2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:30
   

2007 12 31 - DR.DOC. LIDIJA ŠABAJEVAITĖ: GLOBALIZACIJA IR MES (II)

«
Komentarų: (0)

Penktoji paskaita. Planetai išsaugoti laiko liko nedaug

 

Tikrai globaliu, visą Žemės rutulį apimančiu reiškiniu galima laikyti aplinkosaugą. Ne patys geriausi žmogaus veiklos rezultatai randami net ten, kur jis negyvena, pvz., Antarktidoje, kalnų ledynuose, tropikų džiunglėse ar dykumose.

 

Migruodami žmonės ėmė keisti gamtinę aplinką. Žemdirbiai kirto miškus, kad išplėstų dirbamus plotus. Gyvulių augintojai klajojo po stepes su bandomis. Keliautojai ir pirkliai iš vienos į kitą perveždavo augalus bei gyvūnus, kurie buvo nežinomi vietiniams. Pvz., europiečiai iš Amerikos atsigabeno tabaką, bulves ir kolorado vabalus, o į Australiją nusivežė avis ir triušius. Kartu su žmonėmis keliavo mikrobai, epideminių ligų sukėlėjai. Tokia kaita praturtino pasaulį, bet kartu sukėlė ir nepageidaujamas pasekmes, nes naujakuriai sunaikindavo vietines rūšis.

 

Itin intensyvus gamtinės aplinkos keitimasis prasidėjo su kapitalizmo plėtra ir tebevyksta iki šiol. Modernus pramoninis žemės ūkis iškirto miškus, išvalė brūzgynus, nusausino pelkes, įveisė kultūrinių augalų plantacijas, įrengė ganyklas. Vietinės rūšys buvo sunaikintos arba išstumtos.

 

Užtat daugelyje Europos šalių jau nebeperi gandrai, o išlikę laukiniai žvėrys vis dažniau užsuka į miestus, į tas vietas, kurias iš jų atėmė žmonės. Sparčiai augant planetos gyventojų skaičiui, kai kuriems regionams gresia badas. Mokslininkai  siūlo genetiškai modifikuotą maistą, t.y. naujas derlingas, vitaminingas, atsparias ligoms ir kenkėjams veisles. Tačiau nežinoma, kokią įtaką tokie augalai daro žmogaus imuninei sistemai, kaip jie veikia natūralias rūšis.

 

Ypač agresyviai su gamta, jos ištekliais elgiasi pramonė, kuriai reikia vis daugiau žaliavų. Grėsmingi šlako kalnai šalia įmonių, milžiniškos atvirųjų karjerų žiotys, didžiulių hidroelektrinių užtvindyti plotai, iškirstų miškų plynės nebekelia susižavėjimo žmogaus galia. Užtenka pažvelgti į Aralo jūrą, kuri dėl neprotingos žmogaus veiklos nuo 1960 metų sumažėjo 5 kartus. Arba suskaičiuoti žuvusiuosius visose šachtinėse kasyklose. Tačiau verslas, nekreipdamas dėmesio į aplinką, toliau plečia gamybą. Siekdamas parduoti visus gaminius ir gauti didžiausią pelną, jis pasitelkęs reklamą bei rinkodarą, sukūrė vartotojų visuomenę. Tad greta senkančios žaliavų duobės auga atliekų – dar visai gerų ir naudotinų,  bet išmestų daiktų kalnas. Masinė gamyba ir masinis vartojimas atvedė prie masinės taršos, aplinkos globalios degradacijos.

 

Šiame procese dalyvauja ir mada. Dėl jos užgaidų buvo beveik sunaikintos kai kurių kailinių gyvūnų rūšys pvz., jūrų ūdros, tebenaikinami ruonių jaunikliai. Rykliai medžiojami vien tam, kad gurmanai paskanautų jų pelekų sriubos.

 

Apie kariškių žalą aplinkai kalbama retai, nors ji yra tikrai pavojinga. Kiekvienas naujų ginklų, medžiagų bei priemonių bandymas užteršia visą mus supančią aplinką. Karo zonose, kai žmonės žudo vieni kitus, niekas negalvoja apie gamtą. Kasdieninė tarša, priklausomai nuo visuomenės kultūros ir valstybės priežiūros, irgi keičia planetos veidą.

 

Pagrindiniai žmonijos egzistavimo šaltiniai – oras, vanduo ir žemė – yra taip užteršti, kad mes jau tiesiogiai susiduriame su labai nemaloniomis pasekmėmis. Dėl nešvaraus oro, smogo, plonėjančio ozono sluoksnio bei jo skylių sparčiai plinta alerginės, kvėpavimo takų, plaučių ligos, odos vėžys.

 

Smarkiai augant anglies dvideginio kiekiui, kinta pasaulio klimatas. Žmonės kenčia nuo padažnėjusių kataklizmų: uraganų, liūčių, sausrų, kaitrų. Besaikė žvejyba, stambiųjų jūros gyvūnų medžioklė bei pavojingų atliekų skandinimas visiškai nuskurdino pasaulio vandenynus, kurie maitina didelę dalį žmonijos. Visur katastrofiškai mažėja švaraus gėlo vandens atsargos, be kurio negali egzistuoti didelė dalis gyvybės. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje dėl vandens ir kitų žaliavų gali kilti pasauliniai karai. Iš tiesų jau dabar kai kuriose Afrikos valstybėse skirtingu ūkininkavimu užsiimančių genčių arši kova dėl vandens perauga į pilietinius karus.

 

Valstybės, mokslo institutai, tarptautinės ir vietinės visuomenės organizacijos pripažįsta, jos toliau tokiais pat tempais naudojant gamtos turtus, kertant miškus, teršiant orą ir vandenį, Žemė greitai bus visiškai nualinta. Siūloma daugybė planetos gelbėjimo priemonių, pvz., sumažinti CO2 ir kitų kenskmingų dujų išmetimą 60 procentų, įvesti griežtas taršos kvotas, plėsti biotechnologijas ir t.t. Daugelis valstybių supranta pavojaus mastą ir imasi priemonių. Yra pasirašyti ir įgyvendinami susitarimai dėl atliekų skandinimo ir sandėliavimo, laivų teršimo, gamtinių resursų riboto naudojimo ir daugelis kitų. 1997 m. buvo priimtas Kioto protokolas, ribojantis CO2 išmetimą į atmosferą.

 

Šių reikalavimų laikosi ES ir kitos šalys, tačiau protokolo neratifikavo didžiosios pramoninės teršėjos JAV, Australija, Kinija, Indija. Jų valdžia, gindama verslo interesus, nepaiso piliečių teisės gyventi švarioje, sveikoje aplinkoje kartu su  visais kitais gamtos sutvėrimais. Tik šiais metais JAV prezidentas Dž. Bušas pripažino, jog klimatas ir aplinka keičiasi ne vien dėl natūralių priežasčių, jog kalta ir neracionali žmonių veikla. Vis dėlto Vokietijoje vykusiame G8 susitikime (2007 m. birželis) nepavyko konkrečiai susitarti dėl griežtesnių sankcijų teršėjams.

 

Lietuvos verslininkai irgi atakuoja Aplinkos apsaugos ministeriją reikalaudami didesnių taršos kvotų, o jų negavus, grasina pakelti kainas savo gaminamai produkcijai. Apskritai padėtis mūsų šalyje nėra gera. Pramonė ir seni automobiliai yra pagrindiniai oro teršėjai. Vasarą miestuose oro tarša – kietųjų dalelių ir pavojingų dujų kiekis dažnai viršija normas, o savivaldybės gaili pinigų gatvių laistymui. Daugelio šachtinių šulinių vanduo užterštas nitratais ir tampa kūdikių, širdies bei kvėpavimo ligomis sergančių žmonių mirties priežastimi. Upių ir ežerų vandenį teršia nepakankamai išvalomos pramoninės ir komunalinės nuotėkos. Švari aplinka daugumai gyventojų visai nereikalinga.

 

Valstybių politikai ir verslininkai skaičiuoja BVP augimą, bet nekalba, kad jo didėjimas pasiekiamas netausojant gamtinių išteklių. Pvz., verslininkai nesidžiaugia šilta žiema, nes gauna mažiau pajamų už šilumos tiekimą. Jiems nesvarbu, kad mažiau sunaudojama energijos ir žmonės sutaupo pinigų. Verslo ir gamtosaugos susidūrime kol kas laimi pirmieji.

 

Pasaulio gamtos fondas viename pranešime konstatuoja: “jeigu dabar įsigalėjęs hipervartojimas nebus sustabdytas, jeigu savo veiklos nederinsime su ekologinės pusiausvyros dėsniais – jokios technologijos nebepajėgs išsaugoti gyvybės Žemėje.” Ten pat rašoma, jog per 30 pastarųjų metų planetoje išnyko 31 procentas gyvų organizmų.

 

Žmogus yra tik viena gamtos dalelė. Tačiau šis išpuikęs padaras skelbiasi esąs pasaulio viešpačiu ir eina susinaikinimo keliu. Laiko susiprotėti, išvengti globalinės katastrofos, išsaugoti savo namus – Žemės planetą su visais jos gyviais ir turtais, liko nedaug.

 

Šeštoji paskaita. Karai ir globalios jų pasekmės

 

Karas ir pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau plintantis terorizmas tapo globaliu reiškiniu, kuris apibrėžiamas keliais aspektais.

 

Pirma, karai yra visos žmonijos pati baisiausia yda. Ko gero, nerasime nė vienos tautos, kuri nebūtų kariavusi – pati užpuolusi kitus ar gynusi savo žemes nuo kitų agresorių.

 

Antra, XX a. karai neveltui vadinami pasauliniais. Nors tiesiogiai karo veiksmuose dalyvavo ne visos pasaulio valstybės, tačiau netiesiogiai – tiekdamos žaliavas, pardavinėdamos ginklus, keisdamosi žvalgybine informacija, priimdamos karo pabėgėlius – buvo įtrauktos visos šalys.

 

Beje, iki XX a. vidurio suverenių valstybių buvo nedaug – apie 60, nes pasaulį sudarė metropolijų ir kolonijų sistema. Kariaujančios metropolijos panaudojo visus kolonijų išteklius.

 

JAV ir kitos NATO valstybės kariauja Azijoje (Irake, Afganistane), dalyvauja konfliktų likvidavimo bei taikos palaikymo operacijose Afrikoje ir Europoje. Izraelis yra nuolatinėje karo būklėje su Palestina bei kitomis kaimynėmis. Rusija niekaip neišbrenda iš karinių konfliktų Kaukaze, aktyviai kišasi į Artimųjų Rytų, Pietryčių  Azijos bei kitų regionų karinius susidūrimus. Kinija dalyvauja savo regiono bei Afrikos kariniuose veiksmuose.

 

Šiandieninis karas gerokai nutolo nuo tradicinės sampratos, kai tarpusavyje kaudavosi dviejų valstybių ar blokų kariuomenės. Dabar armijos kovoja ne tik tarpusavyje, bet ir su stipriomis, nors aiškiai nematomomis teroristinėmis organizacijomis, kurios gali būti įsitvirtinusios trečiosiose valstybėse.

 

Libanas patyrė rimtą žalą, kai Izraelis pradėjo puolimą prieš šalyje įsikūrusią palestiniečių “Hezbollach”. Pakistano ir Afganistano civiliai kenčia nuo tarptautinių “medžiotojų”, kurie persekioja Al Qaedos vadovus. Ginkluoti konfliktai kyla tarp karinių-politinių grupuočių, pvz., “Hamas” ir “Fatah” Palestinoje.

 

Kai nebeįmanoma ramiai žiūrėti, kitų šalių kariai siunčiami malšinti pilietinių karų, kad nors šiek tiek sustabdytų masinį bejėgių civilių naikinimą. Tokia žudynių vieta neseniai Afrikoje buvo Ruanda, iki dabar tebėra Sudano Darfūro provincija.

 

Ne vienoje Lotynų Amerikos valstybėje vyksta karas tarp atskirų narkobiznio grupuočių, taip pat tarp vyriausybinių armijų ir narkogrupuočių.

 

Europoje po Jugoslavijos krizės karo veiksmai aprimo, tačiau pavojaus grėsmė išliko. Teroristiniai išpuoliai gali būti įvykdyti bet kurioje šalyje, kuri aktyviai dalyvauja sprendžiant pasaulio reikalus, siunčia savo karius į konfliktų vietas.

 

Nors Lietuvoje nebuvo nė vieno teroristinio išpuolio akto, tačiau jų tikimybė išlieka. Madrido, Londono ar Frankfurto įvykiai gali pasikartoti ir Vilniuje.

 

Kadangi vienai valstybei apsiginti sunku, kuriamos tarptautinės karinės-gynybinės organizacijos. Europoje veikė Varšuvos paktas ir tebegyvuoja jo atsvara NATO, Azijoje -  ASEAN, Afrikoje – AFVO, Pietų Amerikoje – AVO. Kuriasi Šanchajaus blokas, kuris jungia Kiniją, Rusiją, Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją, Tadžikiją.

 

Niurnbergo ir Tokijo tribunolai griežtai nubaudė II-o pasaulinio karo iniciatorius. Nuo 2002 m. Hagoje veikiantis Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas nagrinėja įvairių šalių karo nusikaltėlių bylas.

 

Tačiau pats karas nelaikomas nusikaltimu. Žmonės, protingos būtybės, yra vienintelė rūšis, kuri be gyvybiškai pateisinamos priežasties masiškai skerdžia saviškius. Tiesa, ne vienas teoretikas, siekdamas pateisinti karus, skirsto juos į puolamuosius ir gynybinius, pabrėžia, kad piliečiams reikia paaiškinti, kodėl kariaujama.

 

Politikai puikiai supranta tų patarimų vertę. Hitleris savo testamente (1945 m. balandis) rašė: “Netiesa, kad aš ar kas nors kitas Vokietijoje 1939 metais norėjome karo. Jo troško ir jį sukurstė tik tie tarptautiniai veikėjai, kurie buvo arba žydų kilmės, arba tarnavo žydų interesams”.

 

2003 m. sausio 28 d. JAV Kongrese nuskambėjo prezidento žodžiai: “Turėdamas branduolinį ginklą ir ištisą cheminio bei biologinio ginklo arsenalą, S. Huseinas gali įgyvendinti savo ambicijas – užkariauti Artimuosius Rytus... Įrodymai patvirtina, kad S. Huseinas remia ir slapsto teroristus, tarp jų ir Al Qaeda narius... Mes siekiame taikos. Mes dedame pastangų, kad gautume taiką. Tačiau kartais taika turi būti apginta...”

 

2006 m. tas pats Kongresas pripažino, jog S. Huseinas neturėjo masinio naikinimo ginklų ir nerėmė teroristų. Kita vertus, pasaulyje yra asmenų, kurie stengiasi realiai prisidėti prie taikos įtvirtinimo. 2006 m. Nobelio premija buvo paskirta Bangladešo bankininkui Junusui Mohamedui už kuklias beprocentes paskolas vargingiesiems. Jos padėjo daugeliui išbristi iš skurdo ir neapykantos liūno.

 

Kiekvieno, net lokalaus, karo pasekmės tampa globaliomis. Gelbėdamiesi nuo žūties bei sugriauto ūkio nepriteklių į kitas šalis plūsteli masė migrantų. Nemaža lietuvių 1944-45 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau pasklido po visą pasaulį. Dabar į Lietuvą atklysta karo pabėgėliai iš kitur. Šalys, kurios dėl humanistinių nuostatų priima pagrindinę jų masę, susiduria su socialinėmis, rasinėmis, religinėmis problemomis.

 

Karo metu sunaikinamos bei išgrobstomos nepakartojamos kultūros vertybės, laikomos viso pasaulio paveldu. Dingo Gintaro kambarys, talibai Afganistane sunaikino uolose iškaltas Budos statulas, iš Bagdado nacionalinio muziejaus pagrobti vertingiausi Mesopotamijos senųjų civilizacijų daiktai. Sąrašas begalinis.

 

Karo pasekmių likvidavimas – reparacijos, skolos, infliacija, sugriautas ūkis – reikalauja milžiniškų pastangų. Kartu nuostolius skaičiuoja globalus verslas, laikinai susiaurėjus vartojimo rinkoms. Tiesa, verslas, finansuodamas atkuriamą ūkį, gauna ir solidžius pelnus.

 

Apskritai karyba ir verslas yra tarpusavyje glaudžiai susiję, sudaro karinį-pramoninį komplektą (KPK). Kariškiai nori turėti tobuliausius ginklus, tad spaudžia politikus, kad šie skirtų pakankamai pinigų naujos ginkluotės įsigijimui. Ginklų gamintojai ir pardavėjai suinteresuoti gauti kuo daugiau užsakymų, nes tai garantuoja milžiniškus pelnus.

 

Politikai sieką savo šalies maksimalios karinės galios, tad ginklavimosi varžyboms pinigų negaili. Šiame procese ypatingą vietą užima įvairių sričių mokslininkai, nes jų naujausi išradimai pirmiau pritaikomi karinėje srityje, o vėliau ir civiliniame gyvenime. Taip internetas iš Pentagono rūmų paplito visame pasaulyje.

 

Ginklavimosi varžybos skatina mokslinę-technologinę pažangą. Tačiau tvirtinimas, kad pilni valstybių arsenalai užtikrina taiką, yra ginčytinas. Aišku, Šiaurės Korėja gali būti rami, nes atakuoti branduolinį ginklą turinčią valstybę perdaug rizikinga. Tačiau planetai, prikimštai ginklų, kyla totalinė grėsmė žūti nuo aptarnaujančio personalo ar technologinės klaidos. Gyvybinių sistemų spynas gali bandyti “atrakinti” kompiuterių įsilaužėliai, jau pridarę didelių nuostolių verslui. Gyvenimas ant parako statinės nėra saugus ir negarantuoja taikos.

 

Su karu susiduriama įvairiose pasaulio vietose, tačiau tikrai globaliu vadintinas taikos siekis.

 

Gyventi taikiai nori dauguma, net tie, kurie vienaip ar kitaip pelnosi iš karo.

 

Tačiau priešai amžinąją taiką pasiekia tik sugulę kapinėse. Sliekas, rausdamasis jų kapuose, visai nejunta, jog čia palaidoti skirtingi žmonės. Visus dengia ta pati žemė.

 

Septintoji paskaita. Valstybinė politinė globalizacija

 

Graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) savo veikale „Politika“ rašė, jog žmogus iš prigimties yra pilietinė būtybė. Jis gyvena valstybėje, kuri užtikrina teisingumą ir rūpinasi visų bendruoju gėriu.

 

Valstybių kūrimasis prasidėjo prieš kelis tūkstančius metų ir tęsiasi iki šiol. Vienos jų išnyksta, susilieja ar yra nukariaujamos, kitos suskyla, tampa savarankiškomis. Nuolatinės kaitos procesas vyksta tiek valstybių kūrimesi, tiek jų tarpusavio santykiuose. Tarpvalstybiniame bendravime galima išskirti dvi tendencijas: globalumo ir lokalumo.

 

Valstybinė globalizacija nuo seno pasireiškė teritorinių imperijų kūrimusi. Romos imperija apėmė visą Viduržemio jūros baseiną, t.y. žemes Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Po didžiųjų geografinių atradimų (XVI- XVII a.) Europos valstybės – Portugalija, Ispanija, Olandija, Anglija, Prancūzija – sukūrė pasaulinę kolonijų sistemą, kuri subyrėjo tik XX a. II pusėje. Pačioje Europoje iki XX a. pradžios viešpatavo carinės Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijos. Tai buvo užkariavimais sukurtos ir ginklais palaikomos galybės.

 

Šiandieninės imperinės valstybės – JAV, Rusija, Kinija – nesistengia užkariauti kitų kraštų ir tiesiogiai primesti jiems savo valdžią. Panaudodamos savo politinę, ekonominę bei kultūrinę galią, ir tik išimtiniais atvejais pasitelkdamos karines jėgas, jos plečia savo įtakos zonas, kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jų interesai, susikirsdami tarpusavyje, apima visą pasaulį. Plinta neokolonializmas, kai suvereniose šalyse įkuriamos karinės bazės, atsikrausto korporacijų padaliniai, plėšikiškai naudojamasi gamtiniais ištekliais. Įsitvirtinimas pridengiamas „saugumo“, „pažangos“, „demokratijos“ skraiste.

 

Agresyvią tarpvalstybinę politiką sankcionavo tarptautinės teisės Vestfališkasis, vadinamasis realpolitikos modelis, gyvavęs nuo 1648 iki 1945 m. Buvo įteisintas jėgos naudojimas, sprendžiant konfliktus. Karo atvejais buvo sudaromi trumpalaikiai tarpvalstybiniai susitarimai.

 

Antrasis pasaulinis karas parodė, kad konfliktų sprendimas jėga yra pražūtingas, ypač sukūrus naujos kartos masinio naikinimo ginklus. 1945 m. įkurta JTO (Jungtinių tautų organizacija)priėmė chartiją, kurioje pabrėžiama, jog pasaulio bendruomenę sudaro suverenios valstybės, tarpusavyje susietos glaudžiais tinklais. Valstybės įsipareigojo ginčus spręsti taikiai, riboti jėgos naudojimą, o jų vadovai tapo asmeniškai atsakingais už taikų sambūrį. Žmogaus teisių pažeidimai, smurtas bei genocidas skelbiami kriminaliniais nusikaltimais, už kuriuos atsako valstybės. Nuo 2002 m. Hagoje dirba JT įkurtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Jo įsteigimui pritarė 100 valstybių, tačiau Rusija, JAV ir Kinija neratifikavo sutarties dėl šio teismo.

 

JTO įtvirtino globalią politiką. Jos dukterinės organizacijos koordinuoja veiklą atskirose gyvenimo srityse. Pvz., UNESCO rūpinasi pasaulinio švietimo, mokslo ir kultūros reikalais, UNICEF – pasauliniu vaikų fondu, PSO (WHO) – sveikatos apsauga ir t. t. Derinant tarptautinius reikalus, aktyviai veikia regioninės organizacijos, pvz., ES, ASEAN, NATO, OPEC ir kt. Tai organizacijos, turinčios vyriausybinius įgaliojimus. Jos priima nacionalinėms valstybėms  privalomus sprendimus. Ne mažesnę įtaką tarpvalstybiniame gyvenime turi visuomeniniai judėjimai, pvz., profesinių sąjungų susivienijimai, vaikų, moterų gynimo organizacijos ir t. t.  Gausus jų tinklas daro efektyvų poveikį globaliam bendravimui.

 

JT bei regioninės organizacijos yra priėmusios daug svarbių dokumentų, kurie reglamentuoja pilietines, ekonomines, aplinkosaugines ir kitas teises, reguliuoja ginklavimąsi. Valstybės, ratifikavusios sutartis, įsipareigoja laikytis jų reikalavimų ir derinti savo nacionalinę teisę su tarptautine. Visai planetai svarbiose srityse valstybės sutaria laikytis specialių režimų, pvz., saugoti Žemės atmosferą, riboti atominius bandymus, Antarktidoje vykdyti tik mokslinius tyrimus ir t. t.

 

Galima išvardinti daugelį dalykų, kurie rodo valstybinės politinės globalizacijos plėtrą. Kita vertus, nacionalinės valstybės vaidmuo tebėra svarbus. Kiekviena valstybė pati sprendžia, ar jai naudinga dalyvauti pasaulinėse bei regioninėse organizacijos, ar verta ratifikuoti tarptautines sutartis ir laikytis jų įpareigojimų. Anglų politikas V. Čerčilis yra taikliai pastebėjęs, kad pasaulyje nėra amžinų sąjungininkų, bet yra  amžini interesai.

 

Štai Italija ir Lenkija iškėlė reikalavimus ES suteikti joms platesnę atstovavimo teisę, kad turėtų didesnį politinį svorį. Lenkija neskuba pasirašyti sutarties su Lietuva dėl AE  (atominės elektrinės) ir elektros tilto statybos, nes pirmiausiai rūpinasi savo ekonominiais interesais. Rusija, siekdama sutvirtinti savo pasaulinę įtaką, demonstruoja ne tik politinę-karinę galią, bet ir manipuliuoja energetinių žaliavų prekyba. ES senbuvės palaiko su ja gerus ryšius, kad užtikrintų žaliavų tiekimą. Tenkinant nacionalinius interesus, nepaisoma ir demokratinių principų.

 

Vakarų valstybės nebeprimena Kinijai apie žmonių  teisių pažeidimus, o Libijos diktatorius M. Kadafis tapo visai pakenčiamu partneriu. Generolas P. Mušarafas, kariniu perversmu paėmęs valdžią Pakistane, buvo ir tikriausiai toliau bus visai priimtinas, kol šiek tiek prisidės prie talibų tramdymo.

 

Galingosios valstybės gana dažnai veikia savo nuožiūra ir tik post factum siekia, kad JT, NATO ar kitos tarptautinės organizacijos pripažintų jų veiksmų teisėtumą. Arba prisidengdamos aiškinimais, jog, pvz., būtina kovoti su teroristais. Jos vis mažiau paiso JT chartijoje įtvirtinto valstybių bendruomeniškumo principo ir grįžta prie vestfališkosios realpolitik.

 

Globaliniai procesai visoms nacionalinėms valstybėms sukelia nemažai problemų. Tenka atlaikyti korporacijų spaudimą, kurios reikalauja koreguoti mokesčius, darbo bei socialinės saugos taisykles, arba grasina perkelti gamybą į kitas šalis, arba palieka suniokotą gamtinę aplinką, dėl kol kyla vietos žmonių nepasitenkinimas. Kiekviena konkreti valstybė priversta saugoti savo piliečius nuo plintančio tarptautinio nusikalstamumo ir terorizmo. Konkretus pavojus ir jį neutralizuojantys veiksmai yra nacionalinės valstybės rūpestis.

 

Pasaulio politikoje viskas yra persipynę: globalizmas daro įtaką nacionalinėms valstybėms, bet jų nelikviduoja. Jos tebėra svarbiausi politiniai subjektai.

 

Aštuntoji paskaita. Pasaulio ateitis  – „globaliojo“ elito rankose

 

Mokslininkai, politikai, verslininkai vis dar ginčijasi dėl globalizacijos masto ir padarinių. Vieni kalba apie „globalaus kaimo“ įsitvirtinimą pasaulyje, kiti pabrėžia, kad bendravimo gėrybėmis naudojasi tik mažesnioji visuomenės dalis, dar kiti akcentuoja neigiamus rezultatus. Kaip jau rašėme anksčiau, globalizacija yra įvairiapusis reiškinys.

 

Politinėje srityje nemaža reikalų derinama pasauliniu, žemynų bei tarpvalstybiniu lygiu. 2007 m. gruodžio 5-14 d. Balio saloje (Indonezija) Jungtinių Tautų (JT) iniciatyva įvyko pasaulinė konferencija, svarsčiusi klimato kaitos problemas. Nors stambiausios pramoninės valstybės atkakliai priešinosi sprendimams įdiegti specialias apsaugos sistemas (nes tam tektų paaukoti dalį savo pelnų), visuotinis dalyvių spaudimas paskutinėmis minutėmis privertė nusileisti JAV – vieną didžiausių teršėjų.

 

Lisabonoje gruodžio 13 d. ES šalių vadovai pasirašė naują sutartį, kuri pakeičia žlugusią Konstituciją. Tuo pat metu ES pakvietė Afrikos šalių vadovus aptarti ekonominės partnerystės tarp dviejų žemynų reikalų.

 

Politiniai sprendimai lemia įvairių valstybių karių dalyvavimą Irake, Afganistane, Kosove ir kitose neramiose pasaulio vietose. Daugelis valstybių pripažįsta ir laikosi tarptautinės teisės normų, paklūsta tarptautinės kontrolės, pvz., TATENOS, reikalavimams.

 

Vadinasi, globali politika egzistuoja.

 

Kita vertus, visus sprendimus priima nacionalinės valstybės. Jų priėmimo teisės neketinama atsisakyti net stipriai integruotoje ES.

 

Demokratinėse šalyse laikomasi tų pačių pagrindinių principų, bet pastebimi ir saviti valdymo bruožai. Visiškas tarpvalstybinis sutarimas bus pasiektas dar negreitai. Atvirkščiai, stiprėja nacionalizmas, susipriešinimas, šalys ginkluojasi, grasina viena kitai bei kariauja.

 

Ekonomikos globalizacija įsitvirtinusi labiau nei politikos. Pasaulinė finansų rinka – valiutų keitimo kursai, prekyba akcijomis, investicijos, „išplautų“ pinigų srautai ir kt., - aprėpia visas valstybes. Multinacionalinių korporacijų (MNK) gamybos, prekybos, paslaugų tinklai yra apraizgę visą pasaulį. Tiesa, juos vargu ar rasime visiškai skurdžiose, politiškai nestabiliose šalyse, kuriose užsienio kapitalui negarantuojamas saugumas, klesti korupcija, nėra kvalifikuotų darbuotojų bei pinigingų vartotojų.

 

Krizės, neatsiejamos kapitalistinio ūkio palydovės, veikia sniego lavinos principu: kilusios vienoje šalyje, persirita per daugelį kitų ir pridaro nemenkų nuostolių. Augantis energetinių ir kitų žaliavų poreikis priklausomybės saitais susieja visas valstybes.

 

Kita vertus, tvirtinti, jog jau susikūrė ekonomika be sienų, būtų per drąsu.

 

Verslas siekia laisvės, tačiau prireikus visada prašo savos valstybės pagalbos, kad, pvz., muitais būtų apsaugotos nuo svetimųjų konkurencijos. Kiekviena šalis turi platų kontrolės mechanizmą ir neįsileidžia nekokybiškų ar sveikatai pavojingų gaminių.

 

Valstybių, neįsipareigojusių laikytis tarptautinių aplinkosaugos taisyklių (JAV, Kinijos ir kt.), produkcija yra pigesnė ir tarptautinėje rinkoje lengviau įveikia konkurentus iš šalių, kurios laikose tam tikrų reikalavimų. Apskritai ekonominis ir politinis elitas, susijungęs į G8 organizaciją, pasitelkęs Pasaulio banką (PB) ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF) diktuoja savo sąlygas visoms šalims.

 

Globalizacijos netolygumas labiausiai pastebimas socialinėje srityje. Galimybė greitai ir patogiai keliauti, poilsiauti, pažinti, keistis idėjomis, kultūrinėmis ir dvasinėmis vertybėmis naudojasi vis daugiau žmonių. Bet judėjimo laisvė priklauso nuo finansinių galimybių, išsilavinimo, kalbų mokėjimo. Todėl JAV ir Vakarų Europos gyventojai yra žymiai judresni už afrikiečius.

 

Darbdavį ir darbuotoją gali skirti tūkstančiai kilometrų, kai darbas atliekamas pasitelkus naujausias informacines technologijas. Bet tokiam darbui reikia nedaug aukščiausios kvalifikacijos ir itin vertinamų specialistų. Masė, atliekanti paprastą darbą, visada jaučia pavojų, kad ją gali pakeisti automatai, robotai. Tapę bedarbiais, dalis atsiduria už visuomenės ribų be lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai. Itin neapsaugoti smulkūs valstiečiai, kuriuos išstumia globalus agroindustrinis verslas. Ieškodami darbo ir duonos miestuose, jie dažniausiai papildo megapolių lūšnynus.

 

2007 metais į lietuvių kalbą išverstoje M. Kastelso (Manuel Castells) globalizacijos studijoje „Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra“ pateikiami faktai, kaip dėl globalizacijos nulemto paskirstymo, vartojimo ir pasisavinimo didėja nelygybė.

 

2000 m. viso pasaulio BVP (Bendrasis visuomeninis produktas) buvo apie 23 trilijonai dolerių. Iš jų 18 trilijonų teko 20 procentų turtingiausiųjų šalių ir tik 5 trilijonai – 80 procentų ekonomiškai silpnesnių valstybių.

 

Ypač sunki padėtis pietinėse Afrikos šalyse (išskyrus Pietų Afrikos Respubliką). Tai politiškai nestabilios valstybės. Politinė valdžia ir kapitalas, gaunamas už parduodamas žaliavas bei specializuotas žemės ūkio kultūras, sutelktas karinių grupuočių rankose. Paskolas duodančių PB ir TVF diktuojamos sąlygos bei nemokšiškai, nesusipažinus su vietinėmis sąlygomis, parengti pagalbos projektai visiškai sužlugdė tradicinį ūkį. Apskritai, diduma gaunamų pinigų nusėda korumpuotų valdininkų kišenėse. Globalizacijos teikiamomis gėrybėmis naudojasi tik elitas, o masės skursta, badauja, gyvena smurto, banditizmo, antihigieniškumo, neraštingumo aplinkoje. Dauguma žmonių tebėra skurdi globalaus pasaulio provincija.

 

Nelygybė auga ir turtingųjų valstybių viduje. Pvz., JAV ties skurdo riba gyvena apie 29 procentai amerikiečių. Iš jų net 41 procentas yra visiški vargšai, nes 4 asmenų šeima per metus gauna vos 7600 dolerių. Benamiai sudaro 7 procentus visų gyventojų. Didmiesčių getuose spiečiasi nemaža juodaodžių, spalvotųjų ir pietų amerikiečių. Tik nedaugelis jų praturtėja ir pasitraukia iš geto; didesnė dalis degraduoja, patenka į kalėjimus.

 

Panašūs procesai vyksta Japonijoje, Anglijoje, Švedijoje ir kt. Tiesa, kai kuriose valstybėse, pvz., Suomijoje, Italijoje, Taivane,  nelygybė mažėja. 


Dėl globalizacijos gyvenimas pagerėjo maždaug 1,5 milijardo žmonių. Likusiųjų 5 milijardų gyvenimas nesikeičia arba prastėja. Tai lemia visa “grandinė” priežasčių – pasekmių. Pvz., dėl didelio skurdo mirgruojama iš neturtingų Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalių. Turtingosios valstybės mažina socialines pašalpas migrantams, ir šie susiduria su išgyvenimo sunkumais; vieni jų, nerasdami darbo, nusųkalsta, kiti užima vietinių darbo vietas ir sukelia pastarųjų pasipiktinimą. Dirbantys nelegaliai nemoka valstybei mokesčių. Užtat Vakaruose auga ksenofobija ir rasizmas.

Globaliu tampa ir vaikų išnaudojimas. Jie visada buvo ir yra labai pažeidžiami. Jie privalo paklusti suaugusiesiems, o irstanti šeima, individualizuota visuomenė menkai jais rūpinasi. Dėl skurdo tėvai parduoda vaikus ir išsiunčia juos uždarbiauti. Valstybė tik kalba apie vaikų apsaugą, bet praktiškai nieko nedaro.


Vaikų nuo 5 iki 14 metų išnaudojimą lemia globalus verslas ir kriminalinė ekonomika. Jie ieško pigiausios darbo jėgos. Vaikai dirba visur: kasyklose, amatų dirbtuvėse, statybose, plantacijose, greito maisto užkandinėse, viešbučiuose ir kt.


Tenkinant turtingų ir gašlių asmenų įgeidžius plinta seksualinis vaikų išnaudojimas. Tailande prostitucija užsiima apie 800 000, Kanadoje ir JAV – po 300 000 ir  t.t. vaikų. Kriminaliniai ir pusiau legalūs interneto tinklai platina vaikų pornografijos vaizdus. Kiekvienoje valstybėje vaikai įtraukiami į kriminalinę ekonomiką – prekybą narkotikais, vagiliavimą, organizuotą elgetavimą ir kt.


Lietuvoje vaikai talkina kontrabandininkams, vagims ir kitiems nusikaltėliams. Šalyse, kuriose vyksta pilietiniai bei tarpvalstybiniai karai, vaikai tarnauja kariuomenėje. Vien per per pastarąjį
XX a. dešimtmetį mūšiuose žuvo apie 2 milijonai vaikų, o suluošintų per 28 mln.


Nors 1998 m. Romos statutas leidžia verbuoti jaunuolius tik nuo 15 metų, karo zonose šios normos nesilaikoma. Daugelis vaikų, nematydami jokios ateities, gyvena tik šia diena: ką gauna, tuojau suvartoja. Jie nebevertina savo ir aplinkinių gyvybės. Taip elgdamasi su vaikais visuomenė pati save “ryja”, naikina savo ateitį.


Tradicinio gyvenimo bei humanitarinių normų šalininkai priešinasi tokiai politikai, tačiau auganti globali visų, iš visur ir į visas vietas pristatomų dalykų rinka įveikia socialinę bei valstybinę kontrolę.
Valstybių gyvenimą veikia ir globaliai paplitusi kriminalinė ekonomika. Tai prekyba narkotikais, ginklais, branduolinėmis medžiagomis, moterimis, vaikais, donorų organais ir t.t.


Šio verslo metinis pelnas prilygsta JAV federaliniam biudžetui, t.y. maždaug vienam trilijonui dolerių. Pinigai „išplaunami“ ir investuojami į legalią veiklą. Taip finansų sistemoje atsiranda didžiulis pinigų kiekis, neigiamai veikiantis pasaulio ūkį.


Kovoti su šiais „verslininkais“ sunku, nes jie sugeba papirkti valdžią, bankus, policiją, armiją, žiniasklaidą. Arba pasiunčia žudikus. Tokios veiklos globalų paplitimą lemia: 1) siūlomų prekių paklausa ir už jas mokami pinigai; 2) elitui priklausantys pirkėjai, dėl įstatymų laužymo atsidūrę vienoje kompanijoje su ginklus perkančiais teroristais; 3) skurdas, verčiantis vargšus parsiduoti, dirbti narkotikų plantacijose bei padėti mafijos bosams, už tai gaunant skatikus.


Apibendrinant galima daryti išvadą, jog globalizacija naudingiausia MNK (multinacionalinių korporacijų) kapitalo savininkams, akcininkams bei aukščiausio rango vadybininkams. Pasinaudoję pigia darbo jėga, mažais mokesčiais bei liberaliais aplinkosaugos reikalavimais, jie kasmet gauna puikius pelnus. Finansiniai spekuliantai, biržų verteivos ir kriminalinės ekonomikos bosai pasiima savo dalį. Vartotojai laimi tol, kol konkurencija palaiko stabilias kainas, tačiau monopolininkų karteliniai susitarimai greitai ištuština pirkėjų pinigines.


Visiems kitiems globalizacija yra negailestinga. Kritiškoje padėtyje atsiduria MNK darbininkai ir specialistai, kai vadovybė perkelia gamybą į kitas šalis. Kartu nukenčia ir valstybė, nes sumažėja mokestinės įmokos bei lėšos bendriesiems visuomenės poreikiams.


Šalių, į kurias atkeliauja MNK, nauda laikina. Kai tik imama reikalauti didesnių atlyginimų ir normalių darbo sąlygų, MNK keliasi kitur, palikusios užterštą aplinką ir nusivylusius žmones. Smulkieji gamintojai bei paslaugų teikėjai, susidūrę su MNK, dėl nelygiavertės konkurencijos yra priversti trauktis.


Pvz., Lietuvoje išnyko daugelis smuklių parduotuvių, kai tik kaimynystėje įsikūrė maksimos ar kiti koncernai.


Žemės ūkyje vis sunkiau išsilaiko smulkieji valstiečiai. Jie turi per mažai žemės ir pinigų, kad galėtų modernizuoti savo ūkį.


Plečiantis mobilumui, kai darbo ieškoma visoje šalyje bei kituose kraštuose, nukenčia šeima. Vaikai lieka beglobiai arba juose augina vienos motinos. Irstanti pusiausvyra šeimose prisideda prie nepageidaujamų pokyčių visuomenėje.


Neigiamų globalizacijos padarinių yra daug, todėl nenuostabu, kad antiglobalistų judėjimas pasisako prieš neribotą laisvąją rinką, reikalauja visiems garantuoti lygias teises.


Deja, kol kas galia yra turtingojo globalaus elito rankose, ir jis diktuoja pasaulio ateitį.

„Lietuvos profsąjungos“ 2007 Nr. 11-16

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai