2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:18
   

2003 03 22 - P.GYLYS. AR SOCIALDEMOKRATIŠKA SOCIALDEMOKRATŲ POLITIKA

«
Komentarų: (0)

IŠ LP ARCHYVO


Ar socialdemokratiška socialdemokratų politika?

LP POKALBIS SU TEISĖS UNIVERSITETO
EKONOMIKOS KATEDROS VEDĖJU PROF. HAB. DR. POVILU GYLIU

 

Begalinis tikėjimas išlaisvinta rinka

REDAKCIJA. Gerb. Profesoriau, gal galima šiek tiek pakalbėti apie kapitalizmą Lietuvoje? Kokią, Jūsų nuomone, poziciją šio kapitalizmo atžvilgiu užima dabartinė valdančioji koalicija?

P. GYLYS. Atsakymą pradėsiu “iš toli”, nuo bendriausių dalykų. Turiu konstatuoti, jog mūsų šalyje nėra “kritinės masės” įtaką turinčių žmonių kiekio (tarp jų ir inteligentijos), kurie suvoktų ekonominės teorijos bei ideologijos reikšmę, jų įtaką visuomenės raidai. Yra gal tik keletas visuomenei “matomų” žmonių kurie nori ir sugeba kritiškai žvelgti į esamą ideologinę bei ekonomikos mokslų padėtį. Tokiomis sąlygomis mūsų visuomenei lengva primesti vienpusišką mūsų šalyje vykstančių procesų suvokimą. Tuo ir paaiškinama, kodėl šalyje visą dešimtmetį dominuoja rinkos fundamentalizmas, - tai yra begalinis tikėjimas, kad visas -tiek materialines, tiek dvasines, mūsų problemas gali išspręsti išlaisvinta rinka.

Vakaruose tokio fundamentalizmo atžvilgiu egzistuoja ir nuolat stiprėja opozicija. Prie jos prisijungia ne tik naujos akademinės jėgos, nevyriausybinės organizacijos, bet ir didžiojo verslo atstovai. Iš jų išskirčiau G. Sorošą (jo išversta į lietuvių kalbą knyga Lietuvoje yra apdairiai nutylima).

O dabar - man skaudžiausia mano atsakymo dalis: Lietuvoje net socialdemokratai paklūsta rinkos fundamentalizmo ideologijai. Taip, ne visi. Tačiau nemažai LSDP narių bei vadovų arba nesuvokia vertybinio, ideologinio laukinį kapitalizmą palaikančio fono keliamo pavojaus (nors galbūt viduje ir jaučia, kad “kažkas yra ne taip”), arba yra sąmoningi ar instinktyvūs rinkos fundamentalizmu paremtos ekonominės politikos šalininkai.

Tai ir paaiškina, kodėl vis daugiau žmonių dabartinėje politikoje pasigenda to, ką galima pavadinti “social”, t.y. socialdemokratišku ar socialliberaliu. Daugeliui veiksmų žmonės, matyt, būtų linkę vartoti priedėlį “privat”.

Ne visi socialdemokratai išlaikė vertybių balansą

RED. Kai valdė LDDP Seimas, o žmonės tikėjosi, kad A.Brazausko-A.Šleževičiaus partija “socializuos” dešiniųjų nualintą šalies gyvenimą, vienas iš tuometinių LDDP teoretikų nusivylusiesiems rinkėjams savo partijos misiją aiškino maždaug taip: kadangi kapitalizmas dar nėra įgavęs reikiamo "pagreičio", tai LDDP kol kas tenka imtis uždavinio paskatinti patį kapitalizmą.

P.G. Noriu šiek tiek pateisinti Jūsų turimą galvoje LDDP teoretiką, kuris kalbėjo apie tai, jog kapitalizmui, kitaip sakant, rinkos ekonomikai, reikia suteikti pagreitį. Iš tiesų, tarybinėje sistemoje vyravo privataus prado neigimas bei socialinio prado absoliutizavimas. Tarybinė sistema rėmėsi socialinio fundamentalizmo principu, taigi pereinant prie labiau subalansuotos ekonominės plėtros teorijos ir praktikos, reikėjo įteisinti privačią nuosavybę, konkurencinius mechanizmus, trumpai tariant, rinką, kapitalizmą.

Tam pritarė praktiškai visi ekonomistai teoretikai. Nesutarė jie dėl vieno: kokiu greičiu ir iki kokio laipsnio išlaisvinti rinką. Vieni teigė, jog geriausia priemonė - “šoko terapija”, kad rinka pati gali išspręsti visas ekonomikos problemas. Kiti buvo nuosaikesni - jie buvo už evoliucinį “žingsnis po žingsnio” požiūrį ir bent jau intuityviai buvo prieš rinkos reikšmės suabsoliutinimą ir jos sutapatinimąsu ekonomika. LDDP buvo už antrąjį požiūrį, tačiau jai dar neatėjus į valdžią rinkos rogės buvo paleistos nuo stačios nuokalnės. Tuo metu, deja, jau nebuvo galimybių rimčiau pakoreguoti proceso, juolab kad tarptautinė ideologinė aplinka buvo nepalyginamai palankesnė šoko terapijai ir rinkos fundamentalizmui (daugelyje Vakarų šalių valdžioje buvo dešinieji, o socialdemokratinis sparnas buvo gerokai sutrikęs).

Tuo metu JAV ultrakonservatyviųjėgų remiamas (taip teigia kai kurie Vakarų tyrinėtojai) atsirado Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Jis užėmė labai radikalią ir aktyvią poziciją, kuri rėmėsi rinkos fundamentalizmo principais. Manyčiau, jog viena iš to laikotarpio grimasų buvo tai, jog šiam iš esmės “laukinio kapitalizmo” idėjas propaguojančiam institutui ėmė vadovauti vienas iš buvusių Lietuvos komunistų partijos CK sekretorių...

Kartu su dešiniosiomis politinėmis jėgomis šis institutas sukūrė kitokiam mąstymui nepakančią ideologinę atmosferą. Visiems, kas kalbėjo apie socialinius ūkininkavimo aspektus, apie revoliucinio (šoko terapijos doktrina - revoliucinė) požiūrio žalingumą buvo klijuojama bolševiko, homo sovieticus etiketė. Taigi apie demokratišką pliuralistinę diskusiją tuo metu praktiškai netenka kalbėti.

RED. Bet jau praėjo ne vieni metai, atrodo, blaivėjama...

P.G. ...Bet toje aplinkoje susiformavo visa jaunų žmonių karta. Tai jauni žurnalistai, verslininkai, politikai ir t.t. Tik dalis žmonių išlaikė vertybinį balansą savo asmeninę ideologinę autonomiją. Daugelis buvo indoktrinuoti rinkos fundamentalizmo dvasia.

Pripažinkime, jog prieš šį indoktrinavimą nesant jam deramos atsvaros, neatsilaikė ir vyresni žmonės, įskaitant ir politikus. Tarp pastarųjų (deja!) yra ir socialdemokratinių partijų atstovų net vadovų.

Ekonomika šiek tiek atsigauna, bet...

RED. Dabartinius LSDP vadus dažnai girdime didžiuojantis, kad jų vadovavimo metu šalies ūkis pradėjo atsigauti. Tačiau daugelis darbuotojų to dar nepajunta. Suprantama, ir drąsiausia socialdemokratinė valdžia per vieną valdymo kadenciją, kai sugriautas ūkis, išgrobtas turtas ir dar “Williamso” aferos, stebuklų nepadarys. Vis dėlto šiandieninės valdančiosios daugumos politikos socialdemokratiškumą daug kas vertina kaip “kosmetinį”, o ne kaip esminį... O kaip vertinate Jūs, Profesoriau?

P.G. Būtų nekorektiška neigti tai, kas akivaizdu - ekonomika šiek tiek atsigauna, sumažėjo nedarbas ir t.t. Nemanau, jog buvo ypač didelių operatyvinės politinės vadybos klaidų, skandalingų ekonominių sprendimų, tokių, kaip, pavyzdžiui, “Williamso” atėjimas į Lietuvą. Sutinku ir su Jūsų mintimi, jog taikos metu savo rankomis sunaikinus didelę dalį nacionalinio turto net išmintingiausia valdžia negali labai greitai pagerinti žmonių padėties, padaryti stebuklą. Racionaliai mastantys žmonės tai supranta.
Manau, didžiausią žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą sukelia ne politikų nesugebėjimas daryti stebuklų (nors žadančių buvo), o susidariusi beviltiškumo, “padėties be išeities” situacija. Tiesa, rodos, liko viena viltis -atsikratyti tarybinių (“tikras”, “teisingai mąstantis ir kalbantis” lietuvis sakytų- sovietinių) atgyvenų.

Apie "atgyvenas" ir "pakibusias ore" strategijas

P.G. Gerai prisimenantiems tarybinius laikus, kai buvo nenuilstamai kovojama su “buržuazinėmis atgyvenomis”, dabartinis geresnio gyvenimo vilčių siejimas su tuo, jog bus atsikratyta tarybinių įpročių, turi kelti šypseną... O mes taip smarkiai kratomės tarybiškumo, jog netekome ne tik to, kas anuomet buvo neracionalu, neefektyvu, bet ir to, kas atspindi mūsų natūralią žmogišką prigimtį - pavyzdžiui, solidarumo jausmo.

RED. Kai vienam žymiam socialdemokratui pateikiau pavyzdį iš vienos ligoninės, kaip ten buvusios “darbo kolektyvo” sampratos vietoje įtvirtinamos “luominės” ribos tarp gydytojų ir kito medicinos personalo, jis (pats gydytojas) mane suniekino, duodamas suprasti, jog buvęs kolektyvizmas ir atitinkamos bendravimo tradicijos - “sovietinė atgyvena”...

P.G. ... Mums geriau gyventi labaisuiai trukdo mūsų nesubalansuotas požiūris į tikrovę ir nesubalansuoti, vienpusiški sprendimai. Sprendimai, kuriuos priima individai, institucijos, partijos ir t.t. Vienpusiškas fundamentalus mąstymas iškreipia mūsų praktiką mūsų gyvenimą. Pagal šio mąstymo kanonus rinka yra tapati ekonomikai, turtas - daiktinėms gėrybėms, ekonominė veikla sietina tik su materialiniu egoizmu bei konkurencija.

Šio mąstymo rėmuose žmogus yra tik darbo jėga ar vartotojas, tačiau jokiu būdu ne ekonominių procesų tikslas. Nors politinėse deklaracijose skamba kitos gaidos, realus tokio mąstymo smaigalys nėra nukreiptas į žmogų.

Jei žmogus nėra ekonominių procesų tikslas, o svarbiausiu rūpesčiu tampa laisvai veikianti rinka (beje, visų pripažinta, jog ji praktiškai niekada negali veikti absoliučiai laisvai), žmonių skurdas, nedarbas, jų desocializacija tampa antraeiliai ir, be to, “neišvengiami” dalykai.

Jeigu turėtume daugiau sveiko humoro jausmo ir sveikos nuovokos (tuos dalykus esu linkęs sieti) dabartinės ideologinės miglos išsisklaidytų, kaip kažkada išsisklaidė tarybinė ideologinė migla. O atgavę mąstymo pusiausvyrą galėtume kurti realistiškas ateities vizijas bei strategijas. Dabar kuriamos strategijos yra “pakibusios ore”, joms trūksta racionalumo, racijos ir dvasios. Turiu galvoje tiek bendrąją greitomis sukurtą ūkio plėtros iki 2015 m. strategiją tiek specialiąsias, pavyzdžiui, žinių visuomenės kūrimo, strategijas. Tik neturint humoro ir realybės jausmo galima kalbėti apie žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtrą nutylint būtinumą geriau finansuoti ir, be abejo, geriau valdyti švietimo bei mokslo sferas.

Valdant dešiniesiems profsąjungos buvo labiau girdimos?

RED. Tad kokias sąlygas derėtų turėti, kad dabar kuriamos ekonominės socialinės strategijos nebūtų “pakibusios ore”?

P.G. Kokios?.. Jeigu mūsų šalis turėtų gyvybingą pilietišką patriotišką aukštuomenę, elitą tie dalykai būtų viešai diskutuojami, jie nebūtų nerašytas ideologinis tabu.
Jeigu mūsų šalyje būtų savo vertybėmis pasitikinti, socialumo svarbą suvokianti politinė jėga, padėtis irgi būtų geresnė.

Jeigu Lietuvos profsąjungos geriau suvoktų vertybinių dalykų, savo veiklos “filosofijos” reikšmę, jeigu jos būtų įvaldžiusios profsąjungų atstovaujamų vertybių naudai kalbančius argumentus, -krašto pažintinė panorama, bendroji atmosfera taip pat būtų skaidresnė. Tuomet darbo žmonės geriau suvoktų savo vaidmenį ekonomikoje, savo įnašą į visuomenės turto kūrimą ir kartu savo teises į sukurto turto dalį, tvirčiau įsisąmonintų savo teisę dalyvauti svarstant ir sprendžiant svarbiausius šalies klausimus.

Galbūt aš ir klystu, bet bent jau man susidaro toks įspūdis, kad valdžioje esant dešiniosioms partijoms, profsąjungos buvo labiau girdimos. Iš dalies tai suprantama - dabartinė dauguma nėra tokia agresyviai “antidarbietiška” ir prokapitalistinė, kaip kad buvo dešiniosios daugumos. Tačiau problemų esama ir jas reikia spręsti. Tai turi suvokti ir LSPD, ir profsąjungų lyderiai. O pradėti reiktų nuo išeities pozicijų, esminių nuostatų, kuriomis remiasi tiek LSDP, tiek profsąjungos.

Manau, LSDP ir profsąjungos turėtų būti sąjungininkės priešinantis laukinio kapitalizmo ideologijai bei praktikai, suteikiant kapitalizmui žmogišką veidą jį papildant socialine, socialinio kapitalo dimensija.

Beje, Lietuvoje nei ši, socialinio kapitalo sąvoka, nei kita svarbi viešųjų gėrybių sąvoka nėra įteisinta. Neturėdamas galimybės plačiau apie tai kalbėti, tepasakysiu, jog mokslinėje literatūroje esu paskelbęs bent keletą darbų, kuriuose tie dalykai tyrinėjami. Besidomintys socialinės ekonomikos problematika žmonės (o tokiais ir turėtų būti socialdemokratai bei profsąjungininkai) galėtų susipažinti su tais tekstais, kurie, mano manymu, nėra “neįkandami” kiekvienam žingeidžiam skaitytojui.

Trukdžiai - dešimtmetį skiepijamas antisolidarumas ir baimė

RED. Prezidentinių kampanijų metu Vytenis Andriukaitis moka aistringai agituoti už “kairiąją Lietuvą”, Į kurią turėtų natūraliai įsilieti profesinės sąjungos. Tačiau atrodo, kad LSDP bendradarbiavimas su profsąjungomis toliau retorikos nenueina. Tik trečdalis savivaldybių rinkimuose dalyvavusių profsąjungų žmonių ėjo LSDP, du trečdaliai - kitų partijų sąrašuose.

Apskritai socialdemokratų įvaizdis profsąjungose, atvirai kalbant, nekoks... O koks, Profesoriau, profsąjungų įvaizdis susiformavęs Jums?

P.G. Atsakydamas į šį klausimą jokiu būdu nenorėčiau įžeisti ar menkinti profsąjungininkų. Atvirkščiai - norėčiau juos padrąsinti. Tačiau tai darydamas noriu kalbėti atvirai.

Man rodos, mūsų profsąjungoms trūksta ne tik ir gal ne tiek lėšų, patalpų ir t.t., kiek tikėjimo su suvokimu. Profsąjungos, kaip ir visas visuomenės kairysis flangas, neatsikrato dešiniųjų joms įskiepyto, primesto nepilnavertiškumo komplekso. Profsąjungininkai, nebūdami tikri, jog jie atstovauja pažangai, jog jie yra turto kūrėjai, negali turėti šiam laikui pakankamos traukiamosios, gravitacinės, magnetinės galios.

Profsąjungos žmonių tikėjimas savo misija turi remtis solidžia ekonomine doktrina, koncepcija, t.y. mąstyti ir suvokti ekonominę tikrovę kitaip, nei ją dabar aiškina dominuojanti neoliberali doktrina. Tokia tikėjimo ir suvokimo sintezė gerokai padidintų profsąjungų jėgą pagerintų įvaizdį.

Taigi svarbiausia, ko noriu palinkėti profsąjungų žmonėms, - tai savo vertės pajautimo atgavimo, sustiprėjimo. Dirbantieji neturi jaustis išlaikytiniais, nes jie yra turto kūrėjai. Siekis gerinti darbuotojų padėtį yra pateisinamas ne tik moraliniu, krikščionišku, politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Darbuotojai turi teisę į jų sukurtą turto dalį, jų materialinės padėties gerėjimas reiškia geresnę lavinimosi perspektyvą jų vaikams, o išsilavinę žmonės yra vertingas ekonominis išteklius. Be to, didesnės darbuotojų pajamos reiškia ir didesnę visuminę paklausą rinkoje ir atitinkamai ekonominį augimą. Aišku, tas pajamų kilimas neturi būti nepamatuotas, neturi sukelti infliacinės bangos.

Darbuotojai turi vienytis. Jie neturi gėdytis solidarumo jausmo, mokėti atsikirsti tapatinantiems jį su bolševizmu.

Žinau, jog formaliai gėdos jausmo lyg ir nėra, tačiau daugiau nei dešimtmetį skiepijama antisolidarumo, antikolektyvizmo nuostata visuomenės sąmonėje yra nemenka kliūtis, kaip ir baimės jausmas, profsąjungoms stiprėti. Visa tai reikia įveikti. To reikia ne tik pačioms profsąjungoms. To reikia mūsų šaliai.

Palikęs LSDP, bet socialdemokrato pažiūrų neatsisakęs

Red. Asmeniškesnis klausimas: Jūs - buvęs aktyvus Atgimimo veikėjas ir LDDP kūrėjas, ne vienos kadencijos LR Seimo narys, atkurtos Lietuvos Respublikos šeštosios ir septintosios vyriausybių užsienio reikalų ministras, ir, kiek man žinoma, vienas iš ryškiausių atkurtos socialdemokratijos Lietuvoje teoretikų. Tačiau iš aktyvios politikos (nežinau, ar ir iš LSDP) pasitraukėte. Kodėl?

P.G. Patikslinsiu savo politinį bei pilietinį statusą: esu nepartinis, tačiau nesu atsisakęs savo pilietinių pareigų. Savų pažiūrų, kurios formavosi gana prieštaringoje aplinkoje, taip pat nesu pakeitęs.
Vaikystėje augęs bažnytinėje aplinkoje ir iš ten patyręs, jog krikščionybė gina silpnesnį bei vargstantį, gyvenime bei moksle ieškojęs atsakymų į esminius egzistencinius klausimus esu už tai, kad materialus turtas nenustelbtų moralės, už tai, kad silpnesnieji nebūtų išstumti į visuomeninio gyvenimo užribį.

Atėjau į politiką pats sau netikėtai - dar jaunystėje apsisprendžiau pasišvęsti mokslams. Tačiau kai prasidėjo “perestrojka”, negalėjau likti vykstančių procesų nuošalyje: inteligentija turėjo prisidėti prie visuomenės demokratizavimo, prie Lietuvos valstybės atstatymo. Dalyvaudamas tuose procesuose turėjau dar vieną tikslą - su kitais racionaliai mąstančiais žmonėmis privalėjome neleisti procesui virsti revoliucija. Buvau suvokęs revoliucijų naikinamąją jėgą.

Mano dalyvavimas Sąjūdyje buvo pažymėtas šiuo antirevoliuciniu nuosaikumo ženklu. Tačiau Sąjūdžio lyderius buvo apėmęs revoliucinis patosas, neklystamumo, o vėliau - ir “klystančiųjų” naikinimo nuotaikos. Nuosaikumas, reformų kelias tiems žmonėms buvo nepriimtinas. Nepriimtinas buvau ir aš.
Tuo metu man, kaip ir daugeliui kitų žmonių, tapo aišku, jog Sąjūdis, įgijęs absoliučią galią, gali tapti pavojingu, kad reikalinga kita - balansuojanti, nuosaiki, pragmatiška politinė jėga. Jos kūrimas prasidėjo tuometinio CK sekretoriaus Vladimiro Beriozovo kabinete, į kurį susirinko žinomi Lietuvos inteligentai. Ten buvo nutarta kurti demokratinę kairiąją partiją. Ją turėjo sudaryti pažangūs bei patriotiški LKP nariai. Buvau aktyvus tų sprendimų ir jų įgyvendinimo dalyvis. Tapau vienu iš savarankiškos LKP vadovų.

Vis dėlto tikėjausi grįžti į mokslą. Kuriantis LDDP, atsisakiau aukštų partinių postų ir grįžau į Vilniaus universitetą. Tačiau antidemokratinėms jėgoms tebesiautėjant teko grįžti į politiką, - dalyvavau 1992 m. Seimo rinkimuose.

Būdamas politikoje nuolat svarstydavau, ar negalima būtų grįžti į akademinį darbą. Tai bandžiau daryti prieš 1996 m. rinkimus, tačiau jutau partijos draugų nepritarimą, taip pat nebuvau tikras, jog galėsiu pats sau paaiškinti, pasiteisinti, kodėl išėjau iš politikos “patriotinių” jėgų grįžimo į valdžią akivaizdoje. Tad ir apsisprendžiau dar kuriam laikui likti politikoje.

Prieš 2000 m. rinkimus situacija buvo kita - formavosi stipri socialdemokratinė jėga, politinės paranojos era mūsų šalyje akivaizdžiai ėjo į pabaigą. Ir aš apsisprendžiau išeiti. Tai buvo tikras, esminis mano apsisprendimo motyvas, o ne ambicijos, noras būti kažkuo daugiau nei žadėjo tuometinė situacija socialdemokratiniame flange, ką girdžiu aiškinant kuluaruose.
Nusiėmęs partinius antpečius, vis dėlto tikėjausi būti naudingas socialdemokratų partijai. Kadangi esu vienas iš nedaugelio Lietuvos ekonomistų teoretikų, daugelį metų domiuosi ekonominių procesų reguliavimo bei valdymo klausimais, be to, būdamas politikoje, įgijau tam tikrą tarptautinę patirtį. Todėl tikėjausi, jog turėsiu progos pasakyti savo požiūrį į šalyje vykstančius procesus, galimus sprendimo būdus. Niekada nemaniau, jog tas ar kitas mano požiūris būtinai turi tapti sprendimu, nes žinau, jog spręsti turi veikiantys politikai, - jie turi pasirinkti vieną ar kitą variantą. Ir jei tokių variantų yra daugiau ir juos siūlo ne tik valdininkai, politikų pasirinkimo galimybės gerėja.

Konfliktas dėl ketinimų privatizuoti “Sodrą”

P.G. Deja, mano lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Bandymai palaikyti ryšį su partija nesulaukė atsako. Jaučiau, kaip tampu vis labiau svetimas tarp savų. Gal partinių antpečių neturėjimas, gal įsižeidimas, jog pasitraukiau iš aktyvios politikos, gal politinė rutina bei konceptualių kritiškų pokalbių, diskusijų reikšmės politikoje neįvertinimas, gal manymas, jog partijos bičiulių pareigos apsiriboja tik partijos vadovų sprendimų rėmimu, tolino mane nuo partijos, kol kartą supratau - partija išėjo iš manęs.

Tai buvo susiję ir su konkrečiu įvykiu – ketinimu įvesti privačius  privalomuosius kaupiamuosius pensijų fondus. Laikau visišku paradoksu, kai socialdemokratai iš dalies privatizuoja “Sodrą”, paimdami iš pastarosios penktadalį pensijoms skirtų lėšų ir jas perduoda privatiems solidarumą tarp kartų naikinantiems pensijų fondams.

Nors Vengrijos bei Lenkijos pavyzdys rodė, jog tam tikslui iš biudžeto būtų tekę kasmet skirti iki 2 proc. BVP (Lietuvoje tai apie 1 mlrd. Lt), jog reforma negarantuoja didesnių nei “Sodros” pensijų, tačiau dabartinė koalicija, įtakojama privačių interesų grupių, Laisvosios rinkos instituto bei Pasaulio banko, ruošėsi žengti tokį žingsnį.

Ir nors geras to klausimo žinovas Romas Lazutka, Algirdas Sysas bei aš pateikėme daugybę argumentų, kvietėme neskubėti, svarstyti kitus variantus, koalicija ryžtingai judėjo žalingo tiek Lietuvai, tiek partijai sprendimo link. Nebuvo paisoma šalies interesų, buvo pasirinkti finansinių institucijų ir kitų grupių, taip pat ir žiniasklaidos, interesai.

Kad ir kaip keista būtų, privačioms finansinėms institucijoms remti (gaila, bet dėl vietos stokos čia negaliu paaiškinti to mechanizmo)  buvo surandami ir planuojami šimtai milijonų litų, tuo tarpu švietimui, mokslui, kultūrai lėšų nebuvo numatoma.

Tai mane privertė žengti drastišką žingsnį - padariau pareiškimus dėl sumanyto pensijų sistemos reformos varianto pragaištingumo, taip pat dėl to, jog nelaikau savęs LSDP nariu.

Nežinau, ar dėl šio žingsnio, ar dėl kitų priežasčių to pensijų reformos varianto buvo atsisakyta. Taip buvo sutaupyti, pabrėžiu, milijardai mokesčių mokėtojų pinigų, ir LSDP išvengė istorinės klaidos, kuri, ko gero, būtų buvusi didesnė, nei “Williamso” atėjimas į Lietuvą.

Abejojančių vis daugiau

Red. Jūs ne vienintelis socialdemokratinių pažiūrų intelektualas, palikęs partiją. Šiame kontekste galima paminėti su LSDP ėjusį, o dabar nuo jos nutolusį filosofą Krescencijų Stoškų ar kitą filosofą buvusį LDDP Seimo narį Albiną Lozuraitį... Neseniai iš socialdemokratų šalininkų gretų pasitraukė Arvydas Juozaitis... Užtat iš paties V.Adamkaus rankų  “nepaprastojo ir įgaliotojo” ambasadoriaus titulą gavo  dabartinis partijos propagandistas Gediminas Kirkilas...

P.G. Taip, socialdemokratai neteko ne vieno intelektualaus žmogaus... Jaučiamos dvi prieštaringos inteligentijos mąstymo tendencijos. Pirmoji - vis daugiau jos atstovų pripažįsta, jog nėra rimtos alternatyvos socialdemokratinei mūsų šalies plėtrai, nes šios filosofijos, paradigmos rėmuose galima geriausiai realizuoti tiek visuomenės gerovės, tiek demokratijos siekius. Antra vertus, vis daugiau inteligentų nemano, jog dabar Lietuvoje vykdoma politika yra socialdemokratinė. Jie mato, kaip veikia Laisvosios rinkos instituto atstovai, įsitvirtinę Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje, kas vyksta švietimo sistemoje, kaip pagal Margaret Tačer pamokymus tvarkomi mūsų šalies finansai, kurie neproporcinga našta gula ant neturtingųjų pečių.

Pirmoji tendencija didintų LSDP politinius šansus, tačiau antroji žymiu mastu neutralizuoja pirmąją ir tuos šansus daro neapibrėžtais. Vis daugiau žmonių nemato skirtumų tarp partijų, nes jų manymu, visos vykdo daugiau ar mažiau vienodą, neoliberalią politiką. Jie taip pat pastebi tam tikrą politinio elito “susicementavimą”. Tai mažina mūsų politinio gyvenimo įvairovę, pliuralizmą, veda prie savitos, neformalios vienpartinės sistemos su viena tiesa ir viena politika.

Demokratijos paragavę ir tiesos išsiilgę žmonės į tai reaguos. Nesu pranašas - nežinau kaip. Gal masiniu nedalyvavimu rinkimuose, referendumuose, gal protesto balsavimu. Bet kuriuo atveju per kitus rinkimus LSDP bus nelengva.

Į šiuo metu tarp LSDP ir inteligentijos susiklosčiusius santykius tenka žiūrėti filosofiškai. Reikia suprasti valdžioje esančių žmonių užimtumą, tai, kad jiems neužtenka laiko bei jėgų strateginiams dalykams, ryšiams su, jų manymu, kaprizingais inteligentais. Jeigu kada nors socialdemokratai (tfu-tfu-tfu) atsidurtų opozicijoje, jiems turėtų likti daugiau laiko ir jėgų, o svarbiausia - noro pamąstyti apie savo vertybines pozicijas, programines nuostatas, taip pat paieškoti sąjungininkų.

Red. Nuoširdus ačiū už atvirą ir išsamų pokalbį.

Kalbėjosi Juozas Steponas

"Lietuvos profsąjungos", 2003 m. kovas, Nr.5-6

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai