2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:13
   

2008 05 05 - LINKĖJIMAI IŠ IZRAELIO

«
Komentarų: (0)

1. Sveikatos, uždarbio, vaikų ir šeimyninės laimės!

 

”Šalom“, -  tariame mes, septynios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos moterys,  grįžusios iš Izraelio. Balandžio viduryje mūsų delegacija, vadovaujama Janinos Matuizienės, savaitę viešėjo šioje šalyje vienos įtakingiausių šalies profesinės sąjungos „Histadrut“ kvietimu.

 

Tel Avivo oro uoste mus pasitiko ir visą kelionę lydėjo šios profesinės sąjungos komiteto pirmininkas, atsakingas už ryšius su užsienio šalimis, Šlomas Šabadas. Didelę kelionės laiko dalį su mumis taip pat bendravo Davidas Bialikas, prieš 18 metų emigravęs iš Vilniaus ir dabar dirbantis energetikos sektoriuje bei priklausantis „Histadrut“ profesinei sąjungai. Davidas, kurį vadinome Dovydu, dar moka lietuvių kalbą, todėl visą informaciją gavome gimtąja kalba.

 

  Per šią viešnagę susipažinome su Haifos regiono „Histadrut“ profesinės sąjungos lyderiais.  Tai Barucas Zalcas – šios organizacijos pirmininkas bei Haifos savivaldybės (municipaliteto) narys, Denis Kerenas – „Histadrut“ vadovaujantysis direktorius, Balas Icchakas – Haifos regiono vicepirmininkas, Haifos regiono organizacijų departamento darbuotojų pirmininkas bei asmuo, atsakingas už generalinės federacijos veiklą Izraelyje.

 

Užmezgėme labai draugiškus santykius su Miriam Farkaš, kuri ypač pritaria moterų veiklai ir yra atsakinga už mokslo, švietimo, kultūros regioninius sektorius (galima sakyti, jog ji yra regiono sekretorė). Beje, Miriam 10 metų buvo Haifos miesto tarybos narė.

 

Visi su mumis bendravę nuoširdžiai džiaugėsi mumis – pirmąja Lietuvos profesinės sąjungos delegacija, tikėdamiesi, kad bendradarbiavimas nenutrūks.

 

„Histadrut“ profesinei sąjungai priklauso apie 600 tūkst. narių. Profesinės sąjungos pozicijos labai tvirtos -jos ne tik derasi, bet ir skelbia streikus.

 

Beveik visi darbuotojai yra profesinių sąjungų nariai. Kiekvienas valstybinės įmonės darbuotojas moka profesinės sąjungos nario mokestį (jei nėra profesinės sąjungos narys, o tokių labai mažai, moka mažesnį mokestį), nes kolektyvinė sutartis galioja visiems darbuotojams.

 

Lankėmės maisto produktų multinacionalinėje įmonėje „Unilever“, kur  gaminamos ir pakuojamos „Knor“ sausosios sriubos.

 

Įmonėje dirba 300 darbuotojų, darbo diena – 8 valandos.

 

Šios įmonės darbuotojai maitinami 2 kartus per pamainą. Už maitinimą moka profesinė sąjunga, darbuotojui kainuoja tik simbolinį 1 šekelį (1 šekelis maždaug 0,63 Lt). Dirbantiesiems ir jų šeimų nariams apmokamos atostogų kelionės.

 

Žmonės yra vertinami už pastovumą ir, išdirbę atitinkamą laiką, gauna atlyginimų priedų.

 

Lankėmės fabrike, kuriame gaminamas pakuotėms naudojamas kartonas. Kadangi darbas gana sunkus, dauguma darbuotojų – vyrai. Laisvos dienos tik savaitgaliais. Už papildomą darbą bei nakties valandas mokami priedai. Darbuotojai visus šio darbo įgūdžius įgyja gamykloje.

 

Labai griežtos darbų saugos taisyklės, kas mėnesį atliekami jų laikymosi testai. Darbuotojas, 3 kartus pažeidęs darbų saugos taisykles, atleidžiamas iš darbo.

 

Visiems sudarytos labai geros darbo sąlygos. Už išdirbtus metus mokami priedai.  Kasmet atrenkami geriausi darbuotojai, kurie gauna diplomus, darbo užmokesčio priedus. Jie kviečiami į prezidentūrą ir iš prezidento rankų gauna 5000 šekelių premiją.

 

Užsukome ir į Haifos uostą, kuriame dirba 1500 žmonių.  Šį uostą 1938 metais įrengė anglai, kad galėtų gabenti naftą iš Irako.

 

Sakoma, kad senovės žydų pranašas Elijas buvo labai pamėgęs Haifos regioną, kurio žmonės ateidavo pas jį prašyti pagelbėti įgyti keturių dalykų: sveikatos, uždarbio, vaikų ir šeimyninės laimės.

 

2. Izraelio kibucai

 

... Mums smagu – vykstame į kibucą, apie kurį viena ausimi esame girdėjusios, kad tai kažkas panašu į komuną ar tarybinį kolūkį. Kibucas – Izraelio žemės ūkio įmonė, kurioje visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė.

 

Mūsų lankomo kibuco gyvenamoji zona apie 1 km ilgio, 300 – 400 m pločio. Suprantama, dar yra plotų, kuriuos kibuce gyvenantys žmonės įdirba kaip dirbamąją žemę.

 

Šis kibucas įsteigtas 1922 metais, į jį žmonių atvažiavo iš įvairių Europos šalių, iš Rusijos.

Kibuce gyvena 1400 žmonių. Kiekviena šeima turi savo namuką (apie 110 kvadratinių metrų ploto). Yra vaikų darželis, kuriame vaikai būna nuo 7 – 8 val. ryto iki 16 val. vakaro (darželis vadinamas vaikų namais, nors tikrų vaikų namų Izraelyje nėra; ten mažieji labai mylimi, našlaičiai tuojau įvaikinami), veikia mokykla. Kibuce dirba 400 žmonių, dalis triūsia kitose vietose. Kibuce dirbti galima sulaukus 16 metų.

 

Norintys apsigyventi kibuce turi pateikti prašymą, kurį svarsto komisija. Tada  prašytojas trejiems metams tampa kandidatu į gyventojus. Jei per tuos metus nenusižengia įstatymams, jo kandidatūrą vėl svarsto komisija. Tenka laikyti egzaminą. Išlaikiusieji tampa kibuco gyventojais.

Kibuce, kuriame lankėmės, yra fabrikas. Jame gaminamos konservų dėžutės. Yra ir didelis karvių kompleksas (iš mėšlo gaminamos koncentruotos trąšos), taip pat paukštynas. Be to, auginamos salotos (vandenyje, prisodrintame mineralų ir trąšų,  užaugančios per 1 mėnesį, o jei augtų žemėje, tai truktų daug ilgiau). Auginami pomidorai bei medvilnė. Prie kiekvieno augalo tvirtinamas  sensorius teikia informaciją kompiuteriui. Ir dėl viščiukų taip pat – kompiuteris gauna visą informaciją apie oro drėgmę, temperatūrą, reikalingą vandens ar lesalo kiekį. Pasidomėjusios  sužinojome, kad šiame ūkyje paukščių gripo nėra buvę. Taikomos įvairios apsaugos priemonės, įrengta gera vėdinimo sistema.

 

 Beje, šiame kibuce yra pati didžiausia Izraelyje oranžerija, kurioje auga įvairiausi augalai (parduodami šalia esančiame prekybos centre).

 

Kibuce gyventojai ne tik dirba, bet ir pramogauja. Yra kino ir sporto salės, teatras, baseinas, žirgynas, poilsio parkas. Vaikams įrengtas didžiulis pramogų ir atrakcionų parkas, į kurį atvažiuoja vaikų iš viso Izraelio. Naktį šurmuliuoja diskotekos.

 

 Kiekvienas kibuco gyventojas turi kortelę, kuria naudodamasis gali gauti kelionei jam reikalingą automobilį (nuo dviviečio mažalitražio iki autobusiuko). Suprantama, automatiškai skaičiuojama, kiek kilometrų, kokiu greičiu ta mašina važiavo. Degalų gaunama specialioje degalinėje. Apskritai naudotis kibuco automobiliu jo nariui yra gerokai pigiau, negu važinėti sava transporto priemone.

Užsukome į kibuco valgyklą – visur švaru, tvarkinga. Buvo pietų metas, valgė darbuotojai, motinos su vaikais, senukai. Valgiai įvairūs: gausybė salotų, kitų daržovių, keliolika rūšių karštųjų patiekalų, taip pat keletas rūšių sriubų, įvairios košės ir kt.

 

Beje, už pietus atsiskaitoma taip pat naudojantis jau minėtomis kortelėmis.

 

Populiarus valgis yra humusas, gaminamas iš specifinių pupelių (avinžirnių) ir alyvuogių aliejaus sutrinant iki grietinės tirštumo konsistencijos, pagardinant  įvairiais priedais: česnakais, sezamo sėklomis, riešutais, žalumynais.

 

Humusas valgomas prieš pagrindinius patiekalus. Laužiamas duonos gabalėlis ir dažomas į didelėje lėkštėje patiektą humusą. Taip kuriamas bendrumo, pasitikėjimo vienas kitu jausmas (kažkas panašu, kaip, sakysim, bendrai rūkant kaljaną ar geriant iš vienos taurelės).

Po pietų ilgai klaidžiojome po nuostabų gėlių pasaulį – kibuco oranžeriją.

 

„Lietuvos profsąjungos“ 2008 m. Nr. 7/8

 

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai