stengsimės kiek įmanoma „nekirsti“ per atlyginimus. Dabar papildomos garantijos darbuotojams yra pamažintos, pvz., išmokos už ištarnautus metus ar pan., bet jeigu antrą pusmetį dirbsime ritmingai, jos bus grąžintos. Tačiau pačius pagrindinius atlyginimų postulatus, kurie įrašyti kolektyvinėse sutartyse, stengiamės išlaikyti maksimaliai. Darbo užmokestis, be abejo, vis tiek truputį kris, nes mažės darbų apimtys, bet kiek galime maksimaliai stengiamės išlaikyti jį nepakitusį. Metų gale matysime, kaip mums pavyks.

 

Pradėkime nuo politinių jėgų konsolidacijos


Šiandien visuomenėje turi būti abipusis pasitikėjimas ir abipusė tolerancija. Štai badmečiu Anglijos karalienė gaudavo tokį patį maisto davinį, kaip ir kiti, nors galbūt ji galėdavo gauti daugiau. Tai yra solidarumas su tauta.

 

Tai gal solidarumas galėtų būti visos šitos blogos situacijos raktinis žodis?


Solidarumas iš vienos pusės, o šalia jo – konsolidacija. Pirmiausia – politinių jėgų konsolidacija. Pozicijos ir opozicijos susivienijimas pagrindiniais klausimais pradėtų konsolidaciją, einančią į apačią. Jeigu konsoliduosis viršūnės, labiau konsoliduosis ir visuomenė, ir darbdaviai su profsąjungomis.


O dabar štai iš Kauno pilnas autobusas vyksta į balių Vokietijoje, esą yra susigiminiavę miestai, mus  kviečia, kaip nenuvažiuosi. Jeigu jau taip, tai ponas meras vienas turėtų sėsti į lėktuvą, nuskridęs ten pakelti tostą ir atsiprašyti, kad šiuo metu nėra galimybių atvežti ansamblio ar daugiau svečių. Arba štai Vilniaus meras, kuris dar kojų neapšilęs susiorganizavo išvyką į Prancūziją.


Žinoma, lyginant su visu pinigų kepalu, kuris yra reikalingas, čia – tik maža dalelytė, bet imant moralinę pusę, ji yra labai didelė. Svarbus yra pats požiūris. 


O profsąjungos turi suprasti, kad geriau tegu dirba 30 ar 50 žmonių, negu užsidarys įmonė su 100 darbuotojų. Reikia susėsti ir abiem pusėms įvertinti situaciją.


Grasinimai streikais prie nieko neprives. Galima, aišku, streikuoti, bet kas po to? Mums juk reikia čia gyventi.

 

Ar tikslinga Trišalę pakeisti forumu?

 

Trišalė taryba atsirado 1995 m. Tuo metu buvote Premjeras. Ko buvo siekta ją sukuriant ir kur atsidūrė tas siekis?


Siekis yra įgyvendintas. Tai yra prancūzų modelis, tik Prancūzijoje taryba turi savo įstatymą. Mūsų trūkumas yra tas, kad neturime Trišalės tarybos įstatymo, yra tik susitarimas. Tačiau mechanizmas veikia, tegul ir girgždėdamas. Labai džiaugiuosi, kad esu prisidėjęs prie jo kūrimo ir kad jau tada pradėjome šnekėtis apie visų pusių konsolidaciją.


Dabartinis valdančiųjų noras išplėsti Trišalę tarybą ir padaryti iš jos forumą įves tiesiai į diskusijas. Diskusijos, aišku, nėra blogai, bet yra dalykų, kurių sprendimas priklauso nuo trijų pusių – darbdavių, profsąjungų ir Vyriausybės – sutarimo.


Didelis forumas gali būti organizuojamas kartą ar kelis į metus, bet jis neužtikrins normalaus darbo. Tai būtų vien tik diskusijų klubas.

 

Bet ir Trišalė taryba kartais panaši į diskusijų klubą. Į jos poziciją dažnai atsižvelgiama tik tada, kai politikams yra patogu arba jeigu ji sutampa su jų pozicija.


Taip. Todėl dar kai valdžioje buvo socialdemokratai reikėjo išleisti Trišalės tarybos įstatymą. Ne kartą apie tai kalbėjau. Na, bet ir mes, Pramonininkų konfederacija,  neparodėme šiuo klausimu pakankamai aktyvumo. Labai gaila.

 

O ką manote apie konservatorių idėja pasirašyti nacionalinį susitarimą?


Gal jiems pirmiausia reikėtų grįžti prie 2K projekto? Buvo Kirkilas – Kubilius, dabar – Kubilius – Kirkilas (juokiasi). Kalbėjau apie konsolidaciją, tai štai tegu pradžioje konsoliduojasi 2K. Juk anksčiau sutarimas buvo: Kubilius kažkada smarkiai palaikė Kirkilą, dabar tegu Kirkilas atsilygindamas palaiko Kubilių.


Ačiū už interviu!

"Lietuvos profsąjungos", 2009 m. Nr.4

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai