2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:59
   

2008 03 27 - NE KARTĄ IŠTRŪKĘS IŠ MIRTIES GNIAUŽTŲ

«
Komentarų: (1)

Jonavos rajone esama ir kitų pasaulyje gerai žinomų vietovių. Prie pat Neries upės yra Venecijos kaimas. Nesunkiai pasiekiamas taip pat Londonas ir Paryžius...


Tėvų žemės atgavimo rūpesčiai


“1994 metais net penkiasdešimt penkis kartus vykau į Tauragę, dvylika kartų lankiausi Žemės ūkio ministerijoje. Penkias geras puotas iškėliau, kol visą tėvų žemę atgavau.


Labai graži vieta tarp Šešuvio ir Šaltuonos upių viliojo mane ten apsigyventi, tačiau to nepanoro mūsų vaikai, o ir paskolos iš banko negalėjau gauti, nes mano pasiūlytas penkiasdešimt hektarų užstatas bankui tuo metu atrodė niekinis. Teko žemę išnuomoti “, - sako K.A. Gaižauskas.


Du maišai druskos, keli kirviai ir pjūklai


„Ant Pečioros upės kranto visus išlaipino, išmetė du maišus druskos, kelis kirvius ir pjūklus, įsakė per vasarą pasistatyti barakus, o žiemą kirsti mišką ir paliko be jokios apsaugos,“ – prisimena K.A. Gaižauskas mamos ir kitų tremtinių pasakojimus.


 Vėliau tėvą išsiuntė į lagerį, o mama 1947 metais su devynmečiu sūnumi ištrūko į Tėvynę ir ten išgyveno iki 1950 metų, kol mėgstantis išgerti kolega mokytojas įskundė Šilalės čekistams.Vaikas buvo atskirtas nuo mamos  ir tapo „beprizorniku“. Iki šiol jis dėkingas tų vietų paprastiems žmonėms, negailėjusiems duonos kąsnio ar panešioto drabužio.


Išgelbėjo Stalino daktaras vokietis Gincė


Pečioros pakrantėje berniukas susirgo tais laikais nepagydoma liga – džiova. Vienintelis vaistas buvo streptomicinas, tačiau jo nepakakdavo net to meto partinių veikėjų vaikams. Berniuką gydė vietos daktaras Gincė, kuris buvo atvykęs iš Vokietijos stebėti J. Stalino sveikatos, tačiau, prasidėjus karui, su šeima ištremtas. Jo žmona vietos vaikus mokė vokiečių kalbos, o vyras gydė tremtinius ir vietos gyventojus.


Jaunajam pacientui jis liepė kasdien slidėmis ar be jų nubėgti kelis kilometrus iki Pečioros pakrantės, ten nuo mažaūgių pušų kamienų prisiskusti rieškučias žievės, ją suvalgyti ir traukti atgalios, prisistatyti gydytojui, kad patikrintų, ar marškiniai ant nugaros šlapi. Gydytojas tikino vaikiną, jeigu jis griežtai vykdys šiuos nurodymus, tikrai pasveiks.


Jau po pusmečio kasdienių lakstymų Algimantas  pasijuto esąs ne tik sveikas, bet ir puikios sportinės formos. Jį pakvietė į Komijos ATSR slidininkų ir ilgų nuotolių bėgikų rinktinę. Dabar vaikinas bent sočiai ir skaniai valgė. Besimokančiam Syktyvkaro profesinėje technikos mokykloje, kur moksleiviai būdavo visiškai valstybės išlaikomi, jam, rinktinės nariui, valgykloje padengdavo atskirą stalą, skirdavo papildomai  vitaminų.


Gydytojo įskiepytas pomėgis bėgioti ilgas distancijas ir slidinėti išliko iki šiol. Kiekvieną rytą jis įveikia keliolikos kilometrų kroso distanciją arba slidinėja šalia žaliuojančiame  pušyne, bent kartą per mėnesį dalyvauja slidinėjimo ar maratono bėgimo varžybose. Tačiau dažniausiai varžybų skaičius per metus būna bent dvigubai didesnis.


Šiemet kovo 1 d. jis dalyvavo Lenkijoje Zieliona Gura miesto apylinkėse vykusiame 46 km tarptautiniame slidininkų maratone, o kovo 30 d. Kaune Kleboniškio apylinkėse bėgo maratono distanciją. Balandį Algimantas pasiryžęs dalyvauti dar bent keturiuose maratono bėgimuose, o gegužės 4 d. su kitais to paties Jonavos klubo nariais bėgs klasikinį  maratoną (42,195 km) Krokuvoje. „Niekada nesiekiau geriausio rezultato, tačiau stengiuosi distanciją baigti ne paskutinis, per nustatytą kontrolinį laiką,“ - sako K.A. Gaižauskas. Pirmąją tikrąją maratono distanciją jis įveikė prieš 18 metų Budapešte.


Algimanto bendraklasė rajono pirmojo sekretoriaus duktė Irina irgi susirgo plaučių džiova, ją gydė tas pats gydytojas, tačiau jai nedrįso pasiūlyti tokio gydymo, kurį skyrė tremtinio vaikui. Nors visas gautas streptomicinas buvo skiriamas Irinai, tai merginos neišgelbėjo.


Kaimyno Kovero žygdarbis


A. Gaižauskas Jonavoje turėjo ne tik automobilį, bet ir savą garažą. Susigundęs pigiu 76 markės benzinu, įsigijo penkias statines ir beveik visą naktį į jas pilstė benziną. Dirbdamas pamiršo elementarų atsargumą ir paslydęs parkrito, neteko sąmonės. Rytą kaimynas privėrė A. Gaižausko garažo duris, o į vidų pažvelgė tik grįžęs vakare. Pamatęs gulintį kaimyną mėgino gaivinti, tačiau nepavyko. Iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri nugabeno nelaimėlį į Jonavos ligoninę. 


Apie vidurnaktį kaimynas Kovera nusprendė sužinoti, kurioje palatoje guli nukentėjusysis, tačiau ligoninės registratūros žurnale jo pavardės nerado. A. Gaižauskas tebegulėjo benzinu persisunkusiais drabužiais ligoninės priimamojo koridoriuje. Budintis medicinos personalas nusprendė, kad žmogus negyvas. Tik Koverai pakėlus triukšmą, buvo iškviestas vyriausiasis gydytojas, kurio nurodymu A. Gaižauskas skubiai išgabentas į Kauno klinikas.


„Kaune visą mėnesį gulėjau reanimacijos palatoje, - prisimena šiurpų įvykį A. Gaižauskas. - Neveikė inkstai, todėl kiekvieną dieną mane prijungdavo prie dirbtinio inksto, paskui mėnesį išgulėjau vidaus ligų, dar mėnesį – nervų skyriuje, vėl mėnesį gydžiausi Abromiškių reabilitacijos centre.


Gydytojai „nuramino“, pasakę, kad be ramentų gal vaikščiosiu, o be lazdos neišsiversiu niekada. Nepuoliau panikuoti. Iš Abromiškių kasdien su ramentais apie penkis kilometrus kulniuodavau į Elektrėnų kavinę kavos ar alaus bokalo išmaukti, paskui krypuodavau atgalios. Žinoma, ne kartą virsdavau, nusibrozdindavau kelius, nuo ramentų kraujuodavo pažastys, bet vis tiek lovoje negulėdavau.


Taip pavyko atsikratyti ramentų ir į Jonavą grįžau pasiramsčiuodamas lazda.


Gamykla skyrė kelialapį į sanatoriją Kryme. Ten visa diena prabėgdavo laukiant eilėse, gulint purvo ir parafino voniose, masažo kambaryje. Procedūras iškentėjau dvi ar tris dienas ir, nuėjęs pas daktarą, pasakiau mesiąs visa tai ir trauksiąs į kalnus. Ar neišvysit iš sanatorijos? „Padėk Dieve, - atsakė man gydytojas, - nurodysiu, kad virtuvėje tau į kalnus duotų sauso maisto davinį“.


Mūsų 5-6 entuziastų grupelė vakare aptardavome kitos dienos maršrutą ir numatomą pasiekti viršukalnę, rytą pasiimdavome sausą davinį, konjako buteliuką ir iki pietų įkopdavome į viršūnę. Ten pavalgydavome ir iki vakarienės grįždavome į sanatoriją.


Po  Krymo dar mėnesį ilsėjausi gamyklos profilaktoriume. Ten  Neries link driekiasi skardžiai, tad jais kasdien ir bastydavausi. Jau numesdavau lazdą ir karstydavausi be jos. Neretai parkrisdavau, rankos ir keliai būdavo kruvini, bet stačius skardžius įveikdavau“.


Ši nelaimė įvyko prieš trisdešimtmetį. Nors lazdos ir buvo atsisakyta, tačiau koja dar ilgai skaudėjo, ypač po didelių nuotolių bėgimų, todėl jis susikūrė savą  mankštos metodiką. Po trejų metų intensyvios mankštos dešinės kojos skausmai išnyko, tačiau ir dabar kiekvieną rytą ją masažuoja.


„Patvarkė“ Bronių Krulikauską   


Nors A. Gaižauskas tikina nesiekiąs varžybose pirmosios vietos, vis dėlto vieną pergalę jis labai įsiminė, kai „Nemuno“ pirmenybėse prieš kelis dešimtmečius „patvarkė“ daugkartinį Lietuvos TSR dviračių čempioną grigiškietį TSRS sporto meistrą Bronių Krulikauską dviračių kroso trasoje ir tapo „Nemuno“ sporto draugijos čempionu.


„Niekas nesitikėjo, kad kas nors gali įveikti dviračių sporto čempioną, bet aš pajutau tokį jėgų antplūdį, kad vis sparčiau ir sparčiau myniau pedalus ir finišą pasiekiau pirmas“, - šią savo gyvenime netikėtą pergalę prisimena slidininkas, ilgų nuotolių bėgikas ir dviratininkas.


Pasitraukė ir vėžys


Kai sodybos Šveicarijoje statyba artėjo į pabaigą, A. Gaižauskas ėmė prastai jaustis. Dėl statybų nutraukęs bėgimo treniruotes ir mankštą, nusprendė vėl bėgioti po gretimą mišką, tačiau kojos neklausė.Gydytojai nustatė prostatos ir plaučių vėžį, paguldė į onkologijos dispanserį.


Po kurio laiko ten Algimantas vėl pradėjo bėgioti. Pamažu kvėpavimas lengvėjo ir po poros mėnesių onkologai nei plaučiuose, nei prostatoje vėžio net pėdsakų nerado, bet patarė mesti rūkyti. Tik kam mesti, jeigu vėžys pasitraukė?


Tačiau, kai tais metais Kovo 11-ajai  skirtame maratone iškovojo paties įsteigtą  prizą – 100 Lt už paskutinę bėgime užimtą vietą, metė šalin cigarečių pakelį, o laimėtus pinigus atidavė bėgime dalyvavusiems vaikams.


Nuo tos dienos nerūko ir bėgimo ar slidinėjimo trasose paskutinių vietų neužima. „Kai bėgu į kalną, mane trasoje aplenkia keli šimtai bėgikų, tačiau, leisdamasis į pakalnę, aplenkiu gal dvigubai daugiau,“- šypsosi A. Gaižauskas.


Liko keturiese


Dabar „Achemoje“ liko tik keturi darbuotojai, kuriems šiemet sukanka 45 darbo šioje bendrovėje metai. A. Gaižauskas turi visas bendrovės veteranų regalijas, o lapkričio 25-ąją gaus apdovanojimą 45 metų darbo bendrovėje proga. Todėl bendradarbių būrelyje juokauja norįs „Achemoje“ sulaukti ir 50 metų darbo jubiliejaus, tačiau tokia proga joks apdovanojimas nenumatytas. O gruodžio mėnesį atsisakys „Achemos“ profesinės sąjungos vadovo posto.


Laukia antrojo vaikaičio


Dukra baigė Varšuvos universitetą, apgynė daktaro disertaciją, ištekėjo ir šiuo metu gyvena bei dirba Vilniuje. Ji rengiasi seneliams padovanoti antrąjį vaikaitį.


Vyriausiasis sūnus, baigęs mokslus, taip pat gyvena ir dirba Vilniuje, tačiau šeimos dar nesukūrė. „Tai mano genai,“- įsitikinęs A. Gaižauskas, - kol neakivaizdžiai nebaigiau aukštojo mokslo, nesusitvarkiau buities, tol nekūriau šeimos. Sulaukęs trisdešimt penkerių,  vedžiau.


Man reikėtų kokį ordiną duoti, nes abu su žmona pagal horoskopą esame žuvys ir kartu gyvename jau trisdešimt penkerius metus, nors astrologai teigia, kad šio ženklo žmonės tarpusavyje nesuderinami“, - juokauja „Achemos“ veteranas.


Svajonės


A. Gaižauskas svajoja dalyvauti tikrame 70 kilometrų slidinėjimo maratone Suomijoje ir nebūti paskutinis, gyventi iki pusantro šimto metų, nes tik tada atgautų visus „Sodrai“ sumokėtus pinigus.

 

Dirbęs kenksmingomis sąlygomis, jis nuo 50 metų gauna senatvės pensiją, tačiau skaičiavimai rodo, kad visas valstybei paskolintas lėšas galima atgauti tik per šimtmetį.


Aleksandras Januškis, autoriaus nuotr., „Lietuvos profsąjungos“ 2008 Nr. 5/6

NAUJAUSI KOMENTARAI
2010-10-01 14:41:07Še tau, kad nori!
O sako, kad Lietuvoje vyrai neišgyvena net iki 65 m. Oi, Algimantai, žiūrėk atsargiau su tais norais (gyventi iki 150 metų), o dar ims ir išsipildys tie norai :)))) Man tai kas, gyvenkit, jei taip norit, bet ką pasakys "SODRA"? O pabaigai - linkiu sveikatos iš visos širdies. Rūta
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai