2019 m. rugsėjo 18 d. trečiadienis - 23:31
   

2006 11 21 - RAMUNĖ MOTIEJŪNAITĖ. JAUNAS ŽMOGUS PRADEDA DIRBTI. KAM TAI RŪPI?

«
Komentarų: (0)

Sveikatos priežiūros specialistai - be sveikatos?


Apmaudu, tačiau darbų saugai ir ypač sveikatai mažai dėmesio skiriama sveikatos apsaugos įstaigose. Pradėjęs darbą personalo skyriaus kabinete gauni krūvą aplankų su įvairiomis instrukcijomis, kurias turi čia pat perskaityti. Gali skaityti, gali ir ne, įsiminti visko vis tiek neįmanoma. Gal „dėl akių“ dar ir gausi vieną kitą klausimą, bet svarbiausia – tavo parašai. Atvykus į darbo vietą dar keletą žurnalų pasirašymui pakiša tiesioginis viršininkas. Ir viskas: dabar jau esi saugus! Toliau mokaisi iš savo, geriausiu atveju – iš svetimų klaidų.


Dauguma sveikatos apsaugos sferoje dirbančių žmonių tvirtino, kad tvarka yra tik teoriškai, o realybėje – taupymo programa. Trūksta darbo drabužių, nėra tinkamai organizuotas jų skalbimas, asmeninės apsaugos priemonių pritaikymu individualiai rūpinamasi irgi tik minimaliai. Nuolat gendanti sena medicinos aparatūra verčia medikus suktis iš padėties galvojant apie pacientų sveikatą ir jau tikrai ne apie savo saugumą.


Vienas iš svarbiausių saugos darbe ir sveikatos užtikrinimo veiksnių – sveikatos patikrinimai – sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojams optimizmo neteikia. Šiokia tokia išimtis – ypatingos profesijos: rentgeno laborantai, fizioterapijos specialistai ir pan. Profesinių ligų profilaktikos nerasi nė su žiburiu. Jaunas darbuotojas apie tokių egzistavimą sužino tik tada, kai pats suserga. Pavyzdžiui, reanimacijos skyriuose ir operacinėse slaugytojos labai greitai „įsitaiso“ stuburo išvaržas, nes tenka dažnai kilnoti sąmonės neturinčius ligonius.


Statybose jaunieji specialistai nepageidaujami?


„Trečdalis žuvusiųjų dirbo statybose – jose Lietuvoje darbuotojai žūsta tris kartus dažniau nei vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse“,- perspėja Valstybinė darbo inspekcija (VDI).


Statybininkai sako, kad jauni specialistai iš mokymo įstaigų ateina „pasikaustę“ teoriškai, tačiau visai neparengti darbui. Dažnai praktikos metu darbdaviai neturi laiko su jais „vazotis“, todėl, geriausiu atveju, būsimieji statybininkai šiek tiek pabūna pagalbiniais darbininkais. Negana to, jiems padėti neskuba ir vyresni kolegos, nes besirūpindami naujokais jie rizikuoja prarasti savo uždarbio dalį. Jeigu jaunam žmogui būtų paskiriamas darbo vadovas (pavadinkim jį kuratoriumi), kuriam atlyginimas būtų mokamas ir už rūpinimąsi jaunuoju kolega, nelaimingų atsitikimų statybose būtų gerokai mažiau.


Labai prasta situacija smulkiose lietuviško kapitalo statybos įmonėse. Ten kalbą reikėtų pradėti nuo elementarių higienos normas atitinkančių darbo sąlygų sukūrimo. Stambesnėse ir ypač užsienio kapitalo įmonėse darbuotojų sauga ir sveikata rūpinamasi geriau, ten darbdaviai per daug nesipriešina ir profesinių sąjungų kūrimuisi. Faktai rodo, kad įmonėse, kur veikli profesinė sąjunga, tiek darbdavių, tiek pačių darbuotojų požiūris į darbo saugą yra nepalyginamai rimtesnis.


Deja, darbą (ypač stambiose įmonėse ir įstaigose) privalantys palengvinti darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai, sudaryti iš darbuotojų atstovų, dažnai irgi tėra tik pliusiukas dokumentuose.
Kas kaltas?


„Užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys“,- sakoma Darbo kodekse. Vadinasi, jis kaltas, jei to nepadaro. Valstybinė darbo inspekcija skelbia, kad Lietuvoje kone pusė darbuotojų žūsta tik dėl to, kad darbas nebuvo tinkamai organizuotas.


Čia derėtų paminėti ir darbuotojų požiūrį į savo pačių saugumą ir sveikatą. Kol kas galvą jiems labiausiai skauda dėl mažų atlyginimų. Saugos reikalai Lietuvos darbuotojams, geriausiu atveju, tik antroje vietoje. O jauniems darbuotojams - dėl jų individualizmo ir jaunatviško maksimalizmo – dar tolesnėje. Jaunam dažnai užtenka tik žinoti, kad kai kuriose srityse klystama tik vieną kartą. Štai kodėl būtina jiems skirti papildomo dėmesio, kurio, deja, Lietuvos darbdaviai nelinkę rodyti.


Žinoma, su mažytėmis išimtimis, t.y. ypatingos paskirties arba su akivaizdžiu pavojumi susijusiose darbo vietose. Tačiau ir ten prižiūrėtojų vaidmenį dažniausiai atlieka tiesioginiai viršininkai, nors reikėtų pradėti kalbėti apie kuratorius. Jiems turėtų būti papildomai mokama už jaunų darbuotojų integravimą į saugų įmonės ar organizacijos darbą.


Drįsčiau teigti, kad ir profesinėms sąjungoms darbuotojų sauga ir sveikata nėra tarp pagrindinių prioritetų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad trūksta specialistų. Bet koks paradoksas – Darbo rinkos mokymo tarnybos specialistai sako, kad jų rengiama pakankamai daug. Vadinasi, kaip dažnai atsitinka, „nesueina galai su galais“. Klausimas: kas tuos galus turi suvesti?


„Kaip įmonėje laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų,  kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija“,- skaitome kitame Darbo kodekso straipsnyje. Tačiau prabilus apie VDI vaidmenį darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, inspekcijos darbuotojai dažnai linkę apeliuoti į pačių žmonių sąmoningumą. Žinoma, kad jo trūksta, tačiau vargu ar galime sau leisti tokią prabangą, kaip laukti 50 ar daugiau metų, kol jo atsiras.


Ką daryti?


Pradėti reikėtų jau nuo mokymo įstaigų. Bendrojo lavinimo mokyklų programose tikriausiai numatyta kiek nors valandų skirti darbuotojų saugai ir sveikatai, tačiau žinia, kad sausai, pagal vadovėlį išdėstyti dalykai vaikams, kuriems profesinis gyvenimas atrodo toks pat tolimas, kaip mėnulis, jų sąmonėje nenusėda. Deja, patraukliai, žaidimų forma perteikti vaikams svarbių gyvenimui dalykų apsiima toli gražu ne kiekvienas mokytojas. O jauni mokytojai, kuriems būtų lengviausia tai padaryti, nes jie yra arčiausiai mokinių, ne tik kad nenori eiti į mokyklas dirbti, bet nuėjusieji iš ten dažnai priversti bėgti.


Daug kalbintų jaunų buvusių ir esamų mokytų skundėsi nepakeliamu psichologiniu nesaugumu: konkurencija mokyklose žiauri, vyresni kolegos jų nelaiko lygiaverčiais ir yra akivaizdžiai priešiškai nusiteikę jų atžvilgiu. Jauni mokytojai gauna pačias nedrausmingiausias klases, skirstant pamokas, jiems jų atitenka mažiausiai.


Dar blogesnėje padėtyje aukštųjų mokyklų darbuotojų sauga, jos dėstymu. Pavyzdžiui, humanitariniuose fakultetuose tokio dalyko apskritai nėra. Tarsi tiems, kurie nestovi prie staklių ir nekerta miško, nėra jokios rizikos prarasti sveikatą.


O kiek absolventų žino, kad už darbuotojų saugą atsakingas darbdavys, kad, įtaręs, jog jam dirbti nesaugu arba nebūdamas apmokytas saugiai atlikti darbų, jaunasis darbuotojas gali atsisakyti dirbti?
Pradėti taip pat reikėtų ir nuo savęs. Ką aš padariau dėl savo paties saugumo ir sveikatos? Net jeigu atrodo, kad man tai neturėtų rūpėti, nes sėdžiu prie kompiuterio, reikėtų pagalvoti apie savo stuburą ir akis.


Ir dar. Reikėtų pradėti kovą su korupcija įstaigose, kurios atsakingos už kontrolę tų, nuo kurių priklauso mūsų sauga ir sveikata. Valdininkai nenori nė girdėti apie diagnozę „korupcija“, atseit – nepagautas, ne vagis. Tačiau kova prieš atlyginimus vokeliuose jau prasidėjo, nors atrodė, kad neįmanoma to demaskuoti. Tad kodėl nepradėjus kovoti prieš tuos, kurie spekuliuoja mūsų sveikata?


P.S. Nesinori straipsnio baigti liūdna gaida, todėl būtina pažymėti ir tai, kad situacija darbuotojų saugos ir sveikatos srityje vis dėl to gerėja. Galbūt ne visur pakankamai greitai ir efektyviai, tačiau tendencijos geros.


Taip pat reikia pasakyti, kad yra Lietuvoje ir dabar labai gerų rūpinimosi jaunais žmonėmis (ir ne tik jaunais) darbe pavyzdžių. Bet šiandien norėjosi labiau pabrėžti tai, kas iš tikrųjų kelia nerimą...


"Lietuvos profsąjungos", 2006 m. Nr.14

NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai