2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 16:29
   

2006 10 26 - POVILAS GYLYS: RESPUBLIKA - TAI VIEŠASIS REIKALAS!

«
Komentarų: (5)

RESPUBLIKA - TAI VIEŠASIS REIKALAS!

(Iš prof. Povilo Gylio paskaitos profsąjungininkams)

 

Esu iš tų žmonių, kurie labiau tiki ir labiau nori evoliucinės raidos, nes manau, kad revoliucijos dažniausiai yra griovimas,- jos naikina turtą. Be to, revoliucijos dažniausiai neatneša to rezultato, kurio jos iniciatoriai siekia.


Kai mes ėjome į Sąjūdį, aš buvau aktyvus jo dalyvis ir vienas iš Lietuvos kompartijos atsiskyrimo  nuo TSKP iniciatorių. Daugelis buvome ryžtingų ir pagreitintų reformų, o ne revoliucijos šalininkai. Reformų, kurios  ištaisytų tarybinės sistemos sukeltas deformacijas, pagerintų mūsų gyvenimą politine, socialine,  ekonomine ir t.t. prasmėmis.


Ar ištaisėme tas deformacijas, ar nesukėlėme naujų? Ar iš tikrųjų norėjome ir siekėme tos ekonominės sistemos, kurią šiandien Lietuvoje turime,- t.y. nemažu laipsniu laukinį kapitalizmą?


Vienu iš kertinių Sąjūdžio principų buvo socialinis teisingumas ir solidarumas. Deja, per 15 metų nutolome nuo šito tikslo.

 


KAPITALIZMAS BE ŽMOGIŠKOJO VEIDO


Socialinio teisingumo, solidarumo idėjos šiandien Lietuvoje yra labai prislopintos, ir mums tenka dabar kalbėti apie kapitalizmą be žmogiškojo veido, kaip kažkada kalbėjome apie socializmą be žmogiškojo veido.


Dabartinė situacija yra pavojinga. Pirma, dėl to, kad atsiranda galimybių manipuliuoti socialinio teisingumo idėjomis. Tada į valdžią ateina ne ypatingų gabumų, ne skaidriausios moralės žmonės, nors skelbiasi teisingumo pranašais.  Jie eina į žmones, sako: kai tik mes ateisime į valdžią - bus kitaip.


Buvo smagu stebėti, kaip per pastaruosius rinkimus net liberalai kalbėjo apie skurdo mažinimą, pensininkų gyvenimo gerinimą. Ir apskritai - kiek jų programose buvo socialistinių idėjų! Tiesą sakant, per rinkimus visos partijos  “išsipuošia” kaip kairiosios, “mylinčios liaudį”, paprastą žmogų. Nors - paradoksas! - visos jos po rinkimų tampa daugiau ar mažiau dešiniosiomis.


Štai savo laiku atsirado Darbo partija, pagal  anglišką  terminą, - leiboristai. Šita partija kartu su kitomis “kairiosiomis” kolegėmis turėjo vykdyti kairiąją politiką, o ir žiniasklaida sakė, kad tai buvo “kairiojo  centro  koalicija”.  Bet  ar kada nors  porinkiminiu laikotarpiu girdėjote Darbo partijos lyderių pasakymuose ką nors kairesnio? Manau, kad šituo atveju eilinį kartą žmonės buvo apgauti. “DARBO partija padės DARBO žmonėms...”  Labai sumaniai buvo parinktas pavadinimas (buvo siekiama paveikti rinkėjų pasąmonę). Na, o rezultatą šiandien jau kaip ir  žinome...

 


BŪTINA POLITINIŲ JĖGŲ PUSIAUSVYRA


Demokratijos požiūriu labai negerai, kai nemažos dalies piliečių interesai ir pažiūros nėra nei atstovaujamos, nei atspindėtos politinėje sistemoje, nėra išreiškiamos bei formuluojamos žiniasklaidoje.


Kai per silpnai atstovaujamos, tarkime, socialinio teisingumo idėjos, pažiūros, tokiomis sąlygomis labai realus radikalių sąjūdžių atsiradimas. Tokių sąjūdžių veikėjai stengiasi išstumti iš visuomenės sąmonės reformistinį požiūrį ir įdiegti revoliucinį, anarchistinį mastymą.


Jau turėjome panašaus “sukirpimo” veikėją iš Kauno. Jis  imitavo kairumą, apeliavo į paprastus žmones, į jų sąmonę, simpatijas. Nors spalvingojo Ubagų karaliaus laikas jau praėjo, bet per kitus rinkimus gali iškilti ir nauja “kairiosios manipuliacijos” banga.


Ne mažesni pavojai demokratijai kyla dėl politinių jėgų pusiausvyros stokos. Mūsų politinėje sistemoje šiandien galingai reiškiasi dešiniosios pažiūros, ir tai iš dalies yra gerai. Taip atstovaujami verslo interesai. Tačiau nėra deramai atstovaujamas kitų natūraliai susiformuojančių interesų spektras, - šiuo atveju turiu galvoje pirmiausia darbuotojų interesus.


 

Šiame kontekste kaip tik imi pasigesti ir politinės profesinių sąjungų misijos. Jos turėtų drąsiau priminti visuomenei ir politikams, kad yra ir kitas požiūris į ekonomiką, į politiką. Ir jeigu tai bus daroma, aktyviau dalyvaujama viešose diskusijose,- mažesnė tikimybė, kad atsiras naujų “pranašų”, naujų “revoliucionierių”, galų gale taip ir neatnešančių laimės šitam kraštui.  O jie vėl gali gimti vertybinio ir politinio vakuumo terpėje, kuri susiformuoja toje visuomenės pusėje, kurioje ilgimasi socialinio teisingumo, solidarumo ir kitų kairiųjų vertybių.

 


RESPUBLIKA – AKTUALI SĄVOKA!


Kalbėjau apie disbalansą (pusiausvyros stoką) tarp tų visuomenės atstovų, kurie mąsto individualistiškai, akcentuoja verslą, privatumą, ir tų žmonių, kurie atstovauja darbui, jo vertybėms. Bet pasigendame ir  dar kito - “vertikaliojo” - balanso, t.y. pusiausvyros tarp individualių, bendruomeninių bei valstybės interesų. Šią temą susiečiau su senu dar iš Antikos atėjusiu terminu “respublika”. Res publica - lotyniškai “visuomeninis reikalas. 


Dešinioji mūsų visuomenės pusė, kurios ideologiją radikaliai išreiškia Lietuvos laisvosios rinkos institutas, ypač ryškiai atstovauja antirespublikoniškoms pozicijoms. Beveik nėra bendrų, visuomeninių, kuopinių interesų, - teigia šios pasaulėžiūros šalininkai. Visiška rinkos laisvė - tai individualizmo principas, priešingas kolektyvizmo principui,- sako Algirdas Degutis, vienas iš liberalizmo teoretikų. Net ir tauta, pasak jo, yra kolektyvistų prasimanymas. Na, o kai nėra tautos (nes tai yra kolektyvinis darinys), nelabai reikia ir valstybės, kadangi ji atstovauja bendriesiems interesams...


Tiesa, pastaruoju metu A.Degutis bando sušvelninti tokių savo nuostatų radikalumą.


O mes galime paklausti ponų individualistų: jei kiekvienam dera rūpintis tik savimi, kodėl p. A. Degutis ir jo bendraminčiai rūpinasi mumis? Rūpintis visuomenės pažiūromis - tai juk  irgi  kolektyvizmas, kurį neigia liberaliųjų pažiūrų skleidėjai. Tik kodėl jie, siūlydami mums kolektyviai nemąstyti,  nori mums primesti kolektyvinę mintį, kad kolektyviai mąstyti nedera ir nereikia?
Pagaliau ar pats LLRI neveikia kaip kolektyvas, “socialistiškai”?


Pasakysite: kas čia tokio - tegul sau filosofuoja žmonės! Tačiau visi žinome, kad galų gale žmogus elgiasi taip, kaip mąsto. Jeigu tu mąstai, galvoji, kad valstybė yra blogis, tai tu taip ir elgiesi.
Beje, tokias ir panašias idėjas propaguojančių  autorių darbų leidimą noriai finasuoja  verslininkai, jų sąjungos. Pagalvokime, kodėl, - juk verslas šiaip sau pinigų nešvaisto!..


Negalime teigti, kad mūsų politinis gyvenimas džiugina piliečius. Ir aš pakankamai kritiškai vertinu dabartinę mūsų politinę situaciją, valdžios aparato darbą. Ir vis dėlto negalima “nurašyti” nei valstybės, nei politinių partijų, nes be jų  negali apsieti demokratinė santvarka. Tuo tarpu individualistinė mintis mums bando įteigti, kad ekonomika augs geriau, jeigu valstybė į tuos reikalus visiškai nesikiš.


Galima  iš dalies suprasti tokį savisaugos instinktą, kuris atėjo iš tarybinių laikų,- tada valstybė užgožė privačią iniciatyvą. Bet ar tai argumentas apskritai paneigti valstybės vaidmenį? Taip, iš tiesų anksčiau buvo sakoma, kad valstybė turi iš centro tvarkyti viską - iki degtukų skirstymo. Bet dabar nepulkim į kitą kraštutinumą ir nesakykim, kad apskritai valstybės nereikia ir kad jos kišimasis į ekonomikos reikalus visuomet yra blogis.

 


DARBO JĖGA – TAIP PAT NACIONALINIS TURTAS


Ar ekonomika - tik su “privačiu reikalu” susijęs reiškinys, ar ji priklauso tik nuo verslo, verslininko?
Ne tik, nes ekonomika - tai ir “viešasis reikalas”. Jau pirmojoje paskaitoje esu sakęs (žr. “Lietuvos profsąjungos”, Nr.9), kad pridėtinę vertę, turtą kuria ne vien verslininkas. Net ir  nesant ekonomistu nesunku suprasti, kad turtą kuria ir darbuotojas, kuris į rinką atsineša savo investiciją - darbo jėgą, profesines žinias, darbo įgūdžius.


Antra, ekonomika - tai ir viešasis sektorius - švietimas, sveikatos apsauga, mokslas ir t.t. Jame taip pat  kuriamas turtas. O šis sektorius dideliu laipsniu yra viešojo intereso, respublikos įtakos sferoje


Ekonomika – tai ta visuomeninio gyvenimo sritis, kurioje betarpiškai atsispindi turto judėjimas. Bet  individualistai, rinkos fundamentalistai turtą supranta tik kaip prekes.  Vienas iš paradoksų yra tai, kad, kalbėdami apie ekonomiką, neretai užmirštame, jog viena iš turto sudėtinių dalių yra ir darbo jėga.


Žmogus disponuoja turtu - savo darbo jėga, tačiau ir visuomenei ji yra turtas. Įprasta manyti, jog  žmogus yra turtingas, kai valdo daugiau materialinių gėrybių.


Iš tiesų, materialinė gerovė yra labai svarbu. Bet ji vertinga ne tik savaime, o ir dėl to, kaip ji padeda atkurti savąjį “aš”, savo gebėjimus dirbti, kurti, veikti, t.y. atkurti darbo jėgą.O ar darbo jėgos atkūrimas yra tik privatus žmogaus reikalas, ar tai nėra ir viešasis, bendrasis reikalas?


Ar sveikatos apsauga yra tik mūsų privatus interesas, ar tai yra ir viešasis, respublikos interesas? Kiekvienas turime rūpintis savo sveikata, kaip ir savo materialine gerove. Bet valstybės, respublikos interesas čia taip pat objektyviai egzistuoja. Tad mūsų kvalifikacijos, mūsų sveikata yra ne tik privatus, bet ir viešasis, respublikos interesas.


Kai leidžiame į mokyklą vaiką, tai privačiai tuo rūpinamės. Bet ir valstybė organizuoja mokyklų veiklą, investuoja į švietimą lėšas. Todėl negalime sakyti, kad vaikus išlaiko vien valstybė, kaip ir neteisinga būtų teigti, kad vaikus išlaiko vien tik šeima. Mūsų vaikų (beje, būsimiosos darbo jėgos) ugdymas, puoselėjimas yra ne tik mūsų privatus, bet ir viešasis interesas.


Viešojo intereso, respublikos reiškiniui paaiškinti svarbios yra vadinamosios  viešosios gėrybės.
Kol kas Lietuvoje tokią sąvoką vargu ar išgirsi vartojant, nes rinkos fundamentalistai jos nemėgsta. O juk tai "vadovėlinė" sąvoka. Kai minime “viešąsias gėrybes”, turime galvoje tokias bendrai naudojamas gėrybes kaip žinios,  mokslo ir kultūros lobiai, kaip nacionalinis saugumas ir t.t.
Viešųjų gėrybių sąvoka svarbi, nes padeda suprasti, jog turtas yra ne tik prekės, o ekonomika - ne tik rinka. Tada į vertybių bei ekonomikos sąvokų sistemą įtraukiame institucijas, žmogiškąjį, socialinį kapitalą. Tam tikru požiūriu  sudėtine respublikos bei visuomeninio turto dalimi tampa ir įstatymai, šiandienos politinė tvarka. Ekonomikos apibrėžimas tampa platesnis, aprėpdamas ir sveikatos paslaugas, ir švietimą bei kultūrą, ir politiką.

 


KAS YRA BIUROPATOLOGIJA?


 Politika gali duoti naudos. Tiesa, ji ir kaštuoja. Juk, tarkime, geri įstatymai  kainuoja,- valdininkų, kuriančių jų projektus, Seimo narių algos ir pan. Be reikalo daug kas įsivaizduoja, jog politika yra nemokama ar gali būti nemokama.


Na, pirmiausia už politiką mokame per mokesčius, per biudžetą.Ir vis dėlto Lietuvoje turime, drįstu sakyti, palyginti pigią valdžią. Turiu galvoje  oficialią jos kainą, oficialias išlaidas politinei sitemai išlaikyti. Todėl turime ir pigią politiką, nes gera politika visada  kaštuoja daugiau.


Nuo pat Nepriklausomybės pradžios manėme, jog privatus partijų finansavimas yra geriausias. Tylėjome, o dabar jau piktinamės partijų veikla...


Taip, bet kurios partijos uždavinys yra atstovauti ne privačiam interesui, o respublikai - viešajam, bendrajam, valstybės reikalui. Deja, šiandien politika žymiu mastu privatizuota: tas “geras žmogus” davė 100 tūkstančių, anas davė du ar tris kartus daugiau ...


 (Juokais galima paklausti: kiek profsąjungos davė partijoms?). Tad žinokime: jokia partija jokioje šalyje nebus laisva ir respublikoniška, jeigu ji bus tik privačiai finansuojama.


Terminai “privati viešoji politika”, “privatizuota respublika” gana tinkami dabartinei situacijai apibūdinti. Šiandien turim tokią politinę situaciją, kai  viešasis interesas, respublika tampa priemone privačiam interesui įgyvendinti. Ir tai yra  baisi valdymo anomalija, moksliškai tariant, - biuro patologija.


Ji gali suklestėti ir privačiame sektoriuje,- pavyzdžiui vadovas gali įmonę paversti asmeniniu, savo šeimos interesų patenkinimo priemone. Tai irgi biuro patologija. Verslininkas turi tarnauti savo firmai, vesti savo firmą, ir jei jam tai sekasi - jis geras vadybininkas. Jeigu firma tampa tik jo privačiu reikalu, tik jo asmenininių  interesų įgyvendinimo priemone,- turime reikalų su biuro patologija. O tai yra vadybos vėžys.


 Jeigu matome valdžios žmogų, kuris  savo veikimą valstybės lygmenyje pavertė savo privačių interesų įgyvendinimo priemone, tai ką mums, paprastiems žmonėms, tuomet manyti?


Žvelgdamas į “piramidės” viršūnę daug kas  pradeda mąstyti,  jog neverta pasikliauti respublika, tarnauti jai. Toks signalas pereina per visą hierarchiją,- nuo valdžios viršūnių iki eilinių piliečių!


Asmeniškai galiu ir negailėti tos materialinės naudos, kurią, “prichvatizavę” respubliką, sugebėjo ar sugeba gauti valdžioje ar “prie valdžios” atsidūrę asmenys. Tačiau negaliu nesipiktinti, kad yra naikinamas dvasinis respublikos pradas, respublikos moralė, kai piliečiai nuolat ir nuolat išgirsta, kad tam ar kitam valdžios autoritetui bendri interesai nieko nereiškia.

 


„KAŽKAS NE TAIP..."


Jeigu yra proga, naudokis, prisidengdamas viešuoju reikalu...


Bet juk tai valstybės griovimas, tai yra valstybės degradacija, ir pravardžiuojami runkeliais žmonės tai seniai suprato. Galbūt ne visada jie gali “moksliškai”  nusakyti, kad, tarkime, mums kenkia biuropatologija ar  rinkos fundamentalizmas, bet vis daugiau žmonių jaučia, kad Lietuvoje “kažkas ne taip”.


Ir aš, ir daugelis mano kolegų neretai atsiduriame “runkelių” pusėje, kadangi dažniau būsi teisus eidamas su jais, o ne su vadinamuoju elitu (Nenoriu “nurašyti” viso politinio elito, tačiau negaliu atsistebėti  gerokai išsigimusiu “ekskomjaunuoliškuoju” elitu – labia savimi patenkintu, gobšiu ir agresyviu...).


Dabartinės kritinės mūsų piliečių nuotaikos, didis mūsų piliečių nusivylimas man primena tarybinės sistemos pabaigoje tvyrojusį panašų suvokimą: “kažkas ne taip”. Kaip žinome, tai Lietuvą atvedė Baltijos keliu į tarybinės sistemos žlugimą...


Tik šiandien yra vilties, kad rasime išeitį.

 


DISBALANSAS TARP DARBO IR KAPITALO – DIDELĖ GRĖSMĖ


Respublika, bendrasis reikalas, mano nuomone, kenčia dėl dviejų dalykų. Pirmas - blogas valdymas. Kita priežastis - nepakankamas viešojo sektoriaus finansavimas.


Sutinku, kad vien geras  universitetų, švietimo ar sveikatos apsaugos, pagaliau valstybės valdymo finansavimas neišspręs problemų. Kaip universiteto žmogus pripažįstu, jog vien pinigai universitetų efektyvumo nepakels. Turi būti ir pinigai, ir vadyba. Vien vadyba be pinigų daug  neduos, vien pinigai be vadybos irgi neduos laukiamo rezultato.


Didelė kliūtis - verslininkų atsiribojimas nuo viešojo reikalo,nuo respublikos, jų nuostata, kad reikia dar labiau mažinti mokesčius, kad valstybė turi dar mažiau dalyvauti ekonomikoje. O, kaip jau esu sakęs, verslas (žiniasklaida- taip pat  verslas) , ne politikai lemia šalies raidos strategiją.


Nesuprantu, kodėl šios ir kitos problemos atvirai, laisvai nesvarstomos. Kodėl niekam neįdomi paprasta išsivysčiusių šalių praktikoje patikrinta tiesa, jog investicijos į institucinį, žmogiškąjį kapitalą, į socialinį kapitalą galų gale virsta šalies konkurencingumu, jos ekonominiu saugumu?


Manau, kad ir profsąjungų, ir mūsų inteligentijos misija - viešai prabilti apie tuos disbalansus, apie tų disbalansų grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Jau praėjo laikai, kai “nacionalinės grėsmės” savoka asociavosi tik su ginkluota jėga (nors kai kurių politikų vis dar esame gąsdinami karinėmis grėsmėmis), mums dabar ypač pavojingos kitos grėsmės. Tai ne tik energetinės krizės grėsmė, tai ir grėsmė viešajam interesui, socialiniam saugumui.


Šias grėsmes, kaip minėjau, didina disbalansas tarp kapitalo ir darbo atsiradus pavojingai persvarai antrojo nenaudai.

 


POST SCRIPTUM


Įmanomi du šalies ateities scenarijai. Vienas jų:  laipsniškas, evoliucinis kelias, ieškant kompromiso tarp nuomonių ir interesų. Kitas kelias - revoliucinis.
Ir jeigu per pastaruosius 5 ar 10 metų nebuvo jokių socialinių subruzdimų, tai nereiškia, kad ateityje jų negali nebūti.


Tiktai aš to nelinkiu. Ir norėdamas, kad socialinių kataklizmų nebūtų, raginu šalies galios centrus (tarp jų - ir profsąjungas) aktyviau ieškoti būdų atkurti vertybinį ir politinį balansą.


Beje, tada į jai priklausančią vietą grįžtų ir RESPUBLIKA.  


                                                                                                Iš diktofono įrašo parengė  Aistė Dagytė ir Juozas Steponas

"Lietuvos profsąjungos", 2006 m. Nr.13

NAUJAUSI KOMENTARAI
2009-02-10 23:14:47Arnoldas (kastorland@one.lt)
nu dar ir kuo greiciau isreikstumete savo nuomone tuo geriau...laukiu jusu zinuciu savo el paste jis yra toks...kastorland@one.lt
2009-02-10 23:12:54Arnoldas (kastorland@one.lt)
gal galite man padeti?atsakykite i mano klausima....ka dave valstybe pilieciams...labai man reikia....ir noreciau kad prirasitumete daug visas savo nuomones isdestitumete...aciu
2006-12-05 16:49:18tapas
Evoliucijos kelias veda tik i viena puse i degradacija. Del evoliucijos teorijos ir jos pagrindu suformuoto zmogiskojo mentaliteto, degraduoja geriausios idejos ir veikla. Prisitaikymas prie situacijos neturint gyvenimo, morales ir esybes etalono yra shunishkas ir greiciau zverishkas nei zmogishkas !
Posakis "dabar kiti laikai ir kitoks poziuris i gyvenima" yra kvailas ir niekuo nepagristas. Taip pasaulio profsajungos "nuevoliucionavo" iki tarptautiniu pusiau nusikalstamu finansiniu korporaciju lygio ir tapo dar baisesniu piktybiniu augliu metanciu savo metaztazes po visa pasauli. Grazi ideja pavirto merkantiline politika. Cia kaip niekada tinka posakis "gerais norais grystas kelias i pragara"
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai