2019 m. rugsėjo 17 d. antradienis - 9:23
   

2008 10 01 - PROFSĄJUNGŲ IŠLIKIMO VILTIS - MOBILIZUOTI VARTOTOJUS?

«
Komentarų: (1)

Europos sociologai konstatuoja: verslui veikiant tarptautiniu mastu nacionalinės profesinės sąjungos žlunga. Todėl būtinas kosmopolitinis atsinaujinimas, kuris tarptautiniu mastu mobilizuotų vartotojus. Taip mano Miuncheno (Vokietija) universiteto sociologijos profesorius Ulrichas Bekas (Ulrich Beck).
Publikuojame jo argumentus šiuo klausimu, dėstomus Vokietijos internetiniame dienraštyje taz.de.

 

Nevaržoma laisvė pasakyti „ne“
XXI amžiaus pradžioje atsidūrėme svarbiausių istorinių pasikeitimų akivaizdoje. Skaitmeninis kapitalizmas atpalaiduoja socialinius ir geografinius saitus ir tokiu būdu atveria naują erdvę tarptautiniam racionalizmui - gamyba reorganizuojama peržengiant šalių sienas.
Tai, kas iš pradžių atrodo tik kaip elementarūs organizaciniai pakitimai, vėliau šokiruoja teritoriškai priklausomus moderniosios pramonės dalyvius - nacionalinę valstybę ir nacionalinę profesinę sąjungą. Tad kur gi slypi naujoji mobiliojo kapitalo galia? Ogi tai  nevaržoma laisvė pasakyti „ne“.
Ši galia remiasi galimybe palankesnėmis sąlygomis investuoti kitose šalyse. To dėka atsiranda nauja spaudimo priemonė, kuria galima pasinaudoti, kai, pavyzdžiui, nenorima plėsti investicijų šalyje. Tada gamyba perkeliama į kitas šalis nejaučiant pareigos viešai pasiaiškinti kodėl.
Tokia grėsmė tampa pagrindiniu pasaulio verslo veikėjų galios svertu.


Pavojinga konkurencija
Taip  verslas įgyja neribotą galią, perrašančią ir nacionalinės valstybės galios taisykles. Šitą pasaulinio verslo dalyvių „neribotos galios politiką“ profesinių sąjungų atžvilgiu galima būtų apibūdinti taip:
(1) Tarptautinio gamybos racionalizavimo galimybės sukelia šalutinį, tačiau įmonių administracijoms parankų efektą: atsiranda tarptautinė konkurencija tarp profesinių sąjungų. Kuo daugiau sienų, kuo daugiau išlaidų ir kuo didesni kultūriniai skirtumai, taip pat - kuo profesinė sąjunga labiau nacionalinė, tuo daugiau tikimybės, kad profsąjungų priešininkais taps ne tik tarptautiniu mastu veikiantis verslas, bet ir pačios „natūraliu“ nacionaliniu egoizmu pasižyminčios  profsąjungos.
(2) Valstybių sienų nepaisantis gamybos tinklas panaikina tiesioginio bendravimo galimybę tarp koncerno vadovybės ir darbuotojų atstovų. Tokiu būdu emigruoja ne tik darbo vietos, bet ir kapitalo sprendžiamoji galia.
(3) Ateityje nebeliks nacionalinio lojalumo: dabar kapitalas ir darbas, nors ir būdami susipriešinę, vis dėlto dar eina kartu. Atsiranda naujas lojalumo ir gamybos racionalizavimo perspektyvų nesuderinamumas, t.y. priešprieša  tarp nacionalinio darbo ir globalizuoto kapitalo. Vertinant nacionaliniu požiūriu, tarptautiniai koncernai veikia nors ir legaliai, tačiau nelojaliai, „nepatriotiškai“.
(4) Viso to rezultatas: profsąjungos netenka savojo “Archimedo taško” – galimybės streikuoti. Streikuodami prieš darbo vietų iškėlimą darbuotojai kaip tik ir pasitarnauja darbdaviams, t.y. sutrikdo gamybą, kuri dėl to ir turės būti perkelta į kitas šalis.
Taip tarptautinio kapitalo mobilumas panaikina ir ekonominius nacionalinių profsąjungų svertus.


„Triušio“ taktika - pražūtinga
Į tokį šliaužiantį kapitalo ir darbo santykių perversmą profsąjungos galėtų reaguoti trejopai: taikyti „triušio“ strategiją, globalizavimo „iš viršaus strategiją“ arba naujovišką profsąjungos ir tarptautinio pilietinio judėjimo sintezę „iš apačios“.
Pirmoji ir labiausiai paplitusi profsąjungų reakcija į sparčiai besiplėtojančią verslo globalizaciją primeną triušį, susidūrusį su pasirengusia jį praryti gyvate. Tokia šalyje užsibarikadavusi „triušinė“ profsąjunga atmeta naują, pagrindus griaunančią realybę ir tampa „atkuriamąja kaire“ (restaurative Linke – vok.), kuri, pasitelkdama intelektą ir politiką, prisiekinėja šventais gerovės valstybės idealais.
Tačiau galioja nacionalinės galios praradimo dėsnis: profsąjungos, kurios naujajame, globaliame žaidime žaidžia tik nacionaline korta, pralaimi. Tik pakeitus nacionalinį požiūrį kosmopolitiniu, profsąjungoms atsivers naujos perspektyvos. Profsąjungų atsakomoji galia yra jų pačių globalizavimasis ir kosmopolitizavimasis. Tik jeigu profsąjungoms pavyks prilygti mobiliajam kapitalui, naujai įvardinti ir organizuoti savo pozicijas ir strategiją, galima sustabdyti profsąjungų jėgų sekimą ir net skatinti jų stiprėjimą.


Problemos dėl suvereniteto
Viena iš pasiūlytų strategijų – globalizacija iš viršaus – gali pasireikšti organizacijų jungimosi modeliu, kaip, pavyzdžiui, pasielgė didžiausia Britanijos profsąjunga „Unite“ ir JAV plieno apdirbimo įmonių darbuotojų profsąjunga USW.
„Kadangi verslas globalizuojasi, profsąjungos turi sukurti tam priešpriešą“, - sako USW prezidentas Leo Gerardas. „Todėl skubiai reikalinga pasaulinė profsąjunga, - jį papildo kolega iš Britanijos Derekas Simpsonas. – Kažkas juk turėjo žengti pirmąjį žingsnį“.
Šis pavyzdys rodo, kad stiprios nacionalinės kosmopolitinės profsąjungos ne tik nelieka nuošalėje, bet ir imasi veikti.
Kosmopolitinį profsąjungų atsinaujinimą „koordinuoja“ nacionaliniai profsąjungų centrai. Tačiau dėl sprendžiamosios galios tarifinėje politikoje profsąjungų viduje senokai liepsnoja dramatiški konfliktai.
Panašios problemos kyla ir dėl nacionalinio suvereniteto: nacionalinės profsąjungų organizacijos, kurios tinkamai neįvertina naujojo pasaulio, nėra pasirengusios atiduoti pagrindinę savo galios dalį, savo istoriškai iškovotą „suverenitetą“ – vesti kolektyvines derybas, tarptautiniu lygmeniu veikiančiai federacijai.  Neįpareigojančiam solidarumui – taip, tačiau visoms to pasekmėms – ne, ačiū.


Nauji vėjai - iš Amerikos?
Norint rasti išeitį, būtina skirti autonomiją nuo suvereniteto. Tik sienas peržengianti profsąjungų kooperacija gali paversti jas lygiaverčiu partneriu globaliam mobiliajam kapitalui.
Dar daugiau: tik nacionalinės autonomijos atsižadėjimas, t.y. tarptautinis profsąjungų jungimasis ir kooperacija, kaip tik leis atgaivinti nacionalinių profsąjungų suverenitetą. Būtina suvokti, kad formalus autonomijos praradimas ir nacionalinio suvereniteto atgavimas gali vienas kitą tik sustiprinti.
Toks globalizavimo modelis iš viršaus (nacionalinių profsąjungų konfederacijos sukūrimas) atgaivins profsąjungas kaip tarptautinį judėjimą.
Tas kaip tik ir vyksta JAV - šalyje, kurios darbininkų judėjimas Europos teoretikams ir praktikams iki šiol kėlė tik šypseną.


Į sąjungą su pilietinėmis organizacijomis
Amerikoje pavienės profsąjungos palieka darbo teisės institucijų nurodytą kelią ir jungiasi į sąjungas su kitomis pilietinėmis organizacijomis. Tokiu būdu profsąjungos pradeda visiškai netikėtą procesą: jos kilsteli subpolitikos (nevalstybinė, visuomeniniu, pilietiniu judėjimu paremta politika – LP) vertę. Užuot pasitelkusios streikus, lobistinį darbą su partijomis, parlamentu ir vyriausybe, profsąjungos jungiasi prie tarptautinių socialinių judėjimų, tokių kaip vartotojų boikotai, informacinės kampanijos ar net kova už imigrantų teises.
Tačiau ši nauja socialinio judėjimo ir profsąjungų sintezė (social movement unionism – angl.) atvedė prie susiskaldymo: 2005 m. liepą trys iš keturių didžiausių JAV profsąjungų, vienijančių virš 4 mln. narių, išstojo iš Amerikos profsąjungų susivienijimo AFL-CIO.


Darbo santykiai – ne vienintelė sritis
Šios profsąjungos, kurių akcijos labiau primena žaliųjų judėjimą, subūrė sąjungą „Change to win“ - „Keiskis dėl pergalės“ (tai ne kandidato į JAV prezidentus Obamos rinkiminis šūkis, o naujo profsąjunginio judėjimo moto – U.Bekas).
„Change to win“ - sąjunga, kuri profsąjungas vėl pavers darbininkų judėjimu ir pradės globalizavimą iš apačios:
(1) Užuot susitelkusios vien į darbo santykius, socialinio judėjimo profsąjungos įmones vertina jų ekonominėje ir socialinėje aplinkoje, o ją sudaro santykiai su darbuotojais, klientais, tiekėjais, investuotojais, bendruomenėmis, politikais, teismais, reklamuotojais ir žiniasklaida. 


Silpnoji kapitalo vieta - pripažinimas
(2) Tai, kas lemia tarptautinių koncernų galią, kartu lemia ir jų negalią. Nors jie gali išsisukti nuo nacionalinės politikos veikėjų nurodymų, tačiau dėl to paties jie patenka į legitimacijos (įteisinimo, pripažinimo – LP) pinkles. Tie chroniški vargai dėl pripažinimo daro pasaulio rinkas labai nepastoviomis, kadangi ir koncernai yra vieni nuo kitų priklausomi. Kuo labiau jie atsikrato rinkėjų ar valstybės institucijų įtakos, tuo labiau jie tampa priklausomi nuo vartotojų ir jų pasitikėjimo, rinkų ir konkurentų. Akcininkų ir vartotojų pasitikėjimo trapumas rodo pasaulio mastu veikiančių koncernų pripažinimo trapumą. Tai jų Achilo kulnas.
Į jį ir galėtų susitelkti sensacingos tarptautinio profsąjungų judėjimo akcijos.


Tegyvuoja vartotojų internacionalas!
(3) Profesinių sąjungų organizuotas globalios pilietinės visuomenės atsakomasis puolimas remiasi politinio vartotojo (turimi galvoje vartotojų sąjūdžiai, įgyjantys politinį atspalvį - red.) figūra. Tokios kampanijos, kaip pirkėjų boikotai ar tikslingos informacinės akcijos, gali pirkimo aktą pakeisti į balsavimą dėl koncernų vaidmens. Tai koncernams smogtų jų pačių ginklu – pinigų ir pirkimų mažėjimu.
„Atsisakymas pirkti“, arba boikotas, nėra priklausomas nei nuo vietovės, nei nuo laiko, nei nuo konkrečių priemonių. Tai priklauso, tiesa, nuo tam tikrų aplinkybių, pvz., nuo to, kad žmonės apkritai turi pinigų ir nori juos išleisti, ar nuo to, kad yra didelė produktų ir paslaugų pasiūla, iš kurių vartotojas gali rinktis.
Tačiau kapitalo interesams lemtinga yra tai, kad šiai profsąjungų organizuotai vartotojų priešpriešai nėra jokių vaistų: net ir patys galingiausi pasauliniai koncernai negali atleisti (kaip tai gali padaryti su darbuotojais) savo vartotojų. Vartotojai - kitaip nei darbuotojai - yra nuo nieko nepriklausomi.
Tokiu atveju naudoti spaudimo priemonę – gamybą perkelti į kitas šalis, kur vartotojai esą dar „neišlepinti“ –  būtų savižudiška. Nepavyktų taip pat ir sužaisti nacionalinio solidarumo, turinčio supriešinti vartotojus, korta.
Jeigu jau sužlugo darbininkų internacionalas, tai pasaulio vartotojų visuomenėje gyvuoja vartotojų internacionalas!


Naujoji profsąjungų galia
(4) Kaip tik tai, kas sudaro koncernų galios pranašumą – atlyginimų skirtumai, savęs aukštinimas su profsąjungų pritarimu vienur, profsąjungų uždraudimas kitur, – kosmopolitinė profsąjunga gali įvertinti kaip prieštaravimą, ir tai viešai pasmerkti.
(5) Naujos nevalstybinės politikos  įvertinimas ir naujos profsąjungų galios išbandymas atveria erdvę darbo konfliktų pretekstų įvairovei. Kalbama jau ne vien tik apie tai, kaip dera pasirūpinti savo nariais, bet ne mažiau ir apie „geresnę dabartį“, kuri kartu su teisingumo, klimato kaitos ar  piliečių teisių lankstumo klausimais galiausiai turi tapti kosmopolitiškai atsinaujinusių profsąjungų veiklos sritimi.
Išvertė Ramunė Motiejūnaitė - Pekkinen

„Lietuvos profsąjungos“ 2008 m. Nr. 13/14

NAUJAUSI KOMENTARAI
2009-01-08 22:26:26Saunu
Geras straipsnis. Yra jau tokios patirties ir Lietuvoje tik nelabai kam idomu. Be abejo, profsajungos turi keistis. Jau yra nemazai pastangu bendradarbiaujant atkiru globaliu kompaniju profsajungoms, derinant kolektyvines sutartis, stebint darbo laiko panaudojima, ekonominius rezultatus, verslu atskirimo tendencijas. Tokiu profsajungu vadovai turi tureti naujas kompetencijas, vadinasi turi buti tinkamai ir apmokami. O musu nariai dar vis tebenori gauti pasalpas. Profsajungos neisvengiamai turi burti ir vartotojus, skelbti ekologines idejas ir kultura. Aciu.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai