2019 m. rugsėjo 23 d. pirmadienis - 21:13
   

2006 04 19 - KAS TRUKDO PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIMUI LIETUVOJE?

«
Komentarų: (4)

Daugiau nei prieš dvejus metus esu rašęs, kad LPS Konfederacijai reikia rimtos strategijos ir veiklos sistemos, kuri padėtų šakoms ir jų vadovybei jaustis saugiai. Tai pirmoji ir pagrindinė LPSK funkcija.


 Šiandien problema tampa dar aktualesnė, nes vis dažniau girdime, kad Lietuvoje profsąjunginis judėjimas silpsta ir net miršta. Gal dar taip ir nėra, tačiau Profesinės sąjungos „Solidarumas“ rietenų labirintuose ir bebalsės Darbo Federacijos fone vienas kitas LPSK šūktelėjimas tikrai nesudaro perspektyvaus profsąjunginio judėjimo įspūdžio. Ir tai vyksta Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kurioje valstybių ir jų visuomeninis gyvenimas be profsąjungų net neįsivaizduojamas.
Pagaliau, vis dažniau girdime aukštų ir aukščiausių valstybės pareigūnų, įvairių partijų atstovų ir lyderių pripažinimų, kad profsąjungų reikia, kad pageidautinas jų aktyvus veikimas darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime. Kitaip tariant, sąlygos veikti profesinėms sąjungoms nėra blogos, manyčiau, net palankios, tik senu įpratimu mes vis dar kaltiname valdžią, darbdavius, bet ne save –pagrindinį profsąjunginio judėjimo stabdį…
Vis dėlto mane labiau domina ne tiek mūsų profsąjungų ligos diagnozė, kiek pasveikimo galimybės ir, žinoma, kokiais vaistais reikėtų gydytis.
Šį kartą - apie dvi tarpusavyje susijusias temas, kurios , be to, ir prašosi būti pirmiausia aptartos.

 

1. Iš pradžių buvo ŽODIS...

Dar amžinųjų vertybių Knygoje buvo pastebėta, kad žodis yra toks galingas, jog gali tapti kūnu. Tačiau žodžio galia LPS Konfederacijos tinkamai nepanaudojama. Atvirai kalbant joje viešųjų ryšių sritis vis dar apleista, nėra šios veiklos sistemos, juolab – informavimo strategijos.
Džiaugiamės, kad gaunama informacija per laikraštį „Lietuvos profsąjungos“. Tačiau šis spaudos leidinys skirtas daugiau profsąjungos nariams nei plačiajai visuomenei, kol kas, deja, išeina per retai. Laikraštyje skaitome apie LPSK, aktyviau veikiančių šakų darbus, dalijamės patirtimi, diskutuojame, kritikuojame darbdavius ir retkarčiais vienas kitą. Tačiau plačiosios neprofsąjunginės visuomenės dalies “Lietuvos profsąjungos” beveik nepasiekia.
Svarbiausias Konfederacijos uždavinys – dirbti su Seimu, Vyriausybe ir darbdavių centrinėmis organizacijomis. „Lietuvos profsąjungos“ čia yra platinamos, tačiau vargu ar jų turinys pasiekia ir daro reikiamą įtaką išvardintų institucijų asmenims, kad jie būtų palankesni profsąjungoms ir jų siekiams. Pagrindinė priežastis vėlgi tą pati – šis leidinys skirtas vidiniam bendravimui ir apima nedidelę rinkėjų dalį.
„Lietuvos profsąjungos“ yra geros kokybės informavimo priemonė, užimantį būtina ir niekuo nepakeičiama nišą šiandieniniame LPSK profsąjungų gyvenime. Tačiau šis mūsų pagrindinis leidinys vargu ar susilaukia reikiamo dėmesio iš Konfederacijos ir daugumos šakų vadovybės. Keturios iš 26 įeinančių į LPSK šakinių profsąjungų užsako apie 70 proc. „Lietuvos profsąjungų“ tiražo, o 13, t.y. pusė Konfederacijos šakų, šakos užsako .nuo… nulio iki 10 egzempliorių. Kodėl taip yra – dar šį kartą išvadas padarykite patys...
Beje, čia dar nekalbėjau apie kitą vidinio ir išorinio ryšio priemonę – elektroninio pašto sistemą, internetinius tinklalapius. Visiems aišku, kad profsąjungų elektroninio ryšio plėtra, o su ja ir savų, šakinių ir regioninių tinklalapių kūrimas – šių laikų iššūkis, su kuriuo taip pat negalėsime ilgai nesiskaityti. Pažvelkime į LPSK adresų knygelę – bene šešios šakos skelbiasi, kad tokius tinklapius turi. O kiek iš jų veikia, kaip juose atnaujinama informacija? Juk tai ir plačiajai visuomenei prieinami adresai – ar apleisti tinklalapiai nekompromituoja tų šakų?
Manau, kad ir Konfederacijos tinklalapiui sustiprinti derėtų skirti daugiau dėmesio – jei reikia – ir lėšų.

 

2. Visuomenės nuomonės veikimas

Jeigu norime įtakoti valdžią ir darbdavius, jeigu norime pritraukti narių, privalome nuolat ir tikslingai veikti, sakyčiau „šturmuoti“, visuomenės smegenis. Tai galima padaryti tik per pripažintas šalyje žiniasklaidos ir informavimo priemones – žinomus dienraščius, radiją ir televiziją.
Pastaraisiais metais teigiamą profsąjungų įvaizdį šalyje per visuomenės informavimo priemones iš esmės (neminint pavienių atsitiktinių atvejų – tarkime, Trakų kultūros darbuotojų streiką) kūrė Vidaus reikalų sistemos ir Švietimo darbuotojų profsąjungos.
Gerai, kad televizijos, be naujausių akcijų kadrų, kurį laiką tiražavo Vidaus reikalų sistemos profsąjungos buvusių akcijų medžiagą. Porą kartų Konfederacijos vadovybė surengė spaudos konferencijas, tada vėl mus rodė per televiziją.
Tačiau, televizija, radijas, dienraščiai linkę domėtis ypatingais konfliktiniais atvejais. Be to, reportažai dažnai “nudažomi” vienos ar kitos partijos spalvomis, o tai nėra naudinga profsąjungoms. Tokiais atvejais turėjome pateikti savo versijas, kuriose būtų ištaisoma dezinformacija, tačiau analogiškos įtakingos tribūnos neturime.
Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ne kartą pasirodė per televiziją. Tačiau mes, prieš pasirodydami per televiziją,  tam parengdavome, informuodavome savo narius ir plačiąją visuomenę ir „Lietuvos profsąjungose“, ir pedagogų savaitraštyje „Dialogas“ ir dienraštyje „Respublika“ bei - pagal galimybes - regioninėje spaudoje. Kelis mėnesius stengdamiesi nuolat ir tikslingai pateikti tam tikrą kiekį informacijos, sukeliančios atitinkamą pedagoginės bendruomenės reakciją, iš jos susilaukėme supratimo ir pritarimo. Tada ir pasirodymai per televiziją tarsi apvainikuodavo sistemingą propagandinę kampaniją.
Įvairių lygių valdžios atstovai negalėdavo nepastebėti visų šių propagandinių akcijų, ypač sistemingai mūsų ir dabar spausdinamų straipsnių „Respublikoje“. Pastebėdavo ir, reikia pripažinti, kone žaibiškai į juos reaguodavo, juo labiau, kad tų publikacijų teiginiai savo ruožtu būdavo atitinkamai “eskaluojami” televizijose, kitose masinės informacijos priemonėse. O tai, kaip profsąjungų visuomenė žino, padėjo mums pasiekti, pasakytume, puikių rezultatų derybose su valdžia.
Žodžiu, tik nuolat išlaikant žiniasklaidos dėmesį savo darbui ir visuomenėje susikuria įvaizdis, kad profsąjunga nuolat dirba, veikia solidžiai, ekspromtu nešokinėdama nuo vienos prie kitos akcijos.
Neturiu pagrindo teigti, kad Konfederacijos vadovybė nesupranta žiniasklaidos privalumų. Tačiau mane stebina ir pasiteisinimai, kodėl kol kas nekuriama vieningos informavimo, įvaizdžio kūrimo sistemos: “Nebus kam rašyti”, “Šiuo metu neturime tiek pinigų, kad galėtume plačiai išvystyti darbą viešųjų ryšių srityje” ir panašūs motyvai, mano požiūriu, nerimti. Turėdami per 80 tūkstančių profsąjungos narių, 26 šakas, nerandame raštingų žmonių! Tai gal problema visai kita,- gal tiesiog neturime apie ką rašyti, nes nėra veiklos?
Vargu ar būsime turtingesni, negu esame dabar. Per pastaruosius dvejus trejus metus plaukdami pasroviui ir tenkindami įvairių interesų (tik ne profsąjunginių) įnorius, praradome tiek finansų, kad galėtume 10-11 metų plėtoti žymiai aukštesnio lygio veiklą viešųjų ryšių srityje. Reikia noro ir problemos svarbos supratimo.
Jeigu Konfederacija nesiims koordinuoti ir organizuoti šio ypatingai svarbaus darbo baro, galiu patikinti, kad visuomenė ir toliau skeptiškai atsilieps apie profsąjungas, o darbuotojai bijos stoti į profsąjungą, kad narystė mažės, o vegetuojančios šakos gyvens veikliųjų sąskaita. Ir toliau klestės veidmainystė ir taikstymasis su nepalankiomis profsąjungų judėjimui sąlygomis, kurios šiuo metu yra Lietuvoje.
Švietimo darbuotojų profsąjungos tokia situacija netenkina. Mes nestovime ir nestovėsime nuošaly – siūlome bendram labui savo patirtį, protą ir nemažus pajėgumus šioje srityje. Tik teatlieka savo pareigą darbuotojų interesų gynimo, profsąjungų judėjimo plėtros srityje LPSK ir kiti kolegos! Kitos išeities šiandieną mes neturime.

 

3. Paradoksali valdymo situacija

Dar viena opi problema – ar visi šakų vadovai kompetentingi, ar jų siekiai tikrai sutampa su objektyviais jų vadovaujamų profsąjungų siekiais? Turbūt nereikia įtikinėti, kad nuo šakinių profsąjungų lyderių sugebėjimų, siekių labai priklauso šakinių profesinių sąjungų pažanga - aktyvumas ar merdėjimas. Na, nuo jų dar priklauso ir LPS Konfederacijos veiklos efektyvumas, šalies profsąjungų strategija ir taktika - juk 26 LPSK šakų pirmininkai sudaro ir LPSK valdybą, ir net trečdalį Konfederacijos tarybos. Be to, kalbėkime atvirai, sprendimai, lemiantys Konfederacijos veiklos strategiją ir taktinius ėjimus, priimami… Valdyboje, o ne Taryboje, nors kaip tik ji yra aukščiausias Konfederacijos organas, veikiantis tarp suvažiavimų. Kas paneigs, kad ši paradoksali valdymo situacija susidarė ne be Konfederacijos vadovybės pasyvaus pritarimo. Tačiau prie vadovaujamųjų struktūrų paradoksų dar grįšime.

4. Ką turime geriausia?

LPS Konfederacija – didžiausias šalies profsąjungų centras, vienijantis ne tik daugiausiai narių, bet ir per juos - praktiškai visas šalies ūkio šakas. O kiti, vadinamieji šalies ar regionų centrai, turi tenkintis mūsų šakinių profesinių sąjungų nuobiromis. Tuo turbūt galime pasididžiuoti. Nors labiau galime džiaugtis tuo, kad vis sparčiau, o gal net sparčiausiai, einame koja kojon su civilizuotų pasaulio šalių profsąjungomis.
Na, o pažvelgę į save iš arčiau matome, kad iš 26 turime 8-9 pakankamai gausias ir įtakingas šakas, kuriuos sudaro apie du trečdalius Konfederacijos narių, šakas, kurios veikia, mano galva, efektyviai, kiek įmanoma šiomis sąlygomis. Kiti centrai gali tik pasvajoti apie tokią veiklą, kaip LPSK - Vidaus reikalų sistemos, Maistininkų profesinė sąjunga ir kitos - nesiimu visų vardinti, nes tos šakos ir taip visų pastebimos. Šakinį principą reikia stiprinti, kad kiti šalies centrai negalėtų mūsų pralenkti. Jei jie ir toliau neįrodys savo gyvybingumo, net žlugtų kaip centrai, o jų organizacijos įsilietų į LPSK.

5. Šakų struktūrų trūkumai

Palaikau požiūrį, kad šakinė profsąjungų struktūra yra pažangiausia ir labiausiai paplitusi Europoje. Taip, LPS Konfederacija taip pat sudaryta iš šakų. Bet noriu atkreipti dėmesį: šakų vykdomieji centrai gali būti tikrai naudingi savo nariams – pirminėms organizacijoms tik tada, kai šakos centre (jos vykdomajame komitete) nuolatos dirba 5-7 kompetentingi darbuotojai, o jų darbo vietos aprūpintos šiuolaikiškomis organizacinio techninio darbo priemonėmis (kompiuterių, interneto ir pan.). Kad būtų įmanoma išlaikyti šiuolaikišką šakos vadybos centrą, mano skaičiavimu, šaka turi turėti ne mažiau kaip 3-5 tūkstančius narių - nelygu koks nario mokestis plaukia į šakos centrą ir skiriamas bendriems šakos darbams bei tikslams siekti.
O kaip yra mūsų Konfederacijoje? Daugiau negu pusės LPSK šakų vykdomuosiuose organuose dirba po 1-2 samdomuosius darbuotojus. Turime net ir tokių šakų, kur dirba vienas – pirmininkas visuomeniniais pagrindais. Galima net neabejoti, kad tokio tipo šakos tik vegetuoja, o apie rimtą darbą, apie įtaką darbdaviams ir naudingumą savo nariams nereikėtų ir kalbėti.
Paimkime kaip pavyzdį tris LPSK šakas: Nacionalinio operos ir baleto teatro profesinė sąjunga – 222 nariai, Nacionalinio radijo ir televizijos kūrybinių darbuotojų profesinis susivienijimas – 400 narių, Kultūros darbuotojų profsąjungų federacija – 719 narių. Ar visos jos gali vadintis šakomis, jei per tiek metų neįtraukė į profsąjungas bent kiek daugiau šalies kultūros bei žiniasklaidos sektoriuose dirbančių (ir profsąjungų pagalbos reikalingų) menininkų, žurnalistų.
Būkime “biedni”, bet teisingi, kaip mėgdavo sakyti vienas lyderis: jau vien dėl itin kuklios narystės ir per menkos įtakos šalies kultūros bei žiniasklaidos sektoriaus gyvenimui šios LPSK narės nepateisina savo statuso. Tai greičiau pirminės organizacijos. Beje, nesame girdėję, kad tie lyderiai kviestų ataskaitinius rinkiminius suvažiavimus, “pasitikrintų”, ar tie profsąjungų nariai, kuriais jie remiasi, patenkinti, tokiu savo šakų statusu ir įtaka visuomenėje.
Seniai kalbama, kad šios trys vadinamosios šakos galėtų susijungti. Jau vien pagal dabar skelbiamus jų narystės duomenis toks kultūros bei žiniasklaidos susivienijimas turėtų bent 1341 narį, tai sudarytų bent minimalias sąlygas veiklai, o svarbiausia - sustiprintų intelektualinių darbuotojų profsąjungines pozicijas, pradėtų vienyti kultūros darbuotojus. Tada nereikėtų priekaištauti ir keiksnoti, kad „kažkas” nuviliojo jų potencialius narius. Ir dar viena: tokių mažų šakų pirmininkai formaliai yra lygiateisiai LPSK valdybos nariai, turi Konfederacijoje tokį pat balsą, kaip ir tie, kurių narystė nuo keliolikos iki keliasdešimties kartų didesnė. O juk ir jų profsąjunginio mąstymo patirtis bei mastai savaime ribojami nedidelės siauros veiklos bei patirties, kuri tolygi tik pirminės organizacijos veiklai. Ar tai netrukdo Konfederacijai tikrai solidžiai atstovauti šalies profsąjungų, visų Lietuvos darbuotojų sektorių interesams?

6. Po manęs nors ir tvanas...

Visada buvau už tai, kad profsąjungos turi gyventi ne tik iš nario mokesčio, bet privalo užsidirbti ir pačios. Europoje profesinės sąjungos užsiima verslu, taip didindamos galimybes padėti savo nariams. Šiais sunkiais ir skurdžiais profsąjungoms laikais protingai organizuojamas, šalies įstatymų profsąjungoms nedraudžiamas verslas gali būti tikras išganymas. Atvirai kalbant, ne viena LPSK šaka tuo ir naudojasi, užsiimdama pačiu paprasčiausiu verslu – patalpų nuoma. Ir vis dėlto vienas tokio „verslo” faktas mane šokiravo, kai sužinojau, kad LPSK pastate Jono Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje – red.) dviejų šakų pirmininkai, ilgą laiką turėję atskirus šakų “biurus”, pastaraisiais metais suėjo dirbti į vieną kabinetą. Kitas šakoms priklausančias patalpas jie nuomoja.
Ką gi, tai LPSK valdybos nariai, „suverenių” šakų vadovai – jų (ir juos išrinkusių bei turbūt kontroliuojančių organizacijų) reikalas, kaip tie vadovai disponuoja savo profsąjungoms priklausančiu turtu. Ir vis dėlto nesuprantama, kaip dviem labai skirtingų profilių šakų vadovams galima dirbti viename kabinete, priiminėti ir konsultuoti savo narius. Abejotina, ar daug paslaugų tokios šakos gali suteikti savo nariams ir kiek kompetentingai tokiomis sąlygomis veikiančios šakos gali veikti kaip Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos šakos?
Vieša paslaptis dar vienos - Statybininkų profesinės sąjungos egzistavimas. Neseniai kilo skandalas; iš jos – dėl prasto vadovavimo, demokratijos stokos - pakilo išeiti net 400 narių aprėpiančios 3 organizacijos. Bet jau seniai norėjau paklausti kitko: kodėl Statybininkų centrui pirminės organizacijos perveda tik 10 proc. surinkto nario mokesčio? Ar jos nepasitiki centru ir taip jį baudžia, ar jas tenkina vien tai, kad centras “būtų” (t.y. vegetuotų?). Nesiimu spėlioti, kokie yra pirminių organizacijų motyvai ir kas jas tenkina. Stebina tai, kad ši padėtis tenkina Statybininkų centro darbuotojus (berods, jų yra tik du), - jie taip pat gyvena iš esmės iš patalpų nuomos ir iš to menko nario mokesčio… Bet ar turi tokia organizacija perspektyvą? Nors eilinis vasario 25 d. įvykęs suvažiavimas esamą padėtį vėl įteisino.
Galėčiau pateikti ir dar pavyzdžių, paklausti vieno kito šakos pirmininko: o prieš kiek metų jo šakoje buvo paskutinis ataskaitinis rinkiminis suvažiavimas? Būna suvažiavimų, į kuriuos pakviečiamas tik „patikimas” aktyvas, gerai atšvenčiama ir… vėl išrenkamas pirmininkas. Atviru balsavimu jį išrenka dauguma tokių „aktyvistų”, kurie jau seniai yra „savi” darbdaviams, tad ir tokios šakos pirmininkas dažnai ne tik nesipriešina darbdaviams bei valdžios pareigūnams, bet, tyliai pritardamas jų politikai, eina išvien. Štai tokius šakų pirmininkus ir tenkina dabartinis LPSK bejėgiškumas. Savo ruožtu ir pasyvi Konfederacijos vadovybė neturi moralinės teisės priekaištauti tik formaliai veikiantiems šakų vadovams.
Tad nereikia stebėtis, kad per LPSK Valdybos posėdžius probleminiai klausimai mažai kam įdomūs. Užtat Valdybos nariai tampa agresyviai aktyvūs tada, kai mėginama dalyti Konfederacijos finansus ar spręsti kitus dalykus, galinčius paliesti šakų „autonomiją”. Jau įprasta, kad tada pasigirsta Radioelektronikos pramonės profsąjunginių organizacijų federacijos pirmininko balsas: „Ką čia kalbėti – balsuokime“, ir balsavimo mašina paleidžiama…

7. Kas toliau?
Tad gal užsidaro “užburtas ratas” ir tikrai nėra jokios prošvaistės? Dauguma vegetuojančių šakų, kurios turi vos trečdalį Konfederacijos organizacijose esančių narių, užtat balsuojant Valdyboje sudaro lemiančius balsavimo rezultatą du trečdalius balsų, gyvena veikliųjų šakų ir LPSK Konfederacijos sąskaita. Kai kurių šakų darbuotojai tiesiog maitinami iš Konfederacijos kasos, nors jų kompetencija abejotina.
Jeigu ir toliau taip gyvensime, prisitaikydami prie Valdybos pirmininkų daugumos, o LPSK vadovybė jiems ir toliau nuolaidžiaus bei taikstysis su esama padėtimi, stabdydama veikliųjų šakų iniciatyvas bei pati būdama pasyvi plačiosios visuomenės akyse, neišvengiamas ne tik narystės mažėjimas, bet galimas ir Konfederacijos skilimas. Nelygu, ką rinksimės: vegetavimą ar pažangą.
O blogų pavyzdžių ieškoti nereikia: šalia mūsų – “Solidarumas”.

 

8. „Geriau nedirbsiu...“
Vasario 24 d. Konfederacijos tarybos posėdyje pirmininkas Artūras Černiauskas viešai prisipažino, kad per savo pirmininkavimo laikotarpį nieko neįvykdęs iš to, ką buvo planavęs ar žadėjęs padaryti, skundėsi, kad vidinės intrigos trukdo dirbti, ir patikino, kad ateityje tikrai geriau nedirbsiąs. Liūdnomis intonacijomis prakalbusio pirmininko „apsinuoginimas“ nieko nenustebino. Kas keisčiausia, niekas neklausė, kodėl taip įvyko, niekas nesidomėjo, kas rezga intrigas ir kodėl, niekas net nepasipiktino, o visa tai buvo priimta kaip neišvengiama būtinybė. Situacija daugiau nei rimta ir nieko gero nežadanti.

9. Trys pasiekimai
Po 2005 m. vasario 12 d. įvykusio LPSK neeilinio suvažiavimo norėčiau išskirti keletą Konfederacijos darbų. 2005 m. birželio 13 d. tarp Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų pasirašytas Nacionalinis trišalis susitarimas, kuris buvo parengtas ir keliai jam pasirašyti praskinti dar A.Sysui vadovaujant. Gaila, kad šis ypač svarbus dokumentas pamirštas ir apie jo įgyvendinimą Konfederacijos vadovybė kalba nenoriai.
Kapitališkai suremontuotas profsąjungų pastatas Jono Basanavičiaus gatvėje 29a. Pagrindinis įdirbis padarytas taip pat anksčiau.
Na, ir pagrindinis pasiekimas: iš Europos Socialinio fondo socialinės partnerystės plėtojimui LPSK gavo beveik 1,4 mln. litų.

10. Paviršutiniškas kalbėjimas - paviršutiniškas požiūris?
Tačiau nustebino Konfederacijos generalinės sekretorės Janinos Matuizienės pamąstymai apie šių lėšų panaudojimą. Sekretorė tikisi, kad šis ES lėšomis finansuojamas projektas paskatins socialinius partnerius pradėti šakinių kolektyvinių sutarčių derybas „Manau, kad tai bus didelė pagalba šakų pirmininkams vedant derybas dėl sektorinių sutarčių ir gal net pavyks pasirašyti vieną kitą“,- tikisi J.Matuizienė („Kur dėsime tuos pusantro milijono?“- Lietuos profsąjungos, 2006 m. kovo 28 d.).
Kolegė generalinė sekretorė čia kalba taip, tarsi nežinotų (o gal ir nežino?), kad jau yra profsąjungų, pasirašiusių šakines kolektyvines sutartis (pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nelabai seniai įregistruota Žemės ūkio darbuotojų profsąjungų federacijos šakinė tarifinė sutartis), kad yra ir jas baigiančių rengti. Na, o Švietimo darbuotojų profsąjunga šakinius susitarimus pasirašo nuo 1993 metų. Už tai ir už puikius tokių susitarimų dėka pasiektus rezultatus mus vertina nemaža Europos šalių profsąjungų. Švietimo darbuotojų profsąjungos kolektyvinės sutartys taip pat pasirašomos savivaldybių ir įstaigų lygmeniu, nes ir ten turime nemaža aukštos kokybės derybininkų ir įgyvendiname gana sudėtingas profsąjunginio mokymo ir švietimo programas.
Neatitikimas tarp aplombo, su kuriuo gerb. generalinė tuos pinigus „paskirsto“ ir realios nuovokos ar kompetencijos stokos pareiškiant, jog už 1,4 mln. litų „gal net pavyks pasirašyti vieną kitą sektorinę sutartį“ (kursyvas mano - A.B.) nustebino ne tik mane. Gal todėl, kad neseniai taip pat su generalinės stiliui būdingu aplombu dabar pateisinami kiti šitaip „lengva ranka“ paskirstyti ir „lengvai“ iššvaistyti pinigai. Turiu galvoje neseną faktą, kai buvo skirta 484 tūkst. litų naujiems nariams pritraukti. Lėšos buvo atiduotos 22 narių „pritraukėjams“, tarp jų buvo ir mūsų liliputinių profsąjungų lyderiai ir darbuotojai, jų giminaičiai bei kai kurie LPSK vadovybei prijaučiantys „kadrai“. Išleisto pusės milijono metinis „efektas“ - Konfederacijos narystė sumažėjo per 16,5 tūkstančių narių...

11. Vadovų veiklos prioritetai
„Dabartinė Konfederacijos strategija - prisitaikymas prie dabartinės situacijos“ - tai pirmieji žodžiai Artūro Černiausko, kandidato į LPSK pirmininkus, anketoje (Lietuvos profsąjungos, 2005 m. vasario 4 d.). Nežinau, ar suderinamos tos dvi sąvokos - „strategija“ ir „prisitaikymas“, tačiau visiškai aišku, kad Konfederacija kaip anksčiau neturėjo veiklos strategijos, taip neturi ir dabar. Yra vienas kitas retkarčiais daromas taktinis ėjimas, kuris paskęsta LPSK vadovų kasdieninių reikalų reikalėlių chaose.
O gal anuokart pirmininko žadėta prisitaikėliška Konfederacijos politika ir tapo jų strategijos dalimi, kuri grįžta mums bumerango principu: valdžia krečia mums kiaulystes, darbdaviai su mumis nesiskaito, dažnai net atvirai pasityčioja, kolegos iš „Solidarumo“ naikina paskutinius pagarbos profsąjungoms likučius, o LPSK pasirenka tylėjimo politiką. Mato kai kurių merdėjančių profsąjungų vadovų veidus, mandagiai išklauso geranorišką kritiką bei patarimus ir toliau... tyli.
LPSK vadovybė vos ne demonstruoja, jog sugeba aplankyti per dvi dienas penkis rajonus ir miestus („Per dvi paras: Mažeikiai-Šiauliai-Radviliškis-Panevėžys-Ukmergė...“ - Lietuvos profsąjungos 2006 m. vasario 11 d.), susitikti merais, na, dar su būreliu to paties ir taip nuolat visur dalyvaujančio profsąjungų aktyvo. Pagirtinas noras kalbėtis su pirminių organizacijų atstovais, tačiau vargu ar Konfederacijos, juo labiau pirmininko pagrindinis darbas,- manau, kad tai šakų vadovybės, jų tarybos, prezidiumų ar valdybų narių, samdomų darbuotojų uždavinys.
Drįstu teigti, kad tokiais „vojažais“, tapusiais vos ne prioritetine LPSK vadovų veikla, skatinamas šakinių profsąjungų neveiksnumas. Juo labiau kad nuolat šitaip važinėjant visiems trims vadovams nukenčia pagrindinė Konfederacijos veikla. Beje, tokių pat abejonių kelia ir LPSK pirmininko bei generalinės sekretorės „įsirašymas“ dirbti vadovais ir ekspertais įvairiuose projektuose.

12.Tarptautinis darbas - tik malonumui
LPSK, kaip profsąjungų centras, privalo atstovauti savo sudėtyje esančioms šakinėms profesinėms sąjungoms Europos lygmeniu tam panaudojant visus „žmogiškuosius resursus“, tai yra pritraukiant tam tikros srities šakinių profsąjungų ekspertus bei koordinuojant tokią jų veiklą. LPSK ruporas Europos lygmeniu, kaip žinoma, yra ETUC - Europos profesinių sąjungų konfederacija.
ETUC kartu su kitais socialiniais partneriais Europoje bendradarbiauja su visomis ES institucijomis - Prezidentūra, Taryba, Komisija ir Parlamentu vykdant savo politiką darbo, socialiniais ir makroekonomikos klausimais. Labai svarbu, kad Lietuvos profsąjungų balsas būtų išgirstas ETUC, bet tai įmanoma tik mums patiems aktyviai dalyvaujant jo komitetų ir darbo grupių veikloje.
ETUC nuolat veikia keturi komitetai ir devynios darbo grupės. Deja, LPSK dalyvauja tik dviejose - Moterų ir Jaunimo komitetuose, na, ir dar dvejose darbo grupėse. Taigi tarptautinio bendradarbiavimo srityje LPSK atlieka mažiau nei trečdalį savo darbo. Tarp LPSK ignoruojamų komitetų atsidūrė ir Kolektyvinių derybų koordinavimo, Ekonomikos ir užimtumo komitetai. Išeitų, kad LPSK nesudomino net septynios svarbios darbuotojų problemas sprendžiančios ETUC darbo grupės, tarp jų „Prekyba ir globalizacija“, „Mokymasis visą gyvenimą“.
Nekalbėsiu apie LPSK kadrus, kurie jai atstovauja Europos lygmeniu, kai kas iš jų jau spėjo tapti ETUC darbuotojų pašaipų objektais. Aš ne kartą siūliau į ETUC darbo grupę „Mokymasis visą gyvenimą“ įtraukti Švietimo profsąjungos žmogų, gaudavau teigiamą atsakymą, bet... LŠDPS atstovo iki šiol ten nėra.
Beje, apeidama LPSK, Švietimo darbuotojų profsąjunga gauna reikiamos informacijos iš šios darbo grupės. Informacija dažnai būna tikrai svarbi ir mums, ir plačiajai visuomenei, nes ji praverčia tobulinant švietimo sistemą Lietuvoje. Tik nei mums, nei užsieniečiams nesuprantama, kodėl tokiu sudėtingu būdu reikia gauti visiškai neslaptą informaciją.
Patikslinsiu: visos išlaidos, susijusios su veikla ETUC komitetuose ir komisijose, apmokamos ETUC ir Konfederacijai nieko nekainuotų.
Tuo nenoriu pasakyti, kad Konfederacijos vadovams nereikia važinėti į tarptautinius suvažiavimus ar jubiliejinius susitikimus, tačiau apleisto tarptautinio darbo, visaverčio LPSK atstovavimo ETUC tai, kaip žinoma, negali atstoti.

13. Priklausydamas Konfederacijai negali jaustis oriai
Paskutinės „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, profsąjungomis pasitikima mažiausiai - jos liko paskutinėje vietoje iš 20 galimų. Tačiau labiausiai nustebino, kad apie profsąjungas neturi nuomonės pats didžiausias nuošimtis apklaustųjų. Šiuo požiūriu net aplenkėme Valstybės saugumo departamentą, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir tapome pačia „slapčiausia“ legalia institucija Lietuvoje. Pastarasis faktas mane labiausiai žeidžia ir kelia susirūpinimą.
LPSK, užėmusi stručio politiką viešai nereaguodama į samdomiesiems darbuotojams nepalankius aukščiausių institucijų sprendimus, tenkina valdžią ir darbdavius bei toliau įteisina pasyviąsias profsąjungas, todėl... pasmerkia nuolatiniams konfliktams su pastarosiomis profsąjungas, kurios aktyviai veikia, norėtų atitinkamai bendradarbiauti su jomis kaip su LPSK narėmis.
Mūsų profesinei sąjungai būtų žymiai lengviau dirbti, jeigu susitikimai ir bendradarbiavimas su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir darbdavių organizacijų atstovais taptų kasdiene LPSK veikla, tada aukščiausiu valdžios lygmeniu būtų iškeliamos ir mūsų problemos. Bet kol kas tai LPSK vadovams nerūpi. Kodėl LŠDPS turi užsiiminėti lobistine veikla Vyriausybės ir Seimo lygmeniu? Kodėl mums reikia išleisti daugiau lėšų plečiant savo vykdomąjį aparatą ir atliekant ne šakai būdingus darbus?
Taip, mums priklauso dirbti su ministerijomis ir savivaldybėmis. Tai šitomis sąlygomis, palikti likimo valiai, gana sėkmingai ir darome. Su mumis kalbasi ir Ministras Pirmininkas, ir Seimo Pirmininkas, ir paskiri ministrai, ir įvairūs Seimo komitetai be jų pirmininkai, jau nekalbant apie mūsų srities darbdavių asociacijas.
Nesuprantu, kaip gali neatvykti į LPSK tarybos posėdžius pakviesti socialinės apsaugos ar finansų ministrai vietoj savęs atsiųsdami, tarkime, ministerijos sekretorius. O Konfederacijos vadovai tokius akibrokštus priima vos ne kaip normalų reiškinį.
Pasirašėme Susitarimą dėl trišalio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių, bet toliau reikalai nejuda. O juk susitarime yra per dvidešimt punktų, pagal kuriuos galėtų dirbti specialios darbo grupės, kad galėtumėme teikti siūlymus ir viešai reikalauti, o jeigu nevykdoma, tai imtis ir radikalesnių priemonių.


"Lietuvos profsąjungos". 2006 m. Nr.3-5


NAUJAUSI KOMENTARAI
2010-03-23 21:09:17taigi
Profsąjungų centrai iš tikrųjų neatlieka tos veiklos, kurią turėtu atlikti. Daug tuščiažodžiavimo ir daugiau nieko. Tiesa, kad LPS "Solidarumas" - sergantis,yra daug vidinių konfliktų. Atrodo, kad jų vadovas ne savo kėdėje sėdį. Tikėkimės, kad po suvažiavimo gal apsivalys.
2006-10-01 14:37:40Linas
Na jo, puikiai matosi, LPSK silpnos vietos viešėji ryšiai ir informacinės technologijos, manau LPSK turi turėti ne viena viešųjų ryšių specialistą, o kelis, vienas dirbtu su centru, kiras su šakinėm profsąjungom, be to trūksta ir informacinių technologijų specialistu, kūrė sugebėtu visa informacijos srautą susisteminti, sutvarkyti ir tinkamai prižiūrėti internetines svetaines, bei pirminiu ar šakiniu organizacijų atstovus apmokytu jas prižiūrėti ir atnaujinti informacija, nes kai kurias svetaines baisu kam rodyti. Reikalinga programa, kad šakinių organizacijų vadovus apmokyti lobistinio darbo, bent duoti jiems pradmenis, išmokyti organizuoti viešųjų ryšių kompanijas.
Čia manau nemažai ko galima išmokti iš Vidaus reikalų sistemos profsąjungos, Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, bei kitu. Turim išmokti operatyviai reaguoti į dezinformacija ir mums nepalankius straipsnius, turim išmokti sudaryti spaudimą politikams “Mūsų žodis turi būti pirmas ir paskutinis, kaip sakoma baigiamasis“ reikia išmokti dirbti su masinės informacijos priemonėmis, tik nuolat išlaikant žiniasklaidos dėmesį savo darbui ir visuomenėje susikuria įvaizdis, o tai vienas iš būdų sudaryti spaudimą politikams ir darbdaviams.
Šakose turi dirbti profesionaliai pasirengia ir sugebantis vadovauti toms šakoms pirmininkai, kūrė už ta darbą turi gauti atitinkamus atliginimus, o ne pašalpas, ar kaip kai kur dirba vienas – pirmininkas visuomeniniais pagrindais. Gal būt tokiu vegetuojančių šakų pirmininkus reiktu pakeisti į veiklius ir tam įtakoti manau pilna teise turi LPSK. Be to, kas trukdo plėtoti verslą, atsirastu papildomi pinigai.
2006-04-28 19:52:45Myliu
Myliu Bruza (daugiau profsajungose neliko ka bemyleti). Ne gejus
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai