2019 m. lapkričio 20 d. trečiadienis - 13:57
   

2008 05 15 - GEGUŽIS: ŽIEDŲ IR ŠVENČIŲ GAUSA

«
Komentarų: (0)

Specialią dieną Motinai paskyrė vyrai, kurie joje pirmiausia mato vaikų gimdytoją bei namų tvarkytoją. Daugeliui jų artimas XIX a. vokiečių filosofo A. Šopenhauerio požiūris, jog be moterų „mūsų gyvenimo pradžia stokotų pagalbos, vidurys – džiaugsmo, o pabaiga - paguodos“. Vyrai nenoriai įsileidžia jas į valdymą bei visuomeninį gyvenimą. Užtat nemaža jų dalis kritiškai vertina Kovo 8-ąją – tarptautinę moterų solidarumo bei lygių teisių gynimo dieną ir svarbesne bando laikyti Motinos dieną. Vis dėlto vyrai buvo priversti pripažinti, jog moterys gali turėti lygias su jais teises.


Suprantama, vyrai suvokia, kad be motinų sugriūtų visas pasaulis. Ne veltui sakoma, kad moteris laiko tris, o neretai visus keturis namų kampus. Jos vaidmuo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, kuri išgyvena rimtą šeimos krizę, yra nepaprastai svarbus. Ne veltui Europa gegužės 15-ąją yra paskelbusi Tarptautine šeimos diena. Tik nuo stiprios šeimos priklauso, ar visuomenės narių skaičius toliau katastrofiškai mažės, ar pradės augti.


Kol vyrai nurodinėja moterims, kaip joms elgtis šeimoje – gimdyti ar negimdyti – ir visiškai nekalba apie savo elgesį – santuokinę prievartą, nesantuokinį naudojimąsi moterimis, nenorą auginti savo vaikus ir t. t., joms vienoms nelengva susidoroti su Vakarų (ir Lietuvos) visuomenės mažėjimo problema.


Kita vertus, būtent motinos, o ne tėvai daugiau laiko praleidžia su vaikais, auklėja juos, perduoda moralines bei pilietines vertybes. Motina, jaunosios kartos augintoja ir formuotoja, gali prisidėti prie esminių visuomenės pokyčių, tik pirmiau jai pačiai reikia tapti savarankiška asmenybe, sugebančia pasipriešinti galingam patriarchaliniam spaudimui.


Jeigu motinos sukiltų prieš tūkstantmetę vyrų tradiciją kariauti, pelnytis iš ginklų gamybos ir prekybos, jeigu jos nebalsuotų už politikus, kurie išprovokuoja karus ir siunčia mirtin jų vaikus; jeigu jos savo vaikučiams nepirktų žaislinių ginklų, o paaugliams – smurtinių interneto programų, nereikėtų minėti tokių datų, kaip gegužės 8-oji, karo Europoje pabaiga.


Simboliška, kad tą pačią gegužės 8-ąją minimas Raudonojo kryžiaus organizacijos įkūrimas. Karo tarp Austrijos ir Pjemonto bei Prancūzijos metu Anri Žanas Diunanas ėmėsi gelbėti sužeistuosius Solferino mūšyje (1859 m.). Vėliau (1863 m.) jo iniciatyva buvo įsteigta Raudonojo kryžiaus organizacija, kurios pagrindinio principo – užtikrinti galimybę išgyventi visiems sužeistiesiems – laikosi beveik visos valstybės. Šiandien šios organizacijos veikla neapsiriboja vien karo sužeistaisiais, bet pirminis jos sukūrimo akstinas buvo karas.


Europos valstybės, konfrontuodamos su Rusija, karo pabaigą mini gegužės 9-ają. Be to, jos karo politiką keičia taikos politika ir oficialiai šia dieną vadina Europos diena. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano iniciatyva 1951 m. gegužės 9 d. šešios valstybės – Prancūzija, Vakarų Vokietija, Belgija, Olandija, Italija ir Liuksemburgas sukūrė ekonominę organizaciją – Europos anglių ir plieno bendriją. Tai buvo Europos Sąjungos, dabar jungiančios 27 šalis, pirmtakė. Susijungusios valstybės derina svarbiausius politinius, ekonominius ir kitus reikalus bei išvengia karo. Pokariu gimusi karta gali džiaugtis, jog jos gyvenimo nedarkė karo baisumai.


Lietuva bei kai kurios kitos valstybės stojimo į ES sutartį pasirašė 2004 m. gegužės 1 d. ir todėl mini šią dieną. Norisi viltis, kad būdami bendrijoje mūsų vaikai ir vaikaičiai apie karą skaitys tik istorijos knygose, kuriose daugiau puslapių bus skirta taikiam sugyvenimui, o ne karo didvyrių šlovinimui. Būtų puiku, jeigu visi ginklai ir karo propaganda taptų muziejiniais eksponatais. Tada gegužės 17-ąją tikrai galėtume džiaugtis muziejų svarba.


Grįžtant į Lietuvą*) vėl simboliška, kad ta pati gegužės 17-oji skirta armijos ir visuomenės vienybei stiprinti. Berniukams, jaunuoliams, vyrams, o neretai ir nuo jų neatsiliekančioms mergaitėms duodama pažaisti su tikrais ginklais, pavaišinama kareiviška koše. Taip palaikoma tradicija, jog valstybės ir žmogaus agresija yra pateisinamas dalykas.


Pasaulyje egzistuojantis pacifistų judėjimas politikams ir kariškiams yra nekenčiama rakštis. Judėjime pagal tradiciją dalyvauja daug moterų. Bet Lietuvos moterų jame nematyti. Mes juk ne Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvename, kur motinos ir tėvai jau palaidojo Irake, net ne savo krašte žuvusius 4 tūkstančius vaikų. 60 tūkstančių šeimų, kurios sulaukė visam gyvenimui sužalotų, bet grįžusių saviškių, yra laimingesnės. Žuvusių irakiečių skaičius siekia 1 milijoną, o juk jų motinų skausmas toks pat kaip ir kitų. Laimei, mūsų motinoms neteko laidoti ten žuvusių savo vaikų. Bet ar jų kulkos neatėmė gyvybės kitiems? Ar dėl jų kaltės neverkia žuvusiųjų motinos?


Suprantu, kad įveikti agresyvią politiką kol kas nerealu, bet motinos gali ją gerokai sušvelninti. Jos moko savo vaikus tarti pirmuosius žodžius, žengti pirmuosius žingsnius. Gegužės 7 d., minint spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vertėtų pabrėžti, jog XIX a. antrojoje pusėje, kai Lietuvoje buvo draudžiama savoji raštija, motinos buvo pirmosios savo vaikų mokytojos. Ši tradicija tęsiasi ir dabar. Mokyklose daugumą  mokytojų  sudaro moterys, o mokymo ir auklėjimo procesas labai svarbus formuojantis asmenybei. Jaunuoliui galima įtikinamai paaiškinti, kad rūkymas nėra išskirtinumo požymis, o jei jau nepajėgiama būtų valingam, tai nors gegužės 31-ąją – tarptautinę nerūkymo dieną – reikia susilaikyti nuo šio žalingo įpročio.


Gegužės 16-osios, skirtos mirusiųjų nuo AIDS atminimui, svarba daugeliui gerai suprantama. Žmonės gimsta tam, kad gyventų, o ne mirtų jauni. Motinos, visų profesijų moterys, mes visi turėtume nuolat priminti, koks gyvenimo būdas sukelia riziką užsikrėsti šia mirtina liga.


Gegužės 1-oji – tarptautinė darbininkų diena, atrodytų tiesioginio ryšio su Motinos diena neturi. Bet ar tikrai? Juk motinų darbas neapsiriboja vaikais ir namais. Darbdaviai atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje, jei visą samdomąjį darbą reikėtų patikėti tik vyrams, kurie, beje, vargu ar susidoros su kai kuriais darbais, pvz., daug kantrybės   ir sumanumo reikalaujančiu vaikų lopšelio-darželio auklėtojo darbu. Todėl ši diena skirta ne vyrų ar moterų atskirai, bet visų dirbančiųjų teisių gynimui.


Lygiai taip pat iš pirmo žvilgsnio lyg ir nėra ryšio tarp Motinos ir dviejų religinių švenčių. Gegužės 1-ąją katalikai šventė Šeštines – Kristaus įžengimą į dangų praėjus 40-čiai dienų po Velykų. Gegužės 22-ąją Devintinės – Kristaus kūno ir kraujo šventė. Krikščionių religija išpažįsta, jog Jėzus, skirtingai nuo Alacho, gimė Marijai, kuri tiesiog vadinama Dievo Motina. Vadinasi, šiose šventėse vyriškasis pradas neatsiejamas nuo moteriškojo.


Sakysite, jog sąsajų ieškojimas tarp skirtingų švenčių yra nepagrįstas? O kodėl gi ne, juk dažniausiai nepastebime to, kas akivaizdu.

 

Red.  pastaba: Autorė, LP įteiktame straipsnyje apėjusi dar vieną gegužinę šventę - Pergalės dieną (ją tebešvenčia ar mini daugelis ne tik Lietuvos piliečių), vėliau tinklalapiui "Delfi" pareiškė, jog jos nedžiugina, kad šiuo metu Lietuvoje gegužės 9-ąją yra visiška tyla – tarsi „nebuvę nei karo, nei pergalių“. „Juk dar ir Lietuvoje gyvena nemažai žmonių, kurie buvo tiesiogiai paliesti to karo, todėl visiškai užmiršti jo neįmanoma ir to daryti nereikia. Tik kaip jis vertinamas,- jau kitas klausimas“.

„Lietuvos profsąjungos“ 2008 m. Nr. 7/8

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai