2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 20:30
   

2007 09 05 - DR.DOC. LIDIJA ŠABAJEVAITĖ: GLOBALIZACIJA IR MES (I)

«
Komentarų: (5)

Pirmoji paskaita. Pasaulinės multivalstybės vizija
ir antiglobalizmas


Pokalbyje viešoje ar privačioje aplinkoje dažnai įterpiamas žodis globalizacija“. Kitaip gali pasirodyti atsilikęs, nemadingas.


Sąvoka „globalizacija“ kilo iš lotyniško žodžio „globus“ – rutulys. Mūsų planeta bei jos modelis gaublys vadinami globusais – apvaliais. Planetos globalumas pirmą kartą akivaizdžiai buvo įrodytas, kai portugalo jūrininko Fernando Magelano, vadovavusio ispanų jūrų ekspedicijai, laivai 1519 m. išplaukė iš Sevilijos ir 1522 m. sugrįžo į ją, apsukę visą pasaulį. Magelanas, kirtęs Atlanto vandenyną, atrado sąsiaurį, vėliau pavadintą jo vardu ir išvedusį jį į Ramųjį okeaną. Namo laivai grįžo plaukdami palei Azijos ir Afrikos krantus.


Šiandien sąvoka globalizacija pabrėžiamas žemynų, valstybių, tautų politinis, ekonominis, socialinis, kultūrinis suartėjimas, susietumas. Globalizaciją iliustruoja prekybos centras, kuriame galima rasti įvairiausių prekių iš daugelio, net labai nutolusių šalių, kuriame, galima sužinoti apie nematytus, egzotiškus gaminius, pvz., etninius patiekalus. Ne tik prancūzai, bet ir mes, neiškeldami kojos iš Lietuvos, galime ragauti austrių, sraigių, nusipirkti Azijoje mėgstamos ryklio, krokodilo mėsos bei pramoninių gaminių iš jų odos. Garsiausių firmų, pvz., „Phillips“, „Sony“ ir kt. produkcijos mazgai gaminami ir surenkami įvairiose šalyse. Įvairiomis kalbomis surašytos etiketės rodo to bei kito gaminio paplitimo arealą.


Globalizacijos mastą lemia komunikacinių tinklų plėtra. Magelano laivams prireikė trijų metų, kad apiplauktų aplink pasaulį. Dabar lėktuvui užtenka maždaug paros apskristi žemę, o kosmoso palydovams – valandos. Moderniomis transporto priemonėmis - laivais, traukiniais, lėktuvais, sraigtasparniais, automobiliais – galima greitai pasiekti net labai toli nuo mūsų esančias vietas. Jaustis globaliam galima ir tiesiog sėdint vienoje vietoje bei naudojantis telegrafo, telefono, pašto, radijo, interneto, TV ryšiais. Šiais kanalais galima gauti ir perduoti visą reikalingą informaciją, vesti derybas, tvarkyti dokumentus. Pasaulinė bankų sistema padeda greitai atlikti tarptautinius finansinius pavedimus. Turėdamas kreditinę banko kortelę, gali apmokėti sąskaitas daugelyje šalių.


Nors visuotinis pasaulio susietumas prasidėjo nuo didžiųjų geografinių atradimų bei Azijos, Afrikos ir Amerikos pavertimo Europos valstybių kolonijomis, vis dėlto intensyviausiai globalizacija ėmė plėtotis po pramoninės revoliucijos ir kapitalizmo įsitvirtinimo XIX – XX a. sandūroje. Labai didelę reikšmę šiam procesui turėjo politiniai pokyčiai XX a. pabaigoje, kai posocialistinės šalys perėjo į kapitalizmą  ir įsiliejo į bendrąją rinką. Dabar globalizacija yra apėmusi visas pagrindines sritis. Pamažu ryškėja jos teigiamos ir neigiamos pasekmės socialiniam gyvenimui.


Mokslininkų nuomonės apie globalizacija yra įvairios. Optimistų manymu, transnacionaliniai finansai, gamyba ir prekyba formuoja vieningą pasaulinę rinką, kuria ekonomiką be valstybinių sienų. Plinta globalus darbo pasidalinimas, kuriasi nauja pasaulio bendruomenė. Tarptautinė rinka, iškilusi virš nacionalinių valstybių valdžios, vienija pasaulį ir, galimas daiktas,   artina nacionalinių valstybių pabaigą. Pasak optimistų, globali rinka ateityje visas šalis sujungs į vieną multivalstybę.


Hiperglobalistų nuomonė artima optimistams. Jie tvirtina, jog pasaulyje nebelieka aiškių ribų tarp vidaus ir išorės, vietos ir globalių reikalų, stiprėja tarptautinių politinių institucijų, pvz., Europos Sąjungos, galia. Ekonominius reikalus tvarko multinacionalinės korporacijos (MNK) ir tarptautinės reguliavimo organizacijos, pvz., PB, TVF, PPO, OPEC ir kt. Kita vertus, jie pripažįsta, jos ne visi sugeba sėkmingai įsilieti į globalinę rinką, jog dalis šalių tampa marginalais.


Skeptikai mano, jog globalizacija aštrina nelygybę tarp stipriųjų valstybių, kontroliuojančių pagrindinę kapitalo dalį, ir nekonkurencingų trečiojo pasaulio šalių, kuriose stiprėja agresyvus nacionalizmas. Pasaulis kol kas dar nėra globalus, nacionalinės valstybės tebėra pagrindiniai subjektai, priimantys lemiamus sprendimus.


Kritikai atkreipia dėmesį į globalizacijos pasekmes. Pastebimas vis didesnis prekinių santykių įsigalėjimas, kai perkama-parduodama absoliučiai viskas. Preke virsta ir žmogus, jo darbo jėga, jausmai, moralė. Rinka skatina žmones vartoti, išlaidauti, nes tai didina kapitalistų pelnus. Kinta visuomenės struktūra. Auga naujojo elito grupė – gerai uždirbantys vadovai ir specialistai, kurie naudojasi visais gyvenimo malonumais. Didėja ir masė eilinių, kurie atlieka nekvalifikuotą darbą, gauna kuklų atlyginimą ir neturi galimybių iš esmės pagerinti savo gyvenimą.


Antiglobalistai pasisako ne prieš patį globalizacijos procesą, kurį sustabdyti vargu ar įmanoma, bet už tai, kad griežtai būtų laikomasi sutartų normų. Jie pabrėžia, kad MNK nesiskaito su silpnomis valstybėmis, nepaiso žmogaus teisių, drastiškai naudoja žaliavas, niokoja gamtinę aplinką. Jie nurodo, kad pvz., didžiąją pasaulio kapitalo dalį valdo vos 2 procentai visos žmonijos arba kad 20 procentų turtingiausiųjų suvartoja apie 80 procentų visos pagamintos produkcijos, o maždaug 1 milijardas badauja, neturi švaraus geriamojo vandens. Antiglobalistai reikalauja, kad visos šalys būtų vienodai gerbiamos, kad dirbantiesiems visur būtų mokami darbo vertei adekvatūs atlyginimai, sudaromos normalios darbo sąlygos, rūpinamasi socialine sauga. Svarbu saugoti gamtinę įvairovę, stabdyti dėl pramoninės taršos sparčiai kintantį klimatą.


Antiglobalizmas tampa įtakingu judėjimu, nors jį stengiamasi sukompromituoti. Prie jo prisišliejusios ar jo vardu prisidengusios chuliganiškos grupuotės kelia riaušes, siaubia miestus, kuriuose vyksta galingųjų valstybių (G-8) vadovų susitikimai. Taip formuojama antipatija judėjimui, kuris tikrai nepropaguoja smurtinių veiksmų, bet iškelia globalizacijos problemas.


Lietuva taip pat yra globalaus pasaulio dalelė. Apie įvairių gyvenimo sričių globalizaciją ir kartu mūsų vietą šiame procese pakalbėsime kituose rašiniuose.

 

Antroji paskaita. Globali rinka gali sukelti globalių pavojų

 

Tarptautinis bendravimas, peraugęs į globalų, prasidėjo nuo ekonominių ryšių: prekybos, finansų, gamybos. Jau nuo III tūkstantmečio pr. m. e. vyko prekyba tarp Rytų – Kinijos, Indijos ir Viduržemio jūros – Finikijos, Egipto, Graikijos ir Romos šalių. Dalis prekių buvo gabenama sausuma. Didžiuliai karavanai žingsniavo garsiuoju Šilko keliu. Kita dalis buvo plukdoma laivais. Pasaulinė prekyba suintensyvėjo nuo XVI a., kai Europos valstybės kolonizavo Azijos, Afrikos, Amerikos žemes. Miestai ėmė klestėti dėl brangiai parduodamų užjūrio prekių. Įsitvirtinant kapitalizmui, liberalai (A. Smitas,  D. Rikardo ir kt.) įrodinėjo, jog laisva tarptautinė prekyba, maži, abiem pusėm palankūs muitai, Aukso standarto, garantuojančio stabilią mokėjimo sistemą, įvedimas duos naudos visų šalių verslininkams.   Prekybos plėtrą skatino auganti gamyba ir didėjantis žaliavų poreikis. Modernios transporto priemonės pasitarnavo greitam prekių pervežimui.


XX a. prekybą pristabdė karai ir ekonominės krizės, bet nuo 8-10 dešimtmečių ji vėl sparčiai auga, nes į rinką įsiliejo postkolonijinės ir postsocialistinės šalys. Puiki infrastruktūra, globali ryšių ir informacijos sistema, palankūs tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinis darbo pasidalinimas pasitarnavo globalios rinkos kūrimuisi. Nuo 1945 m. imtasi tarptautinio prekybos reguliavimo. 1995 m. buvo sukurta Pasaulinė prekybos organizacija (PPO), pakeitusi ankstesnes struktūras. PPO narės – Lietuva irgi jai priklauso – laikosi palankumo principo, taiko vienodus muitus arba visai jų atsisako, netoleruoja grobuoniškos rinkodaros bei dempingo, kai sudaromos nelygiavertės konkurencijos sąlygos. PPO ginčių kolegija įpareigoja valstybę atšaukti diskriminacinius sprendimus, o nusižengusias bendroves įrašo į “juoduosius” sąrašus.


Prekybą reguliuoja ir kitos organizacijos, pvz., Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros (EBPO), G-24 ir G-8, jungiančios stipriausias ir įtakingiausias pasaulio valstybes.


Globali rinka veikia šalies ūkį ir tarptautinį bendravimą. Prekyba gali paskatinti gamybos pokyčius, kad daugiau būtų pateikiama paklausios produkcijos. Visada buvo laikomasi principo, kad paklausa formuoja pasiūlą, tačiau šiandien, pasitelkus galingą reklamos ir rinkodaros mechanizmą, matomas atvirkštinis variantas – pasiūla veikia paklausą, o žmonės neatsispiria spaudimui pirkti, išlaidauti.


Ekonomiškai stiprių valstybių prekių asortimentas yra didelis, gali užimti plačią rinką. Silpnesniųjų arba turinčių tik vienos prekės, pvz., kavos, naftos, dujų atsargas, pardavimo asortimentas siauras, bet, jei prekė paklausi, gali apimti nemažą rinkos dalį. Tačiau tokia prekyba rizikingesnė, nes, sumažėjus prekės poreikiui ar atsiradus naujiems konkurentams, patiriami dideli nuostoliai.
Globali rinka gali sukelti globalių pavojų.


Krizė vienoje šalyje sukelia grandininę reakciją ir apima daugelį kraštų, kaip atsitiko per 1929 - 1932 m. Didžiąją depresiją. Ne visos valstybės sugeba greitai įvertinti rinkos svyravimus ir priimti švelninančius sprendimus. Pavyzdžiui dėl G. Vagnoriaus Vyriausybės aplaidaus elgesio Lietuvos verslas patyrė nemenkų nuostolių, kai 1997 – 1998 m. iš pietryčių Azijos per Rusiją iki mūsų atsirito finansinės krizės banga.


Nors valstybės ir tarptautinės organizacijos akylai prižiūri prekybą, vis dėlto nelegalus biznis randa landų. Egzistuoja pilkoji zona, kai oficialiai uždirbti, bet nedeklaruoti pinigai slepiasi užsienio bankuose ir vėliau legalizuojami. Juodojoje rinkoje, prekiaujama draudžiamomis prekėmis: narkotikais, ginklais, nykstančiais gyvūnais, archeologinėmis vertybėmis, žmonėmis ir t. t. Ši rinka aprėpia visą pasaulį.


Nesubalansuotas eksporto-importo santykis gali valstybę padaryti visiškai priklausomą nuo agresyvių partnerių. Pvz., kai kurios Afrikos šalys parduoda daug naftos, bet didelė dalis kapitalo nusėda užsienio bendrovėse, kurios eksploatuoja telkinius. Nemaža dalis likusių pinigų išleidžiama skurdo „gesinimui“, perkant būtiniausias prekes, t. y. pravalgoma. Realios naudos neatneša ir pigiai parduodama darbo jėga. Tokios šalys skursta toliau. Pasaulis, susijungęs į globalią rinką, tebėra susiskaldęs į turtingus ir vargingus regionus. Tai nenaudinga abiem, tačiau padėtį pakeisti iš esmės nelengva.


Prekybai būtinas įkainavimo matas. Ankstyvieji prekiautojai atsiskaitydavo sutarto svorio sidabru. Pirmosios monetos buvo nukaldintos VII a. pr. m. e. Lidijos valstybėje (dab. Turkijos teritorija). Jos pamažu paplito visame pasaulyje ir naudojamos iki šiol. Nuo VII a. Kinijoje ir kitose Azijos šalyse, o nuo XVII – XVIII a. ir Europoje įsitvirtino popieriniai pinigai. Juos nurungė banknotai – banko bilietai. Jų pagrindu laikomas aukso bei kito valstybės turto atsargos.


Pinigai atlieka daug funkcijų. Jie būtini žmonių ir valstybių bendravime, vidaus ir tarptautinėje prekyboje, įkainuojant darbo vertę. Be to, jie yra valstybės suverenumo rodiklis, nes kiekviena šalis turi savo pinigus, kaip padarė daugelis ES narių.


Formuojantis globalinei finansų sistemai, persipinant pinigų srautams, svyruojant palūkanoms, vykstant spekuliacijoms, neretai pažeidžiama valstybių makroekonomika, galimas ūkio nuosmukis. Paprastai nukenčia ne viena, bet daugelis tarpusavyje susijusių valstybių. Bandydamos užtikrinti finansinį stabilumą, vienos šalys renkasi fiksuotą valiutų kursą, kitos – slankųjį.


Apskritai globalizacija kėsinasi pakirsti nacionalinių pinigų politikos veiksmingumą. Stipriosios valiutos – doleris, euras bei kylantis juanis žlugdo ekonomiškai silpnų valstybių pinigus. Vyriausybės ir centriniai bankai nepajėgia kontroliuoti viso kapitalo judėjimo, palūkanų normų svyravimų. Valdžia, siekdama prisivilioti užsienio investitorius, pataikauja jiems mažindama tiesioginius mokesčius, apkarpydama lėšas socialinėms reikmėms. Dėl to nukenčia mažiausiai uždirbantys bei socialiai remtini asmenys.


Prekybos ir finansų globalizacija vienija  pasaulio ekonomiką, bet gaunama nauda pasiskirsti netolygiai. Stiprieji toliau turtėja, silpnieji vis dar klimpsta skurde.

 

Trečioji paskaita. Nevienareikšmiškas multinacionalinių
korporacijų elgesys


Verslo globalizacijoje daugiausiai diskusijų kelia multinacionalinių korporacijų (MNK) veikla. Jų įvairios organizacinės formos - monopolijos, sindikatai, trestai, koncernai, karteliai - susiformavo XIX-XX a. sandūroje, veikė nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, o dabar tapo globaliu reiškiniu.


Siekdamos didžiausio pelno mažiausiomis sąnaudomis, MNK reikalauja, kad valdžia joms suteiktų palankiausias veiklos sąlygas, pvz., sumažintų pelno, nekilnojamojo turto bei kitus mokesčius, pailgintų darbo savaitę arba leistiną viršvalandžių normą, padidintų arba visai nereguliuotų taršos kvotos ir t. t.

Negavusios nuolaidų, MNK dalį veiklos perkelia į mažesnių mokesčių ir pigesnės darbo jėgos šalis.


Šitoks korporacijų elgesys vertinamas nevienareikšmiškai. Perkėlus gamybą į užsienį, nukenčia savoji valstybė, nes netenka dalies mokesčių, sumažėja darbo vietų. Bet kita MNK veiklos dalis lieka tėvynėje, nes čia sparčiau kuriamos naujos technologijos, yra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, garantuotas spartus darbo našumas. Šalys, kuriose įkuriami MNK filialai, gauna tik dalinę naudą: šiek tiek sumažėja nedarbas, biudžetas truputį papildomas mokesčiais. Tačiau vietiniams darbininkams mokamas kelis kartus mažesnis atlyginimas. Įmonės gautą viršpelnį išveža iš šalies, čia neinvestuoja. Vos darbininkai ima reikalauti didesnio atlygio bei normalių darbo sąlygų, MNK veiklą perkelia kitur. Pvz., į Lietuvą atėjusios siuvyklos ir kitos įmonės, ieškodamos lengvatų, iškeliavo į Rytus.


MNK dažnai sužlugdo smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris neturi galių lygiavertei konkurencijai. Korporacijų masinė produkcija būna pigesnė, nors nebūtinai geresnės kokybės. Jų atstovai, greičiau nei savieji, sugeba paveikti korumpuotus valdininkus. Pvz., Lietuvoje stambiosios prekybos  bendrovės baigia sunaikinti smulkias parduotuves. Afrikos valstybėse vietinį smulkųjį žemės ūkį beveik visai sužlugdė MNK pramoninė žemdirbystė.


Įsitvirtinus itin stambioms MNK, beveik nelieka konkurencijos, mažėja vartotojų pasirinkimo galimybės. Valstybė ne visada sugeba priversti jas laikytis konkurencinių įstatymų. Pvz., „Microsoft“ ne kartą buvo baustas JAV teismų už monopolizmą, tačiau ir toliau „skandina“ visus konkurentus.


MNK atstovai tvirtina, kad jau sukurta ekonomika be sienų ir nacionalinė valdžia nebekontroliuoja verslo. Iš tiesų tarp šių subjektų susiklostė sudėtingi santykiai. Abi pusės priverstos derinti savo veiksmus, ieškoti abiem priimtinų sprendimų. Nacionalinės valstybės supranta, kad globali konkurencija veikia vidaus rinką ir, norint išlaikyti esamą ekonomikos lygį, reikia modernėti. MNK irgi negali išsiversti be valstybės, kuri užtikrina saugią veiklos aplinką. Be to, globalinė rinka nuolat kinta. Į ją veržiasi naujos šalys - Kinija, Indija. Tad senosioms konkurentėms - JAV, ES - tenka keisti savo strategiją.


Formuojantis globaliai rinkai, buvo viliamasi, kad pasaulyje stiprės taika ir stabilumas, nes verslininkai siekia išsaugoti savo investicijas, turtą ir pelną. Tačiau, nepaisant ekonominio susietumo, visuose regionuose stiprėja nesaugumas, teroristiniai išpuoliai. Jie kyla dėl to, kad pasaulinio kapitalizmo duodama nauda pasiskirsto netolygiai. Ekonomiškai stiprios šalys toliau turtėja, o silpnosios  skursta. Milžiniški MNK pelnai atitenka nedaugeliui, o darbininkams mokama mažiau nei būtų galima, tad atskirtis tarp turtingųjų ir skurdžių gilėja.


Bent iš dalies sušvelninti šias problemas ir pasiekti pusiausvyrą gali politikai, verslininkai, profsąjungų veikėjai kartu ieškodami sprendimų, derindami asmeninius interesus su kolektyvine atsakomybe, įgyvendindami socialines programas. Tą nesunku padaryti vienoje valstybėje ar susivienijusiame regione, pvz., ES, bet susitarti pasauliniu mastu - labai nelengva.


Globalų verslą ir laisvąją rinką proteguoja liberalai. Jau XVIII a. jie suformulavo laisvo veikimo credo „laisser, faire, laisser passer“ - „leiskite (žmonėms) daryti savo darbus, leiskite (darbams) eiti sava vaga“ ir akcentavo individualizmo bei naudos principus. Anot jų, privačia nuosavybe ir konkurencija pagrįsta laisvoji rinka sukuria gerovę individams. Todėl reikalaujama, kad valstybė panaikintų bet kokius verslo apribojimus, pvz., nereikalautų jokių licencijų, neįvestų jokių kvotų. Darbdavių ir darbininkų susitarimui dėl samdos nereikia jokių įstatymų ir profsąjungų. Visi turi mokėti vienodus, proporcinius mokesčius. Apskritai, valstybė neturinti kištis į ekonomiką. Jos funkcijos - įstatymais garantuoti verslo laisvę ir pasirūpinti saugumu.


Liberalai pripažįsta, kad monopolizmas yra nepageidautinas, bet laiko jį neišvengiamu reiškiniu. Jie nekalba apie tai, kad MNK išstumia iš rinkos smulkiuosius verslininkus, ima diktuoti kainas, o dėl to pralaimi vartotojai. Beatodairiškas individualios naudos siekimas ardo socialinius saitus, didina susvetimėjimą. Siekiant atsispirti šioms ydoms, pasaulyje stiprėja tautiniai, religiniai judėjimai, kurie reikalauja grįžti prie tradicinių vertybių ir humanizmo.
Socialdemokratai akcentuoja, jog globalus verslas turi visiems duoti naudą: suteikti lygias galimybes rūpinantis visų išsilavinimu, sveikatos apsauga. Valstybė įstatymais turi reguliuoti rinką, įvesti progresinius mokesčius, ekonominį efektyvumą derinti su socialiniais poreikiais.


Rimtu oponentu MNK laikomos profesinės sąjungos ir jų susivienijimai: Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (ITUC), regionų bei šakų susivienijimai. Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) gina visų teisę naudotis visuomeninėmis paslaugomis: švietimu, sveikatos pasauga, viešuoju transportu ir kt. Pabrėžiama, kad visuomenės reikalai yra svarbesni už grupės komercinę naudą.


Pasaulinė rinka sukelia globalias problemas, kurias įveikti nelengva, bet bandyti būtina.

 

Ketvirtoji paskaita. Migracija – daugialypis reiškinys

 

Pačiu seniausiu globaliu reiškiniu ga-lima laikyti žmonių migraciją. Archeologai ir genetikai mūsų protėvyne laiko Afriką, iš kurios žmonės paplito po visus kontinentus. Vėliau migraciją skatino prekyba, karai ir imperijų kūrimas, tautų kraustymasis, religiniai persekiojimai. Mūsų laikais migraciją lemia keletas priežasčių.


Politiniai pokyčiai – pakoreguotos kai kurių Europos valstybių sienos po Antrojo pasaulinio karo privertė žmones keltis kitur. Nemažai lenkų buvo išvaryti iš Lvovo srities, atitekusios Ukrainai. Jie patraukė į Pamarį, iš kurio buvo iškeldinti vokiečiai. Pastarieji buvo priversti pasitraukti ir iš Čekoslovakijos žemių bei Prancūzijai perduotų teritorijų. Karo pabėgėliai, tarp jų ir lietuviai, iš stovyklų Vokietijoje pasklido po įvairias šalis. Vokietija vis dar laikosi konstitucinių įsipareigojimų,  priimti į tėvynę grįžtančius tautiečius, kurių protėviai buvo apsigyvenę įvairiose valstybėse, pvz., Rusijoje ar Lietuvoje. Buvusios metropolijos priima grįžtančiuosius iš kolonijų, dabar suverenių šalių.


Politiniai motyvai lėmė daugelio tautų migraciją. Iš įkurto Izraelio pasitraukė didelė dalis palestiniečių. Pakistaną atskyrus nuo Indijos, buvo apsikeista maždaug 15 mln. žmonių. Ne vienoje Afrikos valstybėje tebevyksta pilietiniai karai ir žmonės, saugodami savo gyvybes, bėga į kitus kraštus. Vakarų valstybės vadovaujasi humanistiniais principais ir suteikia prieglobstį karo bei politiniams pabėgėliams. Lietuva irgi laikosi šios nuostatos.


Kita svarbi migracijos priežastis – ekonominiai pokyčiai globaliame pasaulyje. Formuojasi tarptautinė darbo rinka, didėja pasirinkimo dirbti įvairiose šalyse galimybės. ES piliečiai gali laisvai įsidarbinti beveik visose valstybėse-narėse. Darbo kitur pirmiausia ieškosi naujųjų narių piliečiai, nes jų tėvynėse ekonomika, kartu ir atlyginimai bei darbo sąlygos gerokai atsilieka nuo senųjų šalių lygio, nors kainos pamažu susilygina.  Pvz., lietuvio, dirbančio Airijoje, minimalus atlyginimas yra apie 1293 eurų. Namie jis gauna vos 200 eurų. Litras benzino visur kainuoja maždaug 1 eurą. Todėl beveik pusė milijono mūsų tautiečių išvyko dirbti svetur. Dauguma jų dirba ne pačius lengviausius darbus paslaugų sferoje.


Kitą grupę migrantų sudaro elitiniai darbuotojai – multinacionalinių korporacijų vadovai, specialistai, kvalifikuoti darbininkai, siunčiami dirbti korporacijos padaliniuose, įsikūrusiuose įvairiose pasaulio šalyse. Tai puikiai apmokami, geras gyvenimo sąlygas turintys asmenys. Tarp jų pasitaiko ir lietuvių, tačiau tik vienetai. JAV savo darbo rinką papildo išduodamos specialius leidimus kviečiamiems darbuotojams. Daugelis valstybių nustato kvotas samdomiems užsieniečiams. Tokia tvarka galioja ir Lietuvoje, nes trūksta specialistų, galinčių aptarnauti atominę elektrinę arba atlikti kai kuriuos darbus laivų statyklose. Ne vienoje valstybėje, praturtėjusioje iš naftos ir kuriančioje naujas verslo šakas, samdomi darbininkai bei specialistai užsieniečiai sudaro vos ne didesnę dalį gyventojų. Tačiau juos ir šeimininkus skiria neperžengiama „siena“ – užimama socialinė vieta, kitokios tradicijos, papročiai, religija.


Gana plačiai paplitusi sezoninė migracija. Ji vyksta šalyse, kuriose daug bedarbių. Migruojama šalies viduje bei tarp artimiausių kaimynių.


Visi minėti asmenys dirba legaliai, jiems užtikrinama socialinė sauga. Daugelis darbdavių vertina jų stropumą, norą dirbti bei užsidirbti. Vis dėlto nereti atvejai, kai užsieniečiams mokamas mažesnis atlyginimas nei saviesiems.


Visiškai kitokia nelegalų padėtis, kurie į turtingąsias šalis plūsta iš Afrikos bei Lotynų Amerikos. Jie priversti slapstytis nuo valdžios, kad nebūtų deportuoti namo. Darbdaviai jiems moka tik dalį oficialaus atlyginimo, nesuteikia jokių socialinių garantijų. Tokie migrantai sukelia daug problemų. Taip laužomos valstybinių sienų perėjimo taisyklės, kontrabandinis pelnas - nelegalus pervežantiems biznieriams, iškreipta šalies darbo rinka ir mokesčių surinkimas, augantis nusikalstamumas, nacionalinio rasinio susipriešinimo ir nepakantos didėjimas.


Ekonominiai migracijos motyvai glaudžiai susiję su netolygiu demografiniu pasiskirstymu. Vakaruose gimstamumas mažėja, visuomenė sparčiai sensta, darbuotojų ima trūkti. Rytuose (Azijoje, Afrikoje) susiformavo gyventojų perteklius. Trūksta darbo, pragyvenimo lėšų, per didelis žmonių tankis. Kai kuriose ekonomiškai silpnose valstybėse žmonėms gresia badas, kurį lydi epideminės ligos. Žmonės išsigelbėjimo ieško migruodami į kitas ekonomiškai ir politiškai stabilias šalis, ypač į Vakarų valstybes. Atvykėliai užsidirba sau bei tėvynėje likusioms šeimoms. Jų valstybėse sumažėja nedarbo ir socialinių rūpesčių. Dauguma migrantų atlieka tą darbą, kurio nenori imtis vakariečiai. Legaliai įsidarbinę atvykėliai moka mokesčius. Taip jie prisideda prie vakariečių senesniosios kartos išlaikymo. Taigi naudą gauna abi pusės.


Kita vertus, didelė migrantų masė, susikaupusi kurioje nors šalyje, ypač jos didmiesčiuose, susiduria su sugyvenimo problema. Vietiniai neįsileidžia jų į savas bendruomenes, nes mano, kad jie užima jų darbo vietas. Svetimos kultūros ir religijos nepažinimas arba išankstinis negatyvus požiūris dar labiau paaštrina santykius. Atvykėliai palaiko ryšius tik  su savo tėvynainiais. Net ir pasilikę ilgam laikui, jie kuriasi getuose – uždarose savo bendruomenėse, kuriose išlieka kitokiais nei vietiniai. Abiejų bendruomenių integracija vyksta sunkiai.


Migraciją skatina ir kintanti gamtinė aplinka. Dėl natūralių klimatinių veiksnių bei pramoninės veiklos auga skaičius vietų, kur formuojasi žmonių gyvenimui netinkamos sąlygos. Tai dykumos, dykumėjanti – žemdirbiškoji teritorija, vietos, kuriose labai trūksta arba visai nėra švaraus gėlo vandens. Daliai salų jau gresia rimtas pavojus dingti vandenynų bangose. Žmonės traukiasi iš tokių vietų, ieškosi pakenčiamos aplinkos. Bėgama ir iš labai užterštų vietų. Turtuoliai keliasi į miškų supamus priemiesčius, tik vargšai lieka gyventi greta pramoninių kvartalų bei intensyvaus transporto arterijų.


Migracija yra daugialypis reiškinys. Ją sukelia įvairios priežastys. Judėdami žmonės geriau pažįsta pasaulį, įvairių tautų kultūras. Šiuolaikinės transporto priemonės padeda žmogui tapti pasaulio piliečiu. Vis dėlto kol kas negalima tvirtinti, jog migracija prisideda prie geresnių tarpusavio santykių tarp žmonių, tautų ir valstybių. Net daugelis lietuvių mano, kad imigrantai mūsų šalyje sukelia įtampą. Baiminamasi dėl darbo bei kitų religijų skverbimosi. Patys lietuviai laimės svetur ieško nuo XIX a., susidurdami su tokia pat sunkia ir dažniausiai nedraugiška aplinka. Gerai įsikurti pasiseka nedaugeliui. Masė tiesiog gėdisi prisipažinti, jog svetur dirba taip, kaip niekad nedirbtų namie, jog ilgisi tėvynės ir savųjų.


Šiandieniniame pasaulyje žmones veikia dvi jėgos – atsivėrimo – globalumo ir savasties saugojimo – lokalumo.

 „Lietuvos profsąjungos“ 2007 Nr. 7 - 10

NAUJAUSI KOMENTARAI
2010-07-27 07:14:26zoot (anarchistas@freemail.lt)
Iš esmės nieko nepasakyta apie globalizaciją .Matyt už tai nemoka. Eilinis nuomonės formavimas. Globalizacija-gamybos priemonių koncentravimas. Techninė globalizacija iš esmės nieko baisaus,tačiau pasaulio galingiausių klanų vykdoma globalizacija,yra baisiai pavojinga .
Kodėl neparodoma prie ko Lietuva priėjo ,kodėl pateikiama iškreiptas vaizdas,kodėl neparodomas genocido mastas,kodėl neįvardyjamas globalistų sumanymas: harvardo projektas,auksinio milijardo idėja,Pasaulio valdymo schemos? Ką slabo
www.sarmatas.lt užsukite paskaitinėkite straipsnius.
2010-02-14 17:15:11Živilė
Nuostabi dėstytoja,
informatyvios ir įdomios paskaitos.
Labai džiaugiuosi, jog studijuoju ne tik aktualų laisvąjį dalyką, bet ir pas žmogišką dėstytoją.
2010-02-14 17:14:47Živilė (sauja.dziugesio@gmail.com)
Nuostabi dėstytoja,
informatyvios ir įdomios paskaitos.
Labai džiaugiuosi, jog studijuoju ne tik aktualų laisvąjį dalyką, bet ir pas žmogišką dėstytoją.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai