2019 m. rugsėjo 16 d. pirmadienis - 23:24
   

2006 10 02 - PRAMONININKAI RŪPINASI TIK SAVIMI, O VALDŽIA LINKUSI JIEMS PATAIKAUTI

«
Komentarų: (1)

PRAMONININKAI RŪPINASI TIK SAVIMI, O VALDŽIA LINKUSI JIEMS PATAIKAUTI

 

Gyvenimas gerėja ir ateityje dar labiau gerės. Gero gyvenimo garantu pretenduoja būti darbdaviai. Nenuilstamu jų rūpesčiu ir bendru sutarimu su Vyriausybe netolimoje ateityje mes ilgiau dirbsime ir galbūt šiek tiek daugiau uždirbsime. Visiems bus dar kartą sumažinti mokesčiai net iki 20 procentų, verslininkams nebereikės nuo pelno atskaičiuoti laikino 3-4 procentų socialinio mokesčio, o už būtiniausius maisto produktus mokėsime mažesnį PVM. Svajonių rojus pasiekimas ranka.


Taip optimistiškai būtų galima nusakyti rugsėjo viduryje įvykusio Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovų ir Vyriausybės susitikimo prie ovaliojo stalo esmę.


Analizuojant pateiktus siūlymus, džiaugsmas pamažu blėsta.


Pramonininkai siūlo nustatyti 60 valandų savaitinę darbo laiko trukmę, t.y. revizuoti LR Darbo kodeksą, kurio 144 straipsnyje sakoma, jog „darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę“, o „maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų“. Ilgiau dirbti leidžiama tik išimtiniais atvejais.


Pramonininkai kalba ne apie išimtis. Jie remiasi geležiniu argumentu: tokia praktika sutinkama ES šalyse. Ar ji išimtinė, ar normali,- prelegentai nutyli. Aritmetiškai toks siūlymas atrodytų taip: 60 valandų padalinus iš penkių darbo dienų, kasdien dirbtume po 12 val., o jei darbo savaitė būtų prailginta iki šešių dienų, pluštume po 10 val. Pramonininkai supranta savo siūlymo drakoniškumą, tad papildomas 20 valandų siūlo laikyti įteisintais viršvalandžiais ir žada už tai šiek tiek mokėti, t.y. darbuotojai turės naudos, daugiau užsidirbs.


Neskubėkime dėkoti pramonininkams. Jie rūpinasi ne darbuotojais, o savimi. Jie stengiasi išsisukti nuo atlyginimo už 8 valandų darbo dieną didinimo ir gerai paskaičiavo,kad dirbančiųjų per 20 valandų sukurto produkto vertė bus kelis kartus didesnė už sumokėtą papildomą viršvalandinį atlygį.


Darbuotojo alga labai ženkliai nepasikeis, bet jo jėgos seks sparčiai, o sutrumpėjus laisvam laikui, jis nespės deramai pailsėti. Taip žmogus, to paties Darbo kodekso gražiai vadinamas socialiniu partneriu, taps tik nuasmeninta darbo jėga. Kiti socialiniai partneriai, t.y. darbdaviai, atsikratys išties rimtos problemos – darbuotojų stokos. Tik, atrodo, jie nepagalvojo, kad šitaip įkinkyta „darbo jėga“ nebeturės laiko ne tik normaliam poilsiui, bet ir kvalifikacijos kėlimui, o tai reiškia darbo našumo smukimą.


Profesinės sąjungos, atrodo, suvokė esmę ir ėmėsi kontrapriemonių: rengė piketus prie Pramonininkų konfederacijos rūmų bei ėmė aiškinti darbdavių siekių apgaulingumą. Mat dalis darbuotojų ramiai sutinka su rengiamais sprendimais, sakydami, kad ir dabar šeimininkai verčia dirbti viršvalandžius ir beveik nieko už juos nemoka, tad gauti įteisintą priedą būtų ne pro šalį. Šiems romiesiems tikrai reikia padėti, kad jie atgautų žmogišką orumą ir suprastų, jog jų darbas gausina tik verslininkų sąskaitas bankuose.


Rūpindamiesi ne darbuotojais, o tik savimi, Pramonininkai siūlo sumažinti mokesčius, nes tada sumažėtų iš jų imami atskaitymai. Nauda, atrodytų, turėtų būti visiems: vieni sutaupo, kiti daugiau gauna. Tačiau ir vėl daugiausia laimės tie, kurių atlyginimai solidžiausi. Jie iš tų septyniais procentais sumažintų mokesčių tikrai apmokės visas pabrangusias paslaugas, pavyzdžiui, šildymo, vandens, dujų ir kt. kaštus, ir dar liks. Tiems, kurie gauna minimalią algą, neužteks 7 procentų, kad apmokėtų visas sąskaitas. Tad šis siūlymas naudingas tik darbdaviams ir valdžiai, nes abeji dedasi besirūpinantys darbuotojais.


Imtis esminės mokesčių reformos, t.y. proporcinius mokesčius pakeisti progresyviniais ir nors truputį sumažinti socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir skurdžių valdžia net neketina. Kad turtingiesiems liktų dar daugiau pinigų, valdžia sutinka svarstyti socialinio draudimo mokesčio „lubų“ idėją, t.y. nuo atitinkamos sumos nebeimti šio mokesčio. Beje, kartą tai jau buvo padaryta, bet pamačius neigiamus rezultatus, „lubos“ buvo panaikintos.


Iš tiesų derėtų pritarti Vilniaus universiteto docento Romo Lazutkos žodžiams, kad labai diferencijuotoje visuomenėje derėtų įvesti socialinio draudimo mokesčio „grindis“, kai neapmokestinamas minimalus atlyginimas, o ne siūlyti „lubas“, kai mokesčių nemoka turtingieji. Juk užtenka valstybės pinigų visų dvasininkų ir vienuolių socialiniam draudimui apmokėti, nors vargšais juos vadinti būtų neteisinga.


Demokratinėje visuomenėje įprasta, kad kiekviena socialinė grupė gali ginti savo interesus. Pramonininkai tą ir daro. Norėtųsi, kad profesinės sąjungos ne tik piketuotų ir protestuotų, bet taip pat solidžiai susėstų prie ovaliojo stalo ir išdėstytų premjerui savo argumentus, o šis atsakytų, ar jų reikalavimai tokie pat rimti ir priimtini, kaip ir pramonininkų.


Viena iš valdžios funkcijų – derinti skirtingų socialinių grupių interesus. Derinti, o ne pataikauti kuriai nors vienai. Jei Vyriausybė, kurioje socialdemokratai turi nemažą įtaką, palaikys pramonininkus ir siūlys Seimui įteisinti jų paruošus projektus, galime konstatuoti, jog socialinis teisingumas, darbdavių ir dirbančiųjų partnerystė tėra tik gražūs žodžiai, kuriais pridengiama laukinio (laisvosios rinkos) kapitalizmo plėtra,o socialdemokratija galutinai išsigimė.

 

Lidija Šabajevaitė

LP apžvalgininkė

NAUJAUSI KOMENTARAI
2006-10-19 12:51:56Vladimir (sovietikus@one.lt)
Pilnai palaikau JUS gerbema pone ir kaip tikros darbininkus atstovaunančios Kauno miesto Jungtines profesines sajungos ir Kauno geležinkelio stoties profesines sajungos atstovas reiškiu protesta del busimo jau sanderiu socdemu su profesinemis sajungomis,dirbančioms ir atstovaunančioms ir gaunančioms iš darbdavio atlyginimus,kurios visame pasaulije vadinamos-GELTONOMIS-.Kauno geležinkelio stoties profesines sajungos atstovas Vladimir Moskvičiov.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai