2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:29
   

2007 03 09 - VIDAS BAUŠEVIČIUS: PATOGUS PLAUKIMAS PASROVIUI

«
Komentarų: (2)

PATOGUS PLAUKIMAS PASROVIUI


LP redaktoriaus pokalbis su Vilniaus energetikų profesinės sąjungos pirmininku Vidu Bauševičiumi.


Pradėkime nuo „vizitinės kortelės“, Jūsų, kaip profsąjungininko, biografijos...


Vilniaus energetikų profesinė sąjunga (iki 2002 m. Vilniaus termofikacinės elektrinės profesinė sąjunga).

 Nuo 1991 metų prisikvėpavę laisvės vėjų, patyrėme ir pergalių ir pralaimėjimų. Išgyvenę dideles įmonės reorganizacijas profsąjungą išlaikėme energetikų kantrumo ir viso kolektyvo darnaus darbo, nuostabių žmonių dėka.

 Šiuo metu vienijame 160 profsąjungos narių, dirbančių UAB „Vilniaus energija“.

 Esu 43 metų energetikas, per 20 metų dirbu Vilniaus trečioje elektrinėje, galima sakyti, jos širdyje, pagrindinių įrenginių (katilų, turbinų) valdymo punkte. Dirbu pamainomis pagal kintantį grafiką, tad profsąjungai galiu skirti dalį laisvalaikio.

Pirmininku pirmą kartą buvau išrinktas 1991 metais. Tada bene pirmas energetikų pirmininkas išrinktas be „palaiminimo iš viršaus“, tiesiai nuo valdymo pulto. „Žalias jaunuolis kaip „nuogas į dilgėles“, pilnas optimizmo ir energijos. Man pasisekė: puikus kolektyvas, su tokiais žmonėmis labai įdomu ir smagu dirbti. Jeigu atsisuktų laiko ratas ir būtų galimybė atkartoti, „šokčiau“ į tas dilgėles, ne taip jau ten baisu.


Palyginti neseniai praėjo Energetikų suvažiavimas. Kaip žinoma, jame Igoris Šarakovas rimtai ketino atsistatydinti, o jaunesnioji profsąjungų aktyvo dalis aktyviai dalyvavo „rinkiminėje kampanijoje“. Matyt, jaunoji karta būtų nusiteikusi kitaip vairuoti energetikų profsąjungų vairą. O kaip?


Jau beveik metai praėjo. Prieš suvažiavimą, Igoris Šarakovas pranešė federacijos tarybai savo sprendimą - nedalyvauti rinkimuose. Nors ir buvo įtarimų, atsirado viltis sulaukti labai reikalingų permainų.

Bet kai tarybos posėdyje „ištikimoji dauguma“ puolė prašyti pasilikti, o pats Igoris asmeniškai (ir ne tik man) skambino ir prašė palaikyti jį rinkimuose, supratau, kad atsisveikinimo intriga bus retušuojama nuobodžia veiklos ataskaita.

 O naivus jaunimas (nors aš jau ir ne jaunuolis) įkliuvo į patyrusių „aparatčikų“ kilpas.  Suvažiavimas vyko sklandžiai pagal scenarijų, liaupsinantys pasisakymai, prašymai, tie patys kalbėtojai, tos pačios kalbos (ne pirma kadencija, ne pirmi rinkimai).


Gaila, buvo reali galimybė permainoms.

 Kad reikėtų kitaip vairuoti profsąjungų vairą, jaunimas supranta, bet aktyvi veikla reikalauja daug pastangų, o „ištikimajai daugumai“ tai nepriimtina. Labiau priimtinas patogus tekėjimas pasroviui, tad ir laimėjo „patogių profsąjungų“ dauguma.

 Dabar vėl viskas teka sena vaga (seminarai, furšetai, kelionės), džiūsta ta vaga, teka patogiai, bet džiūsta.


„Lietuvos profsąjungų“ internetinėje versijoje kartkartėmis įsiplieskia ginčai dėl LPSK ir kitų susivienijimų veiklos metodų: radikalus spaudimas darbdaviui ar dialogas? Kokius Jūs metodus linkęs palaikyti?


Kol darbdavys jausis dominuojanti pusė, tai jokie kompromisiniai dialogai rezultatų neduos. Negerai, kai darbdavys tampa priešas. Jis turėtų būti partneris lygiavertiškai (proporcingai) pasidalijantis tiek darbo sunkumais, tiek rezultatais.


Kodėl taip nėra? Pavyzdys. Paklausiau kartą skandinavų profsąjungininkų, kodėl visas skandinaviškas socializmas baigiasi, kai jų kapitalas (įmonės) ateina pas mus. Atsakymas vienas: o jūs nepasiduokite, mes jiems nepasiduodame. Ar dirbtų „naktimis“ pustuščiai prekybos centrai, jei už tokį darbą darbuotojai pareikalautų mokėti pilnavertį atlyginimą, o ir solidariai sustreikuotų visi to tinklo prekybos centrai? Ar ryžtųsi nemokėti laiku atlyginimo jei žinotų, kad negavę atlyginimo, jau kitą dieną niekas nedirbs? Ar vengtų darbdavys pasirašyti kolektyvinę sutartį, žinodamas, kad be tos sutarties bet kada streikas gali sužlugdyti kontraktus?


Tokiomis sąlygomis vykstančiose derybose konstruktyvūs kompromisiniai dialogai būtų vaisingi. Tikri dialogai, o ne bekompromisiai monologai ar dialogų vaidyba pagal darbdavio scenarijų.


Kada ir kaip tai pasieksime?


Kai nesitaikstysime su ištisus mėnesius nemokamu atlyginimu, neimsime atlyginimų vokeliuose, nedirbsime neapmokamų viršvalandžių, nepakęsime nežmoniškų darbo sąlygų.


Kai suprasime, kad iš savo išrinktų profsąjungininkų reikia reikalauti darbo rezultatų, o ne prašyti pašalpos. Kai pakeisime nesugebančius ir nenorinčius dirbti.


Teigiama, kad profsąjungų judėjimas - Lietuva ne išimtis - išgyvena krizę. Ar jį reikia, ar verta, o jei verta, tai kaip gyvinti Lietuvoje? Kokius darbo metodus siūlytumėte LPSK, Artūro Černiausko komandai?


Mes norime būti (ar bent atrodyti) reikalingi ir kartu turėti patogų (seminarai, furšetai, kelionės) užsiėmimą.


Profsąjungos - ne judėjimas - tai „mechanizmas“, kuriuo darbuotojai (nariai) gali ginti savo interesus. Mechanizmas, kurį patys suka, mokėdami mokesčius ir patys rinkdami lyderius. Būtent nuo jų, (narių) turi priklausyti, kaip ir kur tas mechanizmas juda.


Sovietmečiu „mechanizmas“ neturėjo demokratiško vairavimo, jis tik ant gražaus aukšto kalno patogiu ratu vežiojo „išrinktuosius“. Kai nuo to kalno buvo paleistas žemyn, pabiro į nevaldomus segmentus.

 „Išrinktieji“ griebėsi vairuoti tuos pabirusio „mechanizmo“ segmentus. Kas kaip sugebėjo, kas kur panorėjo, tas taip ir vairavo. Traiškydami vieni kitus ar net patys rinko sveikesnius trupinius.

Darbuotojas (kuriam tas mechanizmas turėtų būti reikalingas), matydamas tą chaosą ir nesuprasdamas, kas kur rieda ir kokia iš to riedėjimo nauda, turėjo pasiduoti „juodojo kapitalizmo“ darbo rinkai, labiau panašiai į vergų turgų.

 Rinkoje (turguje) silpną visada stumdo. Pasistumdęs, suprato: vienam ir dar plikomis rankomis sunku. Puolė dairytis, kur tas „mechanizmas“, o jis girgžda vietoje ir tik skleidžia kažkokius garsus. Žvilgtelėjęs į vidų pamato: išlikę „išrinktieji“ „spjaudosi“ tarpusavyje (daugiau patys ant savęs) arba garsiai šaukia sukeldami daug triukšmo.


Fizika čia paprasta: „mechanizmo“ naudingumas vertinamas ne pagal triukšmą, o pagal atliktą naudingą darbą.


Vien tik surinkti senas pabirusias dalis, jas išplauti ir sutepti neužteks, reikia keisti konstrukciją ir visa tai suderinti („išrinktieji“ ir patys tai supranta, bet vis dar nori, kad „mechanizmas“ suktų jų padilusius išlūžusius segmentus, lėtai patogiai, bet suktų).

Tai sudėtinga, jeigu žinočiau, kaip tą padaryti, siūlyčiau ir daryčiau. Kol nemačiau to „mechanizmo“ iš vidaus, galvojau, kad žinau, buvau optimistas, dabar ... per silpnas sraigtelis.


Džiugu, kad ateina energingas, išsilavinęs jaunimas, džiugu matyti naujus šviesius veidus. Manau, A.Černiausko komanda jų neišbaidys ir nesugadins patogia veikla (seminarai, furšetai, kelionės), o suburs konstruktyviam ir rezultatyviam darbui.


Nuotraukoje: straipsnio autorius savo darbo vietoje.

"Lietuvos profsąjungos", 2007 m., Nr.3

NAUJAUSI KOMENTARAI
2007-04-27 23:48:46vidas B
Norių padėkoti visiems: ačiū palaikantiems, atsiprašau įsižeidusiųjų,užuojauta nesupratusiems.
Kas nori “iškeikti“ arba „patarti“ visada lauksiu vidasb@email.lt
2007-03-21 11:52:24Gediminas
Ko ponaitis Vidas siekia - nežinau , bet kad tik jis vienintelis "teisingas" ir aišku "protingas" - tai tik jis pats žino.
Ne vienintelis ir ne pirmasis išrinktas pirmininku "iš apačios", o jam norėtųsi...Kažkodėl kolegos pirmininkai nesižavi jo kvaila iškalba , pilstymu iš tuščio į kiaurą. Grubus melas straipsnyje apie suvažiavimą ir pirmininko rinkimus. Gal "gudrutis" galvoja , kad mes neskaitysime. Ne vieta jam federacijos prezidiume , jei atvirai savo melo negali išdėstyti. Pirmininkai dirba ir daug dirba, žiūri realiai į situaciją kolektyve , o nesvaičioja...
Negalvojau, kad pas žm..( vos neparašiau "žmogų") pas menkystą gali būti tiek pagiežos.
Galėčiau rašyti daugiau, bet per daug jam garbės....
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai