2019 m. lapkričio 20 d. trečiadienis - 13:56
   

2008 09 29 - PRIEŠ SOCIALINIO DIALOGO IŠDAVYSTĘ

«
Komentarų: (3)

Po Antrojo pasaulinio karo kairiųjų (įskaitant ir marksistinių) judėjimų, profesinių sąjungų iškovotą  socialinį dialogą šiandien laipsniškai naikina neoliberalioji politika, t.y. kapitalas, - mano „Naujosios kairės 95“ lyderis filosofas dr. Andrius Bielskis. Pasak jo, žingsnis po žingsnio mes grąžinami prie 19 a. veikimo principų ir mąstymo.
Vienintelis būdas su tuo kovoti – stiprinti profesines sąjungas, t.y. kolektyvinį darbuotojų atstovavimą. Pirmiausia jos galėtų sutelkti jėgas, kad susigrąžintume kapitalo galbūt jau  sunaikintą socialinį dialogą.
Spausdiname užrašus iš pokalbio su „Naujosios kairės 95“ lyderiu dr. Andriumi  Bielskiu.
Pokalbis įvyko liepos mėnesį  „Lietuvos profsąjungų“ redakcijoje.


Darbo ir kapitalo santykiai  visada yra įtempti
- Neseniai, atrodo, „Dialoge“ buvo galima perskaityti įdomų vienos švietimo profesinės sąjungos atstovės teiginį, neva jų profesinėje sąjungoje bene daugiau  liberalcentristų nei socialdemokratų. Na, o  apskritai mūsų profesinės sąjungos dažnai deklaruoja, kad yra  nelinkusios tapatintis ne tik su kairiosiomis, bet ir su įvairiomis kitomis partijomis... Ar būtina profesines sąjungas sieti su konkrečia politine kryptimi?


- Profesinių sąjungų judėjimas visada buvo ir yra iš esmės kairysis. Yra daug dešinės ir kairės apibrėžimų, bet, mano nuomone, vienas iš svarbiausių kriterijų - apsisprendimas, ar tu eini su darbu, ar su kapitalu. Todėl Bronislovas Lubys iš principo negali būti kairysis, nes jis yra vienas iš didžiausių kapitalistų Lietuvoje.
Profesinių sąjungų misija suformuluota iš seno: atstovauti darbo žmonėms ir juos ginti. Jeigu nebus kolektyvinės organizacijos, kuri atstovautų darbui, o ne kapitalui, anksčiau ar vėliau kapitalistinėje visuomenėje paprasti darbo žmonės bus labai išnaudojami. Ir tai  matome ne tik Lietuvoje, bet ir kituose, mažiau demokratiškuose kraštuose.
Darbo ir kapitalo santykiai visada yra įtempti, todėl būtina atitinkama atsvara, nes darbdavys visada bus stipresnis už pavienį darbininką.


Ar profsąjungoms reikia savo partijos?
Nematau nieko bloga ketinime įkurti profesinių sąjungų partiją. O ir šiaip stipri partija, atstovaujanti darbui, samdomiesiems, būtų naudinga.


- O kas atsitiktų, jei profsąjungų  partija  paimtų valdžią ir turėtų atstovauti visiems, taip pat ir kapitalui?


Pirma, tai nelabai realu, o antra -   imkime Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos pavyzdį.
Ši partija labai daug metų buvo valdžioje ir vykdė kairiąją politiką: pirmiausia atstovaujant darbininkams, o ne kapitalistams.
Kapitalas visada sugebės ginti savo interesus.  

Klasių kovos padarinys – socialinė partnerystė
- Pasikalbėkime apie profesinių sąjungų priemones bendrauti su kapitalu. Europos Sąjungos institucijų, vietos valdžios yra labai propaguojamas ir dosniai finansuojamas vadinamasis socialinis dialogas.  Ar tai yra pagrindinis įrankis, kuris gali garantuoti darbo ir kapitalo taikų sambūvį?


- Manau, kad po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakaruose buvo sukurta gerovės valstybė ir kai buvo pakloti pamatai socialinei partnerystei ir socialiniam dialogui, „balansas“ tarp kapitalo ir darbo buvo gana vykęs. Darbas tikrai nebuvo ženkliai silpnesnė pusė. Šia prasme socialinė partnerystė – social pact (angl. socialinė sutartis – LP) –buvo didžiausias darbininkų judėjimo ir profsąjungų laimėjimas.
Užuomazgos, beje, buvo dar anksčiau: Versalio taikos sutartyje (1919 m., kai buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas – LP). Jau tada buvo fiksuota būtinybė steigti trišales tarybas, o vėliau tai buvo perkelta į Jungtinių Tautų teisinę bazę.
Mano kolegos  iš Norvegijos dažnai pabrėžia, jog dabartinės profsąjungos dažnai pamiršta, jog socialinis dialogas - tai  klasių kovos padarinys. Tai, kad po Antrojo pasaulinio karo profsąjungos kartu su kapitalistais ir vyriausybėms susėdo derėtis ir buvo priimti tam tikri  kompromisai, - tai yra stiprių profsąjungų, visos kartos aktyvistų darbo, kovos, įskaitant ir streikus, rezultatas.


- Paminėjote  klasių kovą. Ar šis terminas priimtinas nemarksistinei pasaulėžiūrai? Ar dabar vyksta klasių kova?


- Prieš porą metų, dar gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, su savo draugais, britų akademikais (beje, jie yra, bent jau buvo, kairesni negu aš), labai ginčydavausi. Aš sakydavau, kad šiandien, poindustrinėje, postmodernioje visuomenėje ir klasių sąvoka, ir klasinės tapatybės  terminas jau nėra reikšmingi.
Dabar, ypač grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs žvelgti giliau į tai, kas yra neoliberalizmas, jau esu linkęs teigti, kad klasės egzistuoja.
Manau, jog klasės sąvoka  reikalinga, ypač darbuotojams, samdomiesiems. Bent jau šiandieninėje Lietuvoje jiems patiems derėtų iš naujo suvokti savo klasinę tapatybę.


- Susivokti, kurioje pusėje esi – darbo ar kapitalo?


- Taip. Nors nenoriu teigti, kad darbininkai turėtų užgožti kapitalistus. Demokratinėje visuomenėje turi būti ir dešinė, ir kairė.


Laikai pasikeitė
- Marksistas Jusų dabar paklaustų: jei įtampa tarp darbo ir kapitalo, kaip teigiate, visada išliks, tai gal kapitalizmas – išties atgyvenusi santvarka?


Na, toks klausimas šiandien jau suspenduotinas: laikai pasikeitė, kapitalizmas tiesiog yra. Na, o aš, būdamas kairysis, noriu atstovauti darbui, pripažindamas, kad demokratinėje visuomenėje visada bus ir tie kiti. Žodžiu, tegul būna tie, kurie atstovauja kapitalui, tik  šiandien mums svarbu stiprinti ir darbo pozicijas, darbuotojų savimonę. O tai  ir reiškia stiprinti profesines sąjungas.


- Taigi vienintelė išeitis – puoselėkime socialinę partnerystę?


- Iš tiesų socialinė partnerystė yra ypač pabrėžiama Europos profesinių sąjungų konfederacijos (kiek žinau, ji 70 proc. yra išlaikoma Europos Komisijos).
Tik manau, kad  laikai, deja, pasikeitė.
Britų geografo ir antropologo, gyvenančio Amerikoje, Deivido Harvėjaus (David Harvey) knygoje „Trumpa neoliberalizmo istorija“ (A Brief History of Neoliberalism) sakoma, kad apie 1970 metus įsivyravo neoliberalizmas, žingsnis po žingsnio griaunantis visas socialines institucijas, kurios buvo sukurtos profesinių sąjungų dėka.
Kitaip tariant, pradėta demontuoti vadinamoji gerovės valstybė.
Pagrindinis neoliberalų retorikos šūkis – individo laisvė nesuderinama su socialiniu teisingumu: arba yra teisingumas ir lygybė, arba yra laisvė. Pastaroji vertybė daugumai atrodo svarbiausia.
Norvegų profesinių sąjungų atstovų ir tyrinėtojų nuomone, pradėjus įsivyrauti neoliberaliai ekonominei politikai, kapitalas iš lėto naikina tai, kas buvo profesinių sąjungų judėjimo sukurta. Prasidėjo globalizacija.


Jei puolama, reikia gintis
- Jeigu neoliberalizmą siejate su globalizacija, pastebėsiu, kad bent jau globalizacijos nelinkę tik minuso ženklu žymėti net tokie socialūs ekonomistai kaip  Povilas Gylys...


- D.Harvėjus  sako, kad neoliberalizmas bei globalizacijos skatinimas buvo klasių projektas. Palyginkime, kiek  bendrojo vidaus produkto (BVP) teko 1 proc. turtingiausių žmonių prieš keletą dešimtmečių ir kiek dabar. Pavyzdžiui, 1970 m. JAV ir Šiaurės Europos šalyse turtingiausi žmonės kontroliavo tik 8 proc. BVP. Šiandien 1 proc. turtingiausių žmonių kontroliuoja 15 proc. BVP. Taigi dvigubai daugiau.
Tokios tendencijos tik patvirtina, jog vyksta ekonominio elito ofenzyvas, nuoseklus Kapitalo puolimas prieš darbuotojus. Matome, kam neoliberalioji politika yra patraukliausia ir kas iš jos pelnosi.

- O gal globalizacija yra objektyvus ir neišvengiamas procesas – jei  kapitalistas nesieks pelno, jis bankrutuos konkurencinėje kovoje. Kai „Nokia“ savininkai perkelia iš Vokietijos gamyklą į Rumuniją, kur 10 kartų pigesnė darbo jėga, jie nuskriaudžia vokiečių darbininkus, tačiau, kad atsilaikytų konkurencinėje kovoje, privalo taip elgtis... Tad gal ne sąmokslas, o būtinybė, kad išliktum?


- Gali būti. Bet jeigu žingsnis po žingsnio grįžtama prie 19 a. veikimo principų ir mąstymo, tai yra puolimas prieš darbininkus, darbo judėjimą, profesines sąjungas.
Aš linkęs manyti, kad nereikia aiškintis, ar globalizacija – objektyvus reiškinys, ar tai klasių projektas. Galbūt iš tikrųjų yra ir to, ir to. Viena aišku: jeigu puolama, reikia gintis.
Europos Sąjungos institucijos pabrėžia socialinį dialogą (mano nuomone, Europa yra kur kas labiau socialiai orientuota nei JAV ar kiti kraštai), bet ji greit gali prarasti šią savybę. Net Lisabonos strategijoje jau daugoka  neoliberalios retorikos.


- Tad ką daryti?


- Reikia suvokti, kad yra sustiprėjęs puolimas ir padidėjusi grėsmė, bei pradėti mąstyti kitaip. Galbūt jau nėra to socialinio dialogo, jį reikia grąžinti. Bet vienintelis būdas tai padaryti – streikai, kitos darbui  atstovaujančių profesinių sąjungų naudojamos kapitalo spaudimo priemonės.


Sumanyta  knyga apie profesines sąjungas
- Baigiant - asmeninio pobūdžio klausimas: kaip, būdamas modernaus mąstymo intelektualas, užsienio universiteto auklėtinis atsidūrėte kairiosiose pozicijose?


- Per knygas, per studijas. Per škotų mąstytoją Alasdairą Makintairą (Alasdair MacIntyre), kurį labai mėgstu ir kurio darbai yra iš dalies mano, kaip filosofo, specializacija. 


- Jūsų „Naujoji kairė 95“ deklaruoja,  kad esate nepartinė organizacija.  Ar nepasikeis pozicija ateityje?


-Manome, kad politikoje galima dalyvauti ir neturint parlamentaro kėdės. Politika nėra vien valstybės valdymas. Kaip kokie kairieji hėgelininkai mes užsiimame švietėjiška ir ideologine veikla. Bet, žinoma, niekada nesakyk niekada. Atvirai pasakius, kartais to labai nori, kai matai, kas vyksta gyvenime ir politikoje.


- „Naujosios kairės 95“ manifestą pasirašė 19 žmonių. Ar jūsų daugėja? Ir šiaip - kas jūs tokie?


-Organizacija auga. Daugelis mūsų yra viešieji politikos ar kultūros komentatoriai įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Taip pat organizuojame diskusijas.
Įkūrėme viešąją įstaigą – Demokratinės minties institutą. Vienas iš šios įstaigos tikslų - sukurti alternatyvų kairiosios minties institutą.  Kad galėtume gauti lėšų, ir įkūrėme įstaigą, vykdėme jau kelis projektus. Beje, dar šiais metais parengsime pirmąjį leidinį – knygą apie profesines sąjungas.


Kalbėjosi  Juozas Steponas, parengė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

P.S. Andrius Bielskis gimė 1975 m. 1998 m. baigė filosofijos magistro studijas Didžiosios Britanijos Jorko universitete, doktorantūrą - 2001 m. Vorviko universitete. Jam suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Nuo 2006 metų gyvena Lietuvoje po daugiau kaip aštuonerių metų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje, kur dėstė politikos filosofiją Vorviko, London Metropolitan, taip pat - Klaipėdos universitetuose. Andrius Bielskis yra praktinės filosofijos profesorius ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
2005 m. daktaro disertacijos pagrindu išleido knygą „Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics“.

 

"Lietuvos profsąjungos" 2008 m. Nr. 11/12

NAUJAUSI KOMENTARAI
2008-10-29 15:07:07Pagiežingas
Sutinku su autoriumi 50x50. Darbdaviai kuria didele dalimi laukinį praėjusio amžiaus kapitalizmą, deja, labai didelė mano kolegų dalis diegia tokią pačią praėjusio amžiaus sampratą atimti ir teisingai padalinti. Su tokiomis sampratomis susikalbėjimo ir partnerystės būti negali.
2008-10-20 20:35:26Klementina
Įdomu būtų sužinoti, ar šiais metais pažadėta publikuoti knyga nebuvo tik 'antis'? Kiek teko išgirsti iš vyresniųjų kolegų, knyga sumanyta jau prieš kurį laiką, bet dienos šviesos taip ir neišvydo. Ar šis kartas nemeluos?
2008-10-04 22:08:52Vytautas
...- Reikia suvokti, kad yra sustiprėjęs puolimas ir padidėjusi grėsmė, bei pradėti mąstyti kitaip. Galbūt jau nėra to socialinio dialogo, jį reikia grąžinti.
Viena aišku: jeigu puolama, reikia gintis.
Sutinku su autoriumi. Teisinga natūrali reakcija:)Gal net pridurčiau. Nesnausti, o patiems pereiti į žymiai aktyvesnę veiklą: konsoliduotis, teikti iniciatyvas, švietimas ir savišvieta, gebėjimas mobiliai reaguoti į besikeičiančią aplinką, nebijant taikyti naujus veikimo metodus ir kita.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai