2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 20:33
   

2006 07 17 - ŽMOGIŠKASIS KAPITALAS, RINKA IR PROFSĄJUNGŲ DROVUMAS

«
Komentarų: (5)

Prof. Povilas Gylys

 

Žmogiškasis kapitalas, rinka ir profsąjungų drovumas

 

Įžangos vietoje. Kas valdo ir kas turi galią?

 

Procesai, vykstantys šalies ekonomikoje, žymiu mastu priklauso nuo politikos, kuri siejama su „valdžios“ sąvoka. Bet ar tik su valdžios? Sutikime, kad šiems poveikiams nusakyti reikia dar ir sąvokos „galia“. Valdžia reiškia formalią teisę įtakoti, o galia - realią galimybę įtakoti. Ar iš tikrųjų Prezidentas, Premjeras, partijos vieninteliai turi galią ir valdo Lietuvą? Ar jie patys galingiausieji, ir ar jau niekas daugiau Lietuvos nevaldo? Ekspromtu galima suminėti keletą  galios centrų: partijos, verslas, žiniasklaida, intelektualai, profesinės sąjungos... Bet kai panašiose į jūsų auditorijose paklausiu, kas turi didžiausią realią įtaką procesams, vykstantiems mūsų  krašte, dažniausiai atsakoma, kad tai verslas ir žiniasklaida (arba atvirkščiai - žiniasklaida, verslas). Partijoms, politikams, kaip matome, paliekama tik trečia vieta...


Esu ir aš panašios nuomonės. Taip, konkrečius įstatymus pasiūlo, priima, tvirtina Vyriausybė, Seimas, Prezidentas. Tačiau strateginė šalies valdymo kryptis nulemiama verslo ir žiniasklaidos. Jei kas pasiūlys kitokią idėją, prieštaraujančią šiai strategijai, jie bus ignoruojami, ujami ar net sutrypiami. Tokia, pavyzdžiui, yra progresyvinių mokesčių įvedimo idėja. Tokios yra ir kai kurios mano čia dėstomos išvados, kurioms išsakyti vargu ar gausiu tribūną TV laidose. Idėjos, prieštaraujančios stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos diktuojamai krypčiai, kurią ekonomikos mokslo vardu tarp kitų formuoja ir Laisvosios rinkos institutas, yra blokuojamos.


Vargšai Lietuvos verslininkai


Apibūdinant šiandieninę Lietuvos ekonomikos padėtį negalima aplenkti  to fakto, kad darbo užmokesčio dalis bendrajame vidaus produkte (BVP) Lietuvoje yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Tame BVP (per metus Lietuvoje sukurtame produkte) darbo užmokesčio dalis yra apie 40 procentų. Tuo tarpu „senojoje“ Europos Sąjungoje ši dalis viršija 50 proc., o kartais siekia 60 proc. Net JAV, kuriose, tiesa, ši dalis per keletą metų nusmuko nuo 50 iki 45 proc., darbo užmokesčiui vis tiek, kaip matome, tenka daugiau. Žodžiu, švedai, britai, italai, ispanai gali skirti darbo užmokesčiui didesnę nacionalinio produkto dalį, o mes negalime. Kodėl?


Negalime todėl, kad Lietuvoje tebegalioja prioritetas: reikia paremti vargšą verslą.


Žinoma, visi suprantame, kad verslui plėtoti reikia investicijų. Investicijų dėka sukuriamos ir darbo vietos. Tai elementaru. Verslininkai turi gauti pakankamą dalį nacionalinio produkto, kurį galėtų skirti investicijoms, ir tai yra bendras - ir verslo, ir darbuotojų – interesas. Tačiau ar optimalus yra santykis tarp dalies, kuri tenka darbuotojams, ir dalies, kuri tenka verslininkams? Ar iš tikrųjų tai, kad Lietuvoje žemiausi nei daugelyje Europos Sąjungos šalių mokesčiai, nėra pagalba  investicijoms? O gal tai jau tapo lėšų šaltiniu dar vienai jachtai, dar vienam Lombardini ar vilai Ispanijoje nusipirkti, kai mūsų žmonės nesuduria galo su galu? Bet nei prabangus užsienietiškas automobilis, nei minėta vila nėra investicijos į Lietuvos ekonomiką, apie kurias taip mėgsta kalbėti mokesčių mažinimo ir darbo užmokesčio įšaldymo advokatai.


Tačiau visuomenei brukama viena nuomonė: esą Lietuva yra didelių mokesčių šalis. Kitokia nuomonė yra blokuojama. Kadangi dėstau globalizaciją ir turiu galimybių gauti informaciją apie įvairių šalių mokesčius, tai galiu pasakyti, kad Lietuvos mokesčių našta yra mažiausia Europos Sąjungoje - 29 procentai nuo BVP. Na, yra šalių, kur ir mažiau: pavyzdžiui, Gruzijoje - 15 proc., Armėnijoje 15 proc. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse - 18-20 proc.


Sutinkant su laisvosios rinkos ideologų nuomone, tokiose šalyse turėtų suklestėti verslas, - tarkime, Meksikoje, kur iš tikrųjų mokesčių našta apie 20 procentų nuo BVP. Esu buvęs Meksikoje. Ir kai pamačiau šalį, susipažinau su kai kuriais statistiniais duomenimis - iš karto išsisklaidė visi mitai. Meksikoje šešėlinė ekonomika sudaro apie 60 procentų visos ekonomikos. O mūsų ideologai tvirtina, kad dideli mokesčiai stumia žmones į šešėlinę ekonomiką. Minėjau Gruziją, kur nedideli mokesčiai, – ten šešėlinė ekonomika 68 procentai BVP.


Šešėlinė ekonomika formuojasi, žinoma, ne vien dėl mokesčių, nors tai yra vienas iš veiksnių – to niekas neneigia. Labai dideli mokesčiai, ypač jei jie psichologiškai nepriimtini, stumia verslininkus į šešėlinę ekonomiką. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko formuojasi šešėlinė  ekonomika, yra didelis skurdas. Tada vienintelis būdas išgyventi ir yra – „eiti į šešėlį“. Kita svari priežastis - egzistuojančios ekonominės tvarkos neracionalumas.


Pagal legendą „dideli mokesčiai – šešėlinė ekonomika“, išeitų, kad dauguma švedų, suomių, danų turėtų būti „šešėlyje“. Be to, šios šalys ekonominiu požiūriu turėtų žlugti, kadangi ten labai dideli mokesčiai. Švedijoje mokesčių dalis, skaičiuojant pagal BVP, yra apie 52-55 procentai (priminsiu: pas mus 29 proc.). Tačiau, remiantis Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, visos Šiaurės šalys, pradedant Švedija, baigiant Islandija ir Norvegija, įeina į pasaulyje pirmaujančių šalių dešimtuką. Pavyzdžiui, Suomija, kurioje taip pat labai dideli mokesčiai,  pirmauja pasaulyje pagal ekonomikos konkurencingumą. Ten nėra ir išplitusios „šešėlinės“ ekonomikos.


Kodėl konkurencinėje kovoje, nepaisant didelių mokesčių,  atsilaiko šiauriečiai? Todėl, kad suomiai, švedai, norvegai, danai formuoja aukšto lygio žmogišką kapitalą, turtą. Aukšto lygio žmogiškas kapitalas gamina didelės pridėtinės vertės turtą – pasaulyje paklausias prekes.


Praėjusių metų sausio 1 dieną Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sutarimu buvo panaikintos kvotos (kiek prekių galima įvežti į tą šalį) tekstilės gaminiams. Prancūzijoje tekstilės importas iš Kinijos per 3 mėnesius išaugo 700 procentų. Panašiai atsitiko ir JAV. Tada ir ES, ir Amerika pristabdė šio susitarimo veikimą (na, europiečiai tai padarė „inteligentiškiau“). Amerikiečiai iš karto atstatė seną tvarką, nors 20 ar 30 metų JAV agitavo už liberalią prekybą tarptautiniu mastu - be jokių sienų, be jokių kvotų, be jokių tarifų ir t.t.  O štai Švedija nusprendžia: tegul lieka taip, kaip susitarta,- mes pasirengę konkuruoti su kinais. Taigi švedai pasirengę užleisti tekstilę kinams. Jie turi kvalifikuotą darbo jėgą, - jie gamins mobiliuosius telefonus, aukštesnių technologijų reikalaujančius produktus. Žemesnių technologijų reikalaujančią gamybą jie nebijo atiduoti kitoms šalims, nes jie turi suformuotą aukšto lygio žmogiškąjį kapitalą.


Deja, Lietuva  vis dar net nepasvarsto investicijų į žmogiškąjį kapitalą, į socialinį kapitalą perspektyvumo. O juk reikia gerai finansuoti švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas sistemas, kad tokį žmogiškąjį kapitalą galėtume bent ateičiai susikurti.


Darbo rinkos nelaisvė


Dar vienas ekonominę kritiką vargu atlaikantis požiūris propaguojamas Lietuvoje (jį skleidžia Laisvosios rinkos institutas)- tai požiūris į darbo užmokestį ir darbo rinką, į minimalų darbo užmokestį, minimalią mėnesinę algą. Ta, pavadinčiau, individualistinė ekonominė samprata paprastai remiasi teiginiu, neva laisvoji rinka turinti nuspręsti, koks turi būti darbo užmokestis. Ši tezė mums kalama į galvą bene visus 15 metų. Ir daug kam ji, deja, buvo įkalta. Net kai kas iš paprastų žmonių, darbuotojų, jau susitaikstė: ką padarysi, rinka čia turi nuspręsti...


Na, jei sutiktume su šia nuostata, tai ir tada turėtume paklausti: ar toje darbo rinkoje vyksta laisva konkurencija? Juoba kad darbo rinka yra specifinė rinka. Jeigu, pavyzdžiui, bankrutuoja kuri nors įmonė, tai ji savo prekes - blogiausiu atveju - paprasčiausiai išmeta. O darbo rinkos prekę - sugebėjimą dirbti, kvalifikaciją, patirtį  - išsineša žmogus, laisvos ir demokratinės šalies pilietis. Jis turi teisę egzistuoti, turi teisę gyventi oriai.  Juk kalbame apie modernią visuomenę, kurioje žmogus turi naudotis teisėmis ne tik į žodžio ar religinių įsitikinimų laisvę, bet ir į teisę oriai gyventi, teisę į socialinį saugumą.


Kai kalbame apie darbo rinką, turime galvoje, kad joje nuolat veikia monopoliniai, monopsoniniai (abipusės monopolijos) efektai. Jeigu iš tikrųjų yra galinga profesinė sąjunga, darbdaviai neorganizuoti, tai profesinė sąjunga toje šakoje yra monopolistas, ji gali verslininkus spausti, diktuoti sąlygas ir t. t. Bet tokių stiprių profsąjungų laikai net ir Vakaruose jau yra gerokai nutolę. Monopsonijos sąlygomis gamybos šakoje yra vienas galingas darbdavys, tada jis vienas perka darbo jėgą diktuodamas jos kainą.


Laisvosios rinkos institutas, aišku, turėtų būtų linkęs pasisakyti ir prieš monopoliją, ir prieš monopsoniją. Jie ir remiasi prielaida, jog darbo rinka yra laisva rinka. Tačiau ji tokia nėra. Mėgiamas šio instituto darbuotojų teiginys: tegul darbdavys derasi su darbuotoju tiesiogiai, tada tai bus rinkos sprendimas. Bet ar tose derybose   darbuotojas ir verslininkas yra lygūs? Jeigu jie lygūs, jeigu šita prielaida yra teisinga, jei jie lygūs savo galia, tada tai yra laisva rinka. Na, būtų galima bent iš dalies su tuo sutikti.


Deja, ši prielaida neatlaiko kritikos. Darbdavys dažniausiai yra stipresnis negu darbuotojas. Ar tokiu atveju galima kalbėti apie tikrą, gerą, teisingą rinkos sprendimą? Jokiu būdu ne. Teiginys, kad darbdavys ir darbuotojas derėdamiesi yra lygūs, prieštarauja ekonominiei patirčiai. Mūsų sąlygomis tokios derybos nėra normalūs rinkos santykiai, nes dažniausiai jie turi daug monopsonijos elementų: vienas perku.


Darbo jėgos kaina - atviras klausimas


Kada kalbame apie rinkos santykius, nagrinėjame, kokios sąnaudos bei lėšos reikalingos tai ar kitai prekei pagaminti. Kiekviena gamykla, kiekvienas verslininkas, kiekvienas šeimyninis ūkis skaičiuoja, kiek jiems atsieina jų gaminama prekė. O darbo jėga, kuri įeina į tos prekės kainą? Lietuvoje niekas nekelia tokio klausimo. Bet jau profsąjungos tikrai turėtų iškelti tokį klausimą - kiek kaštuoja darbo jėga?


Kiek kaštuoja, kokios sąnaudos įeina, tarkime,  į statybininko, mokytojo, gydytojo darbo jėgos kainą?  Kiek reikia lėšų, pirma, tam, kad žmogus galėtų normaliai  atkurti savo fizines ir psichines jėgas? Būtina įskaičiuoti ir šeimoje augančių vaikų išlaikymą – juk jie būsimoji darbo jėga!  Tad kokios galimybės mokyti vaikus, kokios galimybės gauti normalią sveikatos apsaugos paslaugą, kuri, kaip žinia, neformaliai yra žymiu mastu privatizuota.


Taip, į darbo jėgos kainą įeinančios papildomos, „neformalios“ išlaidos darbuotojo sveikatai palaikyti – taip pat to paties lygmens problema. Ją sprendžiant pirmas būtinas žingsnis - mokėti padorų darbo užmokestį gydytojams - labai garbingos, sudėtingos profesijos atstovams. Taigi kalkuliuodami statybininko, mokytojo ar universiteto profesoriaus darbo jėgos kainą, dar turime atsakyti: kiek kaštuoja gydytojo darbo jėga, kad jis galėtų knygų nusipirkti, turėtų laisvo laiko joms paskaityti ir pamąstyti, kad turėtų laisvo laiko atgauti psichinėms ir dvasinėms jėgoms sportuodamas, bendraudamas su gamta, klausydamasis koncerto...  O darbuotojo vaikus mokančio pedagogo, meno kūrėjo darbo jėgos kaina? Ir t.t., ir t.t.


Deja, Lietuvoje  laikomasi nebylios prielaidos, tarsi darbo jėgos kaštų įvertinti nereikia, nors darbo jėga, kaip ir bet kuri prekės ar paslaugos pavidalu gaunama gėrybė, neatsiejama nuo sąnaudų tų žmonių, kurie dabar dirba, ir nuo sąnaudų, skirtų kitai darbuotojų kartai ugdyti. Beje, neužmirštant, kad ypač didelė to ugdymo dalis tenka šeimai!


 Namų darbai Remigijui Šimašiui


O kaip šiandien atrodo tipiškas kurios nors bendrovės darbuotojo biudžetas?


Tarkime, du darbingi šeimos nariai gauna po 600 litų. Auginami du vaikai,- tai jau daug. Pasakysime, nelabai tipiška ir, turint galvoje Lietuvoje konstatuojamą  gimstamumą,- tai jau daugiavaikė šeima. Norėtųsi pasiūlyti Laisvos rinkos instituto atstovams eksperimentą: duosime jiems po 600 litų dirbančiam šeimos nariui, ir tegul jie - tėvas ir motina - užaugina du vaikus, išleidžia juos į mokslus (jeigu gabūs vaikai), nuperka vadovėlius, kainuojančius iki 20 litų ir daugiau ir t. t. Na, o 1200 litų visai šeimai, sumokant už komunalines paslaugas ar butą, kokius 300 litų (jeigu gyveni komunaliniame name)...


Ar galime atkurti normaliai veikiančią darbo jėgą šitų lėšų pagrindu?


Beje, galimas dar vienas eksperimentas, kurį vienoje viešoje diskusijoje neseniai pasiūliau ponui Remigijui Šimašiui, dabartiniam Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovui. Ponas Remigijau, eikite į darbą už  minimalų darbo užmokestį - 550 Lt. Kadangi Jūs visuomenę įtikinėjate, jog gabūs, energingi, konkurencingi ir desovietizuoti žmonės gali prasimušti iš bet kokios pozicijos, savo pavyzdžiu įrodykite - pradėkite verslą. Be Pramonininkų konfederacijos ar kitų globėjų pagalbos. Jei Jums pavyks, mes pradėsime Jus gerbti. Juk konkurencingų žmonių, kurie sugeba efektyviai veikti rinkoje, kurti turtą, iš tiesų Lietuvoje labai trūksta. Taip, jų reikia, juos vertiname, - jokiu būdu nesame užsikrėtę antikapitalistine bacila.


Pasiūlymas buvo pateiktas  prieš keletą mėnesių. Tačiau atsakymo iš LLRI nėra. O gal tai reiškia, jog p. Remigijaus vadovaujamas institutas linkęs eksperimentuoti tik kitų gyvenimais?


 Kas kuria turtą?


Darbuotojas nėra svarbus ūkiui, tik verslininkas išlaiko šalį.


Tokia nuomonė kalama į Lietuvos piliečių galvas jau antrą dešimtmetį. Šis ideologinis postulatas – atvirkštinis atspindys XIX amžiaus marksistinio teiginio, kad tik proletariatas sukuriąs turtą, o kapitalistai, verslininkai - dykaduoniai. Tačiau priešingybė klaidingam teiginiui ne visada yra tiesa. Šiandien pakanka sveiko proto suprasti, kad veikiančiam verslininkui reikia nemažai dirbti, reikia turėti gabumų verslui, reikia rizikuoti konkurencinėje kovoje. Taigi verslininkas iš tiesų kuria turtą, kuria darbo vietas.


Tačiau be darbuotojų energijos, talento, kūrybos to turto nebūtų. Darbo jėgos vertė, kaip minėjau, įeina į sukurtojo turto vertę. Tad atėjo laikas įvertinti ne tik darbo jėgos atkūrimo kaštus, bet ir samdomųjų darbuotojų  įnašą į turto kūrimą. Deja, dar nedaug kas, įskaitant ir aktyviausias profsąjungas, sugeba tinkamai suformuluoti šį klausimą, pareikalauti iš darbdavių, kad  darbuotojai gautų tinkamą nacionalinio turto, prie kurio kūrimo jie yra esmingai prisidėję, dalį. Tokią, kokią gauna Vakarų Europos šalių samdomi darbuotojai.


Profsąjungų ideologinis drovumas


Skaitydamas paskaitas neretai gaunu klausimą: kas išlaiko Lietuvos laisvosios rinkos institutą? Bet aš ir pats tik neseniai, skaitydamas vieną danišką knygą, sužinojau, kaip šis institutas atsirado. Knygos autorių pažįstu, todėl netikiu, kad jis rašytų netiesą. Pasirodo, LLRI įkūrė ultrakonservatyvios JAV organizacijos.


Kas remia institutą dabar, galima sužinoti atsivėrus šio instituto  internetinę svetainę. Tai Lietuvoje žinomos verslo struktūros, Atviros Lietuvos fondas ir t. t.


Natūralu, kad verslas investuoja į instituciją, kuri atstovauja jų interesams, tačiau gaila, kad per šį institutą vykdomas mūsų žmonių indokrinavimas, „įzombinimas“ rinkos fundamentalizmo dvasia. O bet koks - dešinysis ar kairysis - fundamentalizmas yra grėsmė nacionaliniam saugumui!


Beje, ta proga - vienas iš lietuviškų paradoksų (toli gražu ne vienintelis mūsų šalyje) –  bene svarbiausias LLRI įkūrimo Lietuvoje iniciatorius buvo vienas buvusių LKP CK sekretorių.  Žymus komunistas tampa  rinkos fundamentalizmo ruporu... (Matyt, turimas galvoje vienas iš LLRI steigėjų ekonomistas prof. Kęstutis Glaveckas, kuris 1989 -1990 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėju, vėliau - Centro komiteto sekretoriumi - red. pastaba).


Reikia aiškiai pasakyti:  problema yra ne tai, kad egzistuoja LLRI. Mes skelbiame gyveną pliuralizmo sąlygomis, taigi ir tokia pozicija gali egzistuoti. Bėda ta, kad beveik nesigirdi kitokių nuomonių, kad jos slopinamos, kad nėra galios centrų, kurie galėtų priešpriešintis rinkos fundamentalizmą mums brukantiems galios centrams. Vienu iš tokių rinkos fundamentalizmo ideologams oponuojančių galios centrų galėtų būti mūsų profesinės sąjungos.


Neseniai LLRI pradėjo atvirą puolimą prieš profsąjungas, pareikšdamas priekaištų valdžiai, kad ji leidžia profsąjungoms atstovauti visų dirbančiųjų interesams Trišalėje taryboje. Laisvosios rinkos ideologai net siūlo panaikinti profsąjungoms suteiktas galias sudaryti kolektyvines sutartis visų darbuotojų vardu.


Tad, manau, ir profesinėms sąjungoms, kaip vienam iš potencialiai svarbių galios centrų, pats laikas atsikratyti ideologinio nevisavertiškumo jausmo. Atrodo, jog vis dar bijoma aiškiau pasakyti savo nuomonę, kad nebūtų pasakyta „ne taip“, „sovietiška” ar pan. Šis drovumas, ko gero, yra ideologinio presingo, kuris nuolat veikia Lietuvoje, pasekmė. Bet su tokiu nevisavertiškumu derėtų kaip nors susitvarkyti, nes esama socialinio atsilikimo, socialinės degradacijos situacija – tai iššūkis ne tik valdžiai, bet  ir profesinėms sąjungoms.

NAUJAUSI KOMENTARAI
2006-10-30 11:01:56teisingumas
P. Gylys šaunuolis teisingai dėsto savo mintis , o profsąjungoms reikėtu atsižvelgti į esamas problemas.
2006-07-22 09:35:30LPSK
tenka kiek taisyti LŠDPS pasiėmusį pseudonimą..Valdas Vižinis informacijoje apie jį pristatomas kaip aktorius..neklaidinkite skaitovų
http://lt.wikipedia.org/wiki/Valdas_Vi%C5%BEinis
2006-07-22 00:32:22LPSK-LŠDPS
pabreziu, kad tai berods LPSK slapyvardziai..igykite pagaliau fantazijos susigalvoti kitus..
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai