2019 m. rugsėjo 18 d. trečiadienis - 22:47
   

2008 08 20 - AR SKELBSIME 2009-UOSIUS JAUNIMO METAIS?

«
Komentarų: (0)

Šiuolaikinėje visuomenėje, besivadovaujančioje kapitalo primestu šūkiu „Dirbk, pirk ir mirk“, vis sunkiau įtraukti žmones į kolektyvinę veiklą. Profesinėms sąjungoms, visuomenėje iki šiol vertinamoms prieštaringai, dar sunkiau. Ir jau visai sunku profesinių sąjungų veikla sudominti jaunimą.


Neseniai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) jaunimas susibūrė į asociaciją „LPSK Jaunimas“. Grupė aktyvių jaunuolių, vadovaujami pirmininko Dariaus  Daukanto bei etatinės koordinatorės Editos Žitkevič, dirba išties pasiaukojamai.  Deja, jaunimo lyderių balsuose irgi pasigirsta nusivylimo gaidelių. Birželį ir liepą rengti  dveji mokymai pradedantiesiems profsąjungininkams žlugo, nes neatsirado norinčiųjų juose dalyvauti.


Ieškodami priežasčių ir galimų problemos sprendimo būdų, surengėme apklausą. Pačius aktyvistus, šakinių, regioninių organizacijų pirmininkus, kitus profesinių sąjungų jaunimo lyderius klausėme: nejaugi profesinės sąjungos be ateities? Jaunimo nėra? O jeigu yra, kodėl neaktyvus?


Pasitaikė ir pesimistiškai, ir optimistiškai nusiteikusių pašnekovų, siūlančių receptų ir besidalijančių patirtimi. Tačiau visi beveik vienu balsu  tikina – visose grandyse trūksta lyderių, kuriais tikėtų, paskui kuriuos eitų.


Teko apsistoti prie nenaujos, daugelį metų retoriškai kartojamos išvados, - reikia bendro, nuoseklaus visų grandžių darbo.


„Išgriebti“ perliukus
Paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas  sako, kad lyderius reikia pastebėti, „išgriebti“. Paskui suteikti visišką veikimo laisvę bei palaikyti. Aleksandro vadovaujamoje organizacijoje beveik vien jaunimas ir lyderių stokos jis nejaučiąs.


Be to, A. Posochovas nesutinka su daugeliu sakiusiųjų, jog reikia jaunimui ypač patraukliai pateikti profesinės sąjungos idėją. Jis mano, jog užtenka gerai dirbti savo darbą (kvalifikuotas teisinis informavimas, teisinis gynimas, įsiklausymas į narių poreikius) ir žmonės pradės patys tavęs ieškoti. Todėl ši organizacija ir nerengia jokių „pasisėdėjimų Palangoje“, ekskursijų, pramoginių renginių, nors, pasak A. Posochovo, jeigu atsirastų poreikis, lėšų tam būtų skiriama.


Jaunimo organizacijai Aleksandras pasiūlytų susitikti su šakų atstovais, nors ir pripažįsta, kad daugelis šakų pirmininkų nepakankamai rimtai vertina jaunimo organizaciją. Štai  asociacija „LPSK Jaunimas“ siunčia anketas, kurias turi užpildyti organizacijos jaunieji nariai. „Anketos gana sudėtingos ir aš neturiu laiko tuo užsiimti“, - sako A. Posochovas. Jis mano, kad reikia aktyviau dalyvauti regionuose vykstančiuose renginiuose, „išgryninti tuos perliukus, kurie galėtų būti pagrindas“.


Beje, pirmininkas apgailestauja, kad atsiradusių jaunų lyderių kai kurių šakų vadovai „neprisileidžia“.


Renginiai  – darbo valandomis?
Gana optimistiškai nusiteikusi ir AB „Mažeikių nafta“ profesinės sąjungos bei Mažeikių rajono profesinių sąjungų centro pirmininkė Virginija Vilimienė, nors ir teigia, jog su jaunimu apskritai bendradarbiauta nepakankamai, „reikalas labai užleistas“. Ji paminėjo, jog vasara išties netinkamas laikas mokymams, nes renginių ir taip labai daug, be to, jaunuoliai norėtų ilsėtis su šeimomis.
Šiaip „Mažeikių naftos“ jaunimas, pasak pirmininkės, yra „užsidegęs“, nori „judėti“, tik reikia organizatoriaus.

Keletui buvusių jaunimo lyderių palikus bendrovę, jaunimo organizacijos veikla buvo prislopusi, bet dabar, esą, atsirado naujų aktyvistų. Be to, V. Vilimienė mano, jog renginius reikia organizuoti darbo metu, o kolektyvinėse sutartyse profesinių sąjungų lyderiai turi sutarti su darbdaviais, kad jiems leistų dalyvauti renginiuose darbo dienomis mokėdami vidutinį atlyginimą. Taip ir yra numatyta „Mažeikių naftos“ kolektyvinėje sutartyje.


Beje, kai  informacija apie būsimus jaunimo renginius šakų pirmininkams perteikiama vien elektroniniu paštu, ji  nelabai „veikia“, - reikia, kad būtų organizatorius, kuris  pakalbintų kiekvieną, papasakotų apie renginį, sudomintų juo.


V. Vilimienė optimistiškai kalba ir apie Mažeikių profesinių sąjungų centro bendradarbiavimo su jaunimu planus.  Jaunimo veiklos koordinavimas  galbūt būsiąs pavestas Ramunei Armonaitei, dirbančiai regioninio centro socialine koordinatore.


Informaciją reikia „brukti“
Tobulinti informavimo sistemą jaunimui siūlo ir Energetikos darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Juozas Neverauskas.  Pasak jo, informaciją apie renginius reikia tiesiog „brukti“ – tai žinąs iš savo patirties: „Informaciją gal ne visi perskaito – elektroninius laiškus „pameta“. Reikia su kiekvienu kalbėtis ir dar paraginti. Mes su tuo susiduriame rengdami jaunimo meistriškumo konkursą – kai pirmininkams paskambiname, sako, nematėm, negirdėjom...“
Kitas dalykas, J. Neverauskui kyla įtarimas, kad kai kurios šakos deklaruoja turinčios daugiau jaunimo, nei iš tiesų turi.


Kai kurie kalbinti šakų organizacijų pirmininkai sakė, jog jų organizacijos turi už jaunimą atsakingų žmonių, kurie ir koordinuoja visą veiklą; pirmininkai patys, esą, į tai nesikišantys. Tiesa, kai kurių šakų lyderiai nelabai patenkinti ta veikla ir ketina inicijuoti jaunimo lyderių perrinkimą.


Kalbėtis su kiekvienu
O štai Miško ir miško pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Algirdas Rauka neslėpė nusivylimo jaunimo pasyvumu. Tiesa, jaunų žmonių šakoje tėra kiek daugiau nei 200, tačiau „jie labai neaktyvūs“. „Vasario mėnesį kvietėme jaunuolius  atvykti, sulaukėme tik kelių. Birželio mėnesį specialiai surengėme pakartotinį seminarą, atvažiavo tik vienas. Niekam nieko nereikia, - liūdnai konstatavo pirmininkas. – Net šakos atstovo išsirinkti negalime“.


A. Rauka sakosi neišmanąs, kaip jaunimą sudominti. Jis svarsto, jog galbūt tai bendra tendencija, aktyvių žmonių apskritai nebėra daug. „O galbūt vietoje (pirminėse organizacijose – baldų apdirbimo įmonėse, miškų urėdijose. – LP) su jais per mažai bendradarbiaujama, jie nerenkami į komitetus... Bet ir visi pirmininkai dirba  visuomeniniais pagrindais, todėl profesinės sąjungos veiklai skiriama nedaug laiko“, - komentuoja pašnekovas.


Rudenį A. Rauka mėgins organizacijos pirmininkus įtikinti, kad reikia kalbėtis su kiekvienu jaunu žmogumi savo organizacijoje. Juolab kad, pasak jo, jaunimas apie profesines sąjungas nieko nežino, jų žinios baigiasi tuo, „ką pasakė diedukas, ką pasakė močiutė, kadaise buvę profesinės sąjungos nariai“.


Miškininkų lyderis mano, kad „LPSK Jaunimo“ aktyvistai stengiasi, nemažai dirba, tačiau vien jų pastangų nepakaks, reikia į šią veiklą įtraukti ir regionų centrus. 


Neturim savo Če Gevaros
O Kauno regioninio centro pirmininkas Ramūnas Narbutas, vienas iš aktyviausiai jaunimo veiklą remiančių regionų struktūrų lyderių, teigia, jog jaunuoliams veiklos dabar labai daug ir be profesinių sąjungų. „Juos galbūt lengviau pakviesti į kokią akciją, mitingus negu į kažkokius mokymus, - mano jis. – O norint sudominti jaunimą, reikia suprasti jo poreikius. Deja, net mokymus ar konferenciją vainikuojantys vakarėliai nelabai padeda“. Galbūt reikia kažkokio konkretesnio mokymo, pavyzdžiui, kaip elgtis mitinge, - svarsto pirmininkas.


Didžiausia kliūtis jaunimui „išjudinti“, jo nuomone, yra tai, kad trūksta lyderių. Pasak pirmininko, reikia tokios asmenybės, kuri trauktų, paskui kurią eitų jaunimas. „Deja, neturim savo Če Gevaros“, - atsidūsta jis.


Kita vertus, mokymai yra ta vieta, kur galima pastebėti aktyvius jaunus žmones, norinčius ir galinčius veikti. Bėda ta, kad į mokymus prisikviesti žmonių ne taip lengva.


Reikia stipresnių pečių
O štai Komercijos ir kooperacijos profesinės sąjungos pirmininkė Regina Vaičiulionytė mano, jog padėtį pakeistų griežta LPSK pozicija jaunimo atžvilgiu. „Juk buvo tiek profsąjunginių akcijų, o jaunimas liko nuošalyje, - teigia ji. - Mes neįjungiame jo ten, kur yra bendri reikalai. Štai vyko studentų akcijos, juk galėjom palaikyti jas, tai būtų pliusas ir mūsų įvaizdžiui“.


O pačiose profesinėse sąjungose, pirmininkės teigimu, jaunimo nedaug. „Pažiūrėkime, kokio amžiaus šakų pirmininkai? Atitinkamai tokie ir profesinių sąjungų nariai. Iš užsienio atvažiuojantys mūsų kolegos – irgi žilagalviai“.


R. Vaičiulionytė mano, jog reikia aiškios LPSK strategijos, politinio sprendimo. „Galima užsibrėžti, pavyzdžiui, kad kiti metai bus jaunimo metai, kad mes bendradarbiausime su jaunimu, - svarsto ji. - Čia reikia stipresnių pečių, vien šakų ar jaunimo organizacijos konfederacijoje nepakanka“.


Jai antrina Maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė, sakydama, kad „bendradarbiauti su jaunimu, deja, nėra prioritetas LPSK“, nors sutinka, kad jaunus žmones „surinkti“ yra gana sunku. „Stengėmės į derybų grupes įtraukti jaunuolių, bet tai labai sudėtinga, retai kuris rimtai užsikabina už profsąjunginės veiklos“, - apgailestauja pirmininkė.


Pasak jos, anksčiau viskas atrodė lengviau, gal nebuvo tokio didelio kitų užsiėmimų pasirinkimo, - svarsto G. Gruzdienė.


„Anksčiau buvo mažiau pinigų, bet daugiau entuziazmo. Kasmet priimdavome dirbti studentų, buvo galimybė jiems augti, - prisimena pašnekovė. - Norint jaunimo veiklą plėtoti, reikia pradėti nuo mokyklų. Tačiau LPSK požiūrį į šį darbą rodo tai, kad  jaunimo koordinatoriui nustatyta tik minimali alga“.


Į mokymus – tik pramogų?
Asociacijos „LPSK Jaunimas“ aktyvistai, analizuodami jaunų žmonių pasyvumo priežastis, nevengia ir savikritikos, nors pripažįsta susiduriantys ir su saviškių, ir su vyresniųjų kolegų abejingumu. 


Pirmiausia yra nagrinėjama informavimo sistema. Informacija apie renginius kai kurių organizacijų jaunimo iš viso nepasiekia, o jei ir pasiekia, neatsiranda tų, kurie paragintų, sudomintų.


„Žmonės, kurie turėtų rasti nors po vieną savo šakos atstovą (šakos pirmininkas, šakos jaunimo atstovas, pirminės organizacijos aktyvas, „LPSK Jaunimo“ aktyvas), dėl didelio užimtumo ar tiesiog tingėjimo nesistengia įkalbinėti kiek aktyvesnių savo narių dalyvauti kokiame nors renginyje bent kartą, - mano asociacijos „LPSK Jaunimas“ pirmininkas D.  Daukantas. – Žinoma, paprasčiau  pasakyti, esą, jaunimo nėra ar norinčiųjų neatsirado. Juolab kad teko girdėti kai kurių pirmininkų pareiškimų, esą, jūs ten savo mokymuose tik „baliavojat“, tai kam mums savo pinigus leisti ir laiką gaišti... Esant tokiam požiūriui, kai pirmininkai patys netiki mokymų nauda, negalima tikėtis ir dalyvių aktyvumo“.


Kad žmones kiekvieną atskirai reikia kviesti į renginius, sutinka ir Maistininkų jaunimo lyderis Žydrūnas Mineikis. Be to, svarsto jis, vasarą jaunimui linksmiau laiką leisti su draugais, o gal „mūsų jaunieji nariai iki 35 metų  norėtų mokymuose dalyvauti kartu su šeimomis“.


Nėra duomenų bazės
Priežasčių, kodėl jaunimo nepavyksta surinkti į mokymus, yra labai daug ir dėl to kaltų  ieškoti galima be galo, mano buvusi LPSK Jaunimo centro pirmininkė, ir dabar aktyviai veikianti asociacijoje Regina Dvaržeckytė.  Tačiau didžiausia bėda, pasak jos, yra ta, kad šakose nėra efektyvių informacijos sklaidos būdų. „O iš kur jų imti, jeigu šakos dažniausiai net neturi savo narių duomenų bazės? Kai jos nėra, apie organizuojamus renginius narių tiesiogiai neinformuosi. O kuo daugiau tarpinių grandžių, tuo didesnė tikimybė, kad informacija kur nors „įstrigs“, ir nebūtinai dėl to kas nors bus kaltas (atostogos, ligos ir kt.)“.


Regina prisimena, jog mokymų dalyvių niekada nebuvo lengva rasti ir tekdavo daug padirbėti: „skambučiai... prašau, atsiprašau, gal paieškokit, labai reikia ir pan.“

Pašnekovė apgailestauja, kad, užuot „kvėpavusios vienybe“, profesinės sąjungos kol kas geba tik tarpusavy konkuruoti.


Jaunimas  reiklesnis
Asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Gailė Janickaitė mano, kad jaunimą į profesines  sąjungas apskritai pritraukti yra sunku, nes organizacijos įvaizdis nėra geras. 


„Jeigu pirmininkai – pensininkai, o jei jie dar nieko ir neveikia, tai ko tam jaunam žmogui ten eiti? Kurie iš seno yra nariai, tie iš inercijos būna, o jaunas žmogus yra daug reiklesnis“, - sako Gailė.
Aktyvus jaunimas taip pat mano, kad, siekiant gerų pokyčių, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.

 

Jaunimo asociacijos narys ir Kauno regioninio centro pirmininko pavaduotojas Juozas Adomaitis, sumanęs ir surengęs keletą renginių jaunimui, klausia jaunuosius kolegas: „Ar nors pabandėt paprasčiausiai pakviesti kokį nors naują kolegą į tuos mokymus? Net nebūtinai profesinės sąjungos narį...“ Ir pats atsako: „Mes išsisėmėm. Daugelis, matyt, netiki tuo, ką darom...“


Juozas prisipažįsta, jog ir jam pačiam tokie priekaištai tinka. „Daug minčių, idėjų, bet kažkaip aptingau... Norėčiau daug nuveikti, bet tingiu“, - ironizuoja jis.


Organizatoriai - „ant ledo“
„Nuvėsusį“ entuziazmą „LPSK jaunimo“ Šiaulių skyriaus pirmininkė Klementina Ruseckaitė aiškina vyresniųjų kolegų sąstingiu, o jaunųjų – nenoru įsipareigoti.


„Į pirmąją konferenciją pernai žiemą atvykau aš su viena, vargais negalais prikalbinta kolege, - pasakoja Klementina. – Viskas buvo įdomu ir, važiuodamos traukiniu, sukūrėme daug planų, kaip, ką ir kur grįžusios darysim ir pan.“


Tačiau, grįžus į savo darbo vietą, pasak jos, euforija kaipmat išgaravo. Kasdienybė, vyresniųjų kolegų replikos, jog žmonėms niekas neįdomu, informavimas atimąs daug laiko, o susidomėjusiųjų paprastai nebūna, „nugesino“ jaunųjų entuziazmą.


Kita vertus, net ir pavykus surinkti kiek nors jaunų žmonių, Klementinos teigimu, viskas baigiasi, kai „pradedami skirstyti darbai“. „Niekas už nieką nenori būti atsakingas. Visi užsiėmę, dirbantys, turintys šeimas, kitų interesų ir t.t. Na, ir lieki žmogus (geriausiu atveju su pora kolegų iš darbovietės) „ant ledo“. Arba daryk viską dviese trise arba nedaryk iš viso“, - karčia patirtimi dalijasi pašnekovė.


Dirbti kartu
Kaip matome, mintys nelinksmos, tačiau rankų nuleisti neketinama. Įvertinus būtinybę turėti savo  interneto svetainę, rengiamasi ją kurti. Rudenį numatoma siekti aktyvesnio bendradarbiavimo su  LPSK valdyba,  atskiromis Konfederacijos šakomis.


Klementina mano, jog reikia „lįsti“ į akis su  naujais sumanymais, kad  ir su siūlymu inicijuoti bendros informacinės sistemos kūrimą. O kitų metų pradžioje „užsibrėžti kokį vieną ar du tikslus ir jiems įgyvendinti skirti visas jėgas ir lėšų“.


Asociacijos pirmininkas D. Daukantas teigia, jog tik visiems kartu dirbant galima pasiekti rezultatų: „Tik visi kartu – šakų pirmininkai ir aktyvas, pirminių organizacijų pirmininkai, regionų centrai, jaunimo atstovai ir visi kiti, kuriems svarbu, kas laukia po jų, turime dirbti kartu, o ne permetinėti atsakomybę nuo vienų kitiems“.


Su juo sutinka ir G. Janickaitė. Ji mano, jog būtina „bendra nuosekli jaunimo politikos  šakose strategija“.


Reikia įdomių projektų
Kaip žinoma, jau senokai LPSK bendradarbiauja su kitais dviem nacionaliniais centrais – LPS „Solidarumas“, Lietuvos darbo federacija (LDF). O kaip ten veikia jaunimas, kokia ten padėtis? Rengiant šią apžvalgą, pavyko iš karto susisiekti su LDF jaunimo organizacijos pirmininke Ramune Bielagloviene.


Ramunė, kaip ir kiti iki jos kalbintieji, sutinka, kad tarp jaunimo  „nemažai apatiško individualizmo“. Bet lyderė įsitikinusi, kad jaunimą  galima „išjudinti“ pasiūlius jo poreikius atitinkančių dalykų. „O tam reikia projektų,- tačiau ne bet kokių, o įdomių“, - dalijasi patirtimi kolegė.


LDF jaunimo organizacija vykdė projektą „Kaip pradėti smulkųjį verslą“. „Turėjom nuostabių dėstytojų, salės lūždavo nuo norinčiųjų, net pietų nesugebėdavai išvaryti“, - šypsosi Ramunė.
Pasak jos, taip pat paklausūs seminarai psichologinėmis temomis, skatinančiomis analizuoti save ir aplinką, išsiugdyti tam tikrų individualybės bruožų.


Tiesa, Ramunė pripažino, jog ypač sunku sudominti jaunimą regioninėse profesinių sąjungų organizacijose.


Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

„Lietuvos profsąjungos“ 2008 m. Nr.11/12

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai