2018 m. lapkričio 17 d. šeštadienis - 14:58

TARP MOKYKLOS IR SANDĖLIO: DARBUOTOJŲ KONTROLĖ IR DARBO ORGANIZACIJA „RIMI“

«
2018 09 06
Kaip kontroliuoti darbuotojus, kad jie į darbą ateitų anksčiau, nei priklauso, o išeitų vėliau? Kaip sumažinti administravimo kaštus, kad bendradarbiai prižiūrėtų vienas kitą ir „būtų geri“? Kiek galima prasilenkti su jau ir taip ultra-neo-liberaliomis naujojo Darbo kodekso nuostatomis, kad nekiltų triukšmas? Na ir kaip pasiekti, kad nereiktų samdyti naujų darbuotojų atsivėrusioms skylėms užkamšyti, užtat senieji dirbtų dvigubai? Tokios mintys neabejotinai neleidžia naktimis užmigti „geidžiamiausiems darbdaviams“, o įvairios schemos schemutės nuo amžių amžinųjų plačiai taikomos visuose sektoriuose. Ir jei nuo kažkur ir galime pradėti plačiau organizuotis, tai būtent nuo pasipriešinimo šiai kontrolei ir „egzotiškesniam“ išnaudojimui.

Šįkart „darbuotojo istorijos“ rubrikoje pristatome kiek daugiau nei pusę metų „Rimi“ prekybos centre dirbusio kolegos dienoraščio ištraukas. Iš jų galima susidaryti bent paviršutinį vaizdą, kaip darbuotojai kontroliuojami tuose skardiniuose sandėliuose, kuriuos esam įpratę vadinti „parduotuvėmis“.
Apie įsidarbinimą

Darbo pokalbis truko – specialiai užmečiau akį – apie septynias minutes, kol kas trumpiausias mano gyvenime. Direktorius paklausė, ar galiu eit pilnu etatu į „daržoves“ (vaisių ir daržovių skyrių, kur reikia ateiti septintą ryto, priimti atvežtas gėrybes, išskirstyt, tada visą dieną prižiūrėti, kad netrūktų salėj persimonų ir ekologiškų morkų). Pasakiau kad ne, studijuoju, paklausė ar tiktų puse etato į kasas. Po poros valandų paskambino, sakė jo, ok, eisi į kasas. Nei CV, nei „kur matot save po penkerių metų“. Pasirašiau sutartis pas pavaduotoją. Davė laiko susipažint su kolektyvine sutartim ir geru pusšimčiu puslapių visokių visokiausių taisyklių, kurias ir supaisyt sunku, kur jau ten prisimint, padariau pora testų apie saugą ir higieną vietiniam kompe ir pirmyn į kasą.

Apie nuvogtus pusvalandžius ir darbo laiką darbe

Ateiti į darbą penkiolika minučių anksčiau yra nerašyta norma. Atėjau vieną dieną laiku, kaip įrašyta grafike, gavau nuo vyrkasės velnių, nes reikia ateit anksčiau, pasiruošt kasą, perskaičiuot pinigus, paleist kolegę ir tą paskirtą valandą jau atidaryt kasą. Tai su persirengimu ir dar pasėdėjimu ant tūliko išeina, kad darbas prasideda penkiolika minučių-pusvalandžiu anksčiau, nei jis prasideda. Darbo pabaigoj, kai vyrkasė jau leidžia, perskaičiuoji kasą, susitvarkai darbo vietą ir irgi išeini 10-15 minučių vėliau. Tas laikas į grafiką neįrašytas, neapskaičiuojamas ir už jį nemokama. Kiek klausiau, ar tų penkiolikos minučių negalėtų tiesiog įrašyti mums į grafikus ir nebeknisti proto, tiek sulaukdavau atsakymo – ne, negalėtų, direktoriaus jau klausė, negalėtų.

Po poros mėnesių, jau daugmaž perpratęs, kad niekas per galvą neduos ir reiks tik atstovėt už save prieš vyrkasę, į darbą ėmiau ateit laiku, persirengdavau, perskaičiuodavau ir pasiruošdavau kasą, susidėliodavau loterijos bilietus ir klientus aptarnaut pradėdavau daugmaž penkiolika minučių po darbo pradžios. Replikos, kad „vėluoju į darbą“ niekaip nenustojo skraidyt, pirmiausia iš vyrkasių, bet dažnai ir iš kolegių. Kita vertus, kolegių pastabas galima suprasti, kai, pavyzdžiui, septintą ryto atidarai parduotuvę ir tris valandas sėdi kasoje be galimybės išeit į pertraukėlę ar tualetą, tada ir noras „vėluojantį“ kolegą paskubinti gali atsirasti. Kaip ir tuo atveju, kai išdirbai dvylika valandų ir nebegali sulaukti, kol tave ateis pakeisti… Kam mums tie viršininkai – ir be jų, vien nuo nuovargio ir užsiknisimo vieni kitus pakontroliuosim.

Apie algas, priedus ir slaptus pirkėjus

Visiška beleberda. Sutartyse pažadėta, kad mums mokės minimumą, o toliau jau kaip dievas duos. Yra kažkokie kvalifikacijos lygiai, tada dar yra slapto pirkėjo įvertinimai ir greičiai (kiek prekių nuskenuota per minutę), pagal kuriuos prideda priedus arba nuima. Nūūū nežinau, gal būtų visai kietai jei algos dydis būtų darbo sutarty įrašytas? Taip pat kaip ir nūūū nežinau, ar už kvalifikuotą darbą galima mokėti minimumą pagal naują DK?.. Buvo įvykis, kai viena kasininkė-veteranė (man pasakojo, kad nebetikrina eurų banknotų aparatu, nes jau rankom jaučia, kuris padirbtas gali būt; kiek supratau, keliolika metų jau su pinigais dirba), lyg tai nei pasisveikino nei atsisveikino su slaptu pirkėju, ir visiems nubraukė priedus. Tokia kalėjimo sistemėlė, kur už vieno pražangą visus baudžia (ir baisi čia šiaip pražanga, nepasakyt labas ir viso gero, ojojoj). Kai žinia pasklido, nusikaltėlei buvo patarta tą dieną neit pietaut su visom kitom, nes ją gyvą sudraskys. Administracijos ir vėl kaip ir nebereikia, patys neuoliąsias primušim, kam jos „vienam laive“ neteisingai sėdi. Ai o už gerus greičius kitą kasininkę apdovanojo priedu, bet jį išmokėjo „Rimi“ dovanų kortelėm. Heh, čia jau visai kaip Steinbecko romane „Rūstybės kekės“, kai viršininkas moka algą savais pinigais, galiojančiais tik jo parduotuvėj, ir taip tai, ką išmoka algoms, susigrąžina atgal pats sau. Nūūūū žodžiu nežinau, darkart pasikartosiu – gal visai būtų kietai jei alga būtų didesnė nei minimumas ir būtų sutartyse įrašyta? Dabar tai naudojama kaip svertas – būsi geras, gausi savo pinigus, būsi blogas – skursi; kitaip sakant, mokama ne tik už darbą, bet ir už „gerumą“, ir jei atrodo, kad pats per mažai gauni, kad visi per mažai gauna – nu jau nu jau, kas gi tau trukdo geriau dirbt, keist susirgusias ar atostogaujančias koleges ir daugiau gaut? Kokios dar struktūrinės problemos su maža alga prekybcentriuose? „Tai tik jūsų pačių pasirinkimasssss…“ – ošia tolumoje jūra. „Ar kas kitas kaltassss, kad dirbti tingi…“ – atitaria jai nuščiuvusios pušys.

Per kitą pamainą buvo pasigirdęs gandas, kad salėj slaptas pirkėjas. Greit visos sujudo sukruto konvejerius valyt ir į visus klausimus atsakinėt. Sunkiausia dalis – šiaip jau privalėtumėm ne tik atrodyt laimingi (taip, yra toks punktas slapto pirkėjo ataskaitoj!), pasisveikint, palinkėt geros dienos, paklaust, ar turi „Rimi“ kortelę, o jei neturi – pasiūlyt įsigyt, duot lipdukų ir žurnalą, greitai aptarnaut, atsakyt į visus durnus klausimus, bet dar ir pasiūlyt „dienos prekę“ – kokį nors šūdelioką arba loterijos bilietą. Ir va tas paskutinis elementas, atrodo, visas pagaliau užknisa ir prasideda mažasis pasipriešinimas. „Aš ir vadybininkei sakiau – čia ne turgus ir nieko aš nesiūlysiu,“ – tėškia kolegė. Kitos irgi panašiai mano – visai smagu. Užeini į virtuvę, kolegės slapto pirkėjo ataskaitas varto, nu va, ir vėl kasos papildomos prekės nepasiūlė. Truputį lyg ir pyksta, kad dabar per nepaklusnias kasininkes visoms po trisdešimt eurų nubraukė (nesakysiu „nedavė“, sakysiu – nubraukė), bet supranta – visą dieną kartot tas pačias frazes kaip papūgai, šypsotis, ir dar kažką papildomai siūlyt kaip kokiam tiesioginio marketingo oblavūchui – užduotis link nuprotėjimo ribos.

Nežinau kaip tai nutiko, bet vieną kartą slaptas pirkėjas ėmė ir įrašė savo ataskaitoj, kad aš jį ypač maloniai aptarnavau. „Tai tau jau čia premija dabar priklausys,“ – apsidžiaugė vyrkasė. Laukiu premijos – jos kaip nėra, taip nėra. Einu pas direktorių aiškintis – va taip ir taip, kolegos sako, kad priklauso, o nėra. „Nu ir iš tikrųjų nėra,“ sako jis. „Jau taip atidžiai žiūrim, bet va matyt pražiūrėjom. Nu parodyk,“ pažiūri ataskaitą. „A, bet matai, papildomos prekės nepasiūlei. Čia, kaip sakoma, visoms blogai, matai, toks kolektyvinis mūsų darbo pobūdis. Nu žiūrėk tu man, pasistenk, čia žinok nesunku, loterijos bilietukai irgi skaitosi.“ Kaaaaaip aš norėjau į sieną kumščiu pystelt po šito – eini klaust, kodėl tau nėra pinigų, o gauni žeminantį moralą kaip eilinis perestukinas mokykloj.

Apie minusus

Pasitaiko dienų… Atėjau dirbt nuo 7, prie infokasos, į barbės devyndarbės vaidmenį, kur viename daikte yra pirmumo kasa nėščiosioms, šeimoms su vaikais ir neįgaliesiems, loterijos terminalas, cizos, kavos aparatas ir dar sąskaitas faktūras išrašinėji ir su nepatenkintais klientais bendrauji, grąžinimus darai. Sakė viskas tvarkoj kasose, suskaičiuota. Dirbu, ateina pusė devynių, vyrkasė nuima loterijos terminalą – trūksta 110 eurų. Paėmė juos iš mano kasos, aš jau sėdžiu visas peršikęs – esam pasirašę pilnos materialinės atsakomybės sutartis; net ir be jų pagal naują Darbo kodeksą reiktų atlyginti „žalą darbdaviui“ iki trijų mėnesinių algų dydžio. Šiaip kiek klausinėjau, niekas nežino, kas tiksliai būtų. Priėjo apsauginis, pasiūlė iš karto persiskaičiuot kasą, drebančiom rankom perskaičiavau – tvarkoj, trūko tik gal aštuonių ar dešimt eurų, kiek tiksliai – iš tos įtampos nelabai ir pamenu. Apsauginis sakė, kad mano veido spalva buvo kaip vaškinės figūros, šiek tiek raudonumo grįžo tik kai persiskaičiavau kasą.

Dar kokią valandą sunkiai galėjau atsigaut ir susikoncentruot po šito perskaičiavimo, rankos dar padrebėjo kurį laiką – o reikėjo toliau dirbt, vos iš tikrųjų nepadariau poros kritinių klaidų. O po darbo persiskaičiavau kasą – nu ir trūksta vis dėlto šešių eurų. Kitądien ateinant į darbą reikia atnešt juos grynais – tokia neva praktika, kai minusas mažesnis nei dešimt eurų, kitaip tiesiog nuo ateinančios algos nuskaitytų. Nu ir vis tiek žiauriai supykau ir susinervinau – taip išeina, kad tas tris valandas dirbau iš esmės už eurą, ir buvau nubaustas už tai, kad dirbau, jei būčiau namie lovoj vartęsis tris valandas, būčiau praradęs eurą, bet sutaupęs šitiek nervų, ir šiaip būtų smagiau. Ir dar tas atnešimas grynais – tiesiog žeminantis veiksmas, kaip bauda arba kyšis mentui, lyg būtum žiauriai nusikaltęs ir neštum brendžio bonkę, kad nebaustų skaudžiai. Ugh.

Kita vertus, nu kas do nesąmonė – milijoninis korpas gali nurašyt per mėnesį tūkstančius vagystėms ir dar daugiau išmetamam maistui, bet būtinai paims varganus šešis (ar aštuonis, ar keturis, ar šimtą dešimt) eurų iš biškį-virš-minimumo gaunančios darbuotojos. Tuo labiau, kad pinigai dar ir drausti, tai iš esmės ne tik kad „susigrąžins“ nuostolį, bet dar ir uždirbs iš jo dvigubai. Ir kasininkės turi žiūrėt viena į kitą nepatikliai, saugotis, kad kas nors iš bendradarbių neprapiltų pinigų pro kasos šoną, nes reiks mokėt…

Baisiausia, ką mačiau – tai vieną kolegę, kuriai vos ne kas kartą kasoj trūkdavo dešimt arba penkiolikos eurų, ir ji juos vis susimokėdavo, iki tokios ribos, kur bendradarbiai jau ėmė svarstyt, kaip jai iš viso dar algos kažkiek lieka. Ateina pakeist susirgusią kolegę, t.y., turi gauti dvigubą apmokėjimą už tą dieną, ir tą savo premiją susimoka už minusą dienos gale. O kitai kolegei po vienos pamainos trūko 100 eurų. Neatsirado jie ir kitą dieną – minuso iš viso susidarė apie 90 eurų. Greitai buvo pasirašyti kažkokie trys dokumentai, vienas prašymas nuskaičiuot tuos pinigus nuo algos, kitas – raportas administracijai ir dar aukštesnei valdžiai, ir dar kažkoks trečias, ir pinigai bus nuskaičiuoti nuo atlyginimo. Kadangi ji grįžo po atostogų, jos atlyginimas, pati sakė, bus 130 eurų, tai liks 40. Štai ir padirbs pusę mėnesio dviejų vaikų mama pilnu etatu prekybcentrio kasoj už 40 eurų. Kažkur atkasėm straipsnį, kuriame išaiškinta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys nebegalioja prie naujo DK. Vadinasi, darbdavys kaip ir turėtų įrodinėti, kad žala buvo padaryta, padaryta tyčia, ir t.t. ir pan., tie 90 eurų nebūtų taip paprastai atiduoti, bet… Bet – dokumentai jau pasirašyti ir jau šaukštai po pietų.

Apie testukus, universalią kvalifikaciją ir neapmokamą darbą

Vieną dieną, iš vakaro išgėrus vienu alum per daug, mane gelbėjo vienas dalykas – debiliški kvalifikacijos kėlimo testukai. Iki savaitės galo mums reikėjo juos visus atlikt, tai mane paleido pusantros valandos iš kasų ir konferencijų kambary galėjau sau vienas juos atlikinėt. Per tą laiką spėjau ir užkąst, ir telefoną pabraukyt, žodžiu, padykaduoniaut. Testukai yra dviejų rūšių – debiliški su piešinukais ir komiksiukais apie klientų aptarnavimo kultūrą ir debiliški apie dalykus, kurių niekas niekada nemokė. Tuos pirmuosius reikia pamatyt, kad patikėtum jų egzistavimu: kaip jau sakiau, su interaktyviais piešinukais; ir maloniu balsu, kuris tau į ausį sako „susidūrus su nepatenkintais klientais, galima atsiprašyti ir neprarandant savigarbos“ (parodyk man kaip, didvyri) arba „kaip matai, šioje situacijoje darbuotojas parodė iniciatyvą ir informavo klientą apie jogurtų akciją“ (kas nors duokit jam Vyčio kryžiaus ordiną) arba „ar tu dirbi savo svajonių parduotuvėje?“ (taip, štai baseinas, amerikietiški kalneliai ir cukraus vata); ir žaidimuku, kuriame turi atspėti, kas geriausiai tinka prie „Rimi“ korporatyvinių vertybių; ir puikiu klausimu, kuris nusipelno atskiros pastraipos:

„Tavo kolega Petras, kaip paprastai, per pietų pertrauką skundžiasi. Pirkėjai – reiklūs, įmonės procesai neteisingi, vadovybė nerodo supratingumo ir apskritai viskas blogai. Nors jo nusiskundimų pagrindą ir sudaro kartais sveikas kritiškas požiūris, Tau atrodo, kad jis kolektyve sukuria neigiamą atmosferą. Kaip Tu elgiesi?
A. Kitą kartą, kai Petras ir vėl ims skųstis, aš savo veido išraiška aiškiai parodysiu, ką apie tai manau.
B. Kai būsime dviese, aš atvirai pasikalbėsiu su Petru ir pasakysiu, ką galvoju: „Tu dažnai dėl kažko skundiesi ar verkšleni…“
C. Kiekvieną dieną SMS žinute nusiųsiu jam „Dienos juokelį“, kad pakelčiau jam nuotaiką.“

Teisingas atsakymas yra B, t.y., jei matai, kad kolega skundžiasi darbu, tai pasivedi už kampo, parodai kartais naudingą sveiką kritišką požiūrį ir sakai „kas tau negerai? ko čia virkauji?“ Varianto D., „Pritariamai linksi ir pasiūlai pasidomėti radikaliu darbuotojų organizavimusi“, neradau.

Nu ir antra debiliškų testukų rūšis – tai tie, kurie apie dalykus, kurių nežinai. Mes turim praeit grilio, mėsininko ir dar ten kažkokio darbo, kuris mums nepriklauso, testus – čia tam, kad kada nors galėtų greitai permest į kitą skyrių. Jokių apmokymų nepravedė, tik pasakė, kad iki savaitės galo būtų atsakymai. Nu tai iš trečio karto grilio testą atspėjau (reikia atsakyt 70 proc. teisingai, kad išlaikytum), o mėsininko taip ir nespėjau (kokia turi būti temperatūra žuvies vitrinoje? O iš kur man žinot!), bet tuo geriau – pavyks dar vieną dieną padykaduoniaut prie jų.

Praėjo kiek laiko ir paaiškėjo, kam mums šita neva universali kvalifikacija reikalinga: direktorius sugalvojo, kad, kadangi daug prekių nurašoma iš salės, dabar visi darbuotojai – ar iš kepyklos, ar iš kasos, ar iš mėsinės – turės po jiems paskirtą prekių lentyną ir turės eiti bei tikrinti galiojimo laiką. Jau vien pasklidus gandui visos buvo labai nepatenkintos – pridedamas papildomas darbas už tą pačią skurdžią algą, žmonėms iš kai kurių skyrių (pvz. kepyklos ar mėsinės) iš viso be specialios procedūros neleidžiama į salę eit, o dar ir kalbama buvo, kad tas prekes, kurias „pražiūrėsi“, būsi priverstas nusipirkt besibaigiant jų galiojimui. Ir dar gandai sakė, kad reikės pasirašyti papildomą dokumentą, kuriuo įsipareigosi tikrinti ir būti atsakingas už prekes. Tas papildomas dokumentas galėjo virsti tikra takoskyra tarp tų, kurios nori paklusti, ir tų, kurios nori priešintis, ir pratęsti triukšmą, kuris paprastai dėl visų kitų problemų pakildavo vienai dienai ir taip pat greitai nurimdavo lyg niekur nieko.

Vis dėlto direktorius pasirodė gudresnis, nei planuota. Kitą dieną per bendrą susirinkimą pristatė sąrašą, kuriame kiekvienai pilnu etatu dirbančiai darbuotojai buvo paskirta lentyna, kurią reikės laisvu laiku tikrinti. Nereikėjo ir jokių papildomų dokumentų pasirašinėti – motyvuota buvo pareigybių aprašu ir materialinės atsakomybės sutartimi. Pareigybių apraše, jei teisingai pamenu – nes niekas jo mums nedavė, tik davė susipažinti, kas, beje, nėra teisėta – surašytos visos pareigybės, įmanomos prekybcentry, t.y. teoriškai galėčiau rytoj eit dirbt į mėsos rūkyklą ar prie mišrainių, tad esu daugmaž tikras, kad teisiškai viskas tvarkingai sudėliota. Va materialinės atsakomybės sutartis tai, kaip jau sakiau, negalioja, bet į tai buvo reaguota paaiškinant, kad ne, nieko pirkt nevers ir nuo algos nenurašinės. Tik padirbėti reikės, labiau pasistengti dėl bendrojo gėrio.

Šita schema – darbas visur – kai kur vadinama „švedišku modeliu“, kuris labai pažangus ir efektyvumą skatinantis, o darbuotojams irgi įdomiau, nes netenka „nuobodžiauti“ (t.y. atsipūsti), kai kuriuose prekybcentriuose, girdėjau, net ir grindis po darbo darbuotojai išvalo. Skirtumas tik tas, kad ten, kur jis taikomas – taip pat ir Švedijoj – už jį papildomai mokama, ir daug daugiau, nei gaudavom mes (priminsiu – minimumą „su priedais“). Triukšmas kaip pakilo, taip ir vėl nurimo, kiekviena darbuotoja su nauja situacija tvarkėsi kaip išeina – susitaikė, pyko, arba apskritai dėjo išėjimo pareiškimus ant stalo. Su išėjimo pareiškimais naujų kolegių per daug neatsirado – kasose, pavyzdžiui, kai baiginėjau savo trumpą karjerą, mūsų buvo dviem su puse etato mažiau, nei jos pradžioje. Proto knisimas vyrkasėms (kuris, kaip žinome, visuomet eina „apačion“, t.y. tampa proto knisimu mums) dėl eilių ir mažėjančio efektyvumo anaiptol nesiliovė. Kol mes lakstėm iš savo „normalių“ kasų į savitarną ir tvarkėmės su nepatenkintais eilėse stovinčiais klientais, prekybcentrių tinklas atidarinėjo naujas parduotuves ir toliau siekė „geidžiamiausio metų darbdavio“ titulo.

Apie išsidarbinimą

Prasidėjo pavasaris/vasara, lauke šilta, žalia ir gera, ir dirbti dar labiau nesinori – sėdim tam mirgančiam margančiam sandėly kaip kokios ant kraiko laikomos vištos, užuot gyvenimą gyvenę. Apskritai tas sandėlys šviesus ir šiltas tik tiems, kurie jame praleidžia po dešimt-penkiolika minučių, o dienomis ten uždarytus labai vargina, ta ligoninės šviesa, ta besikartojanti tūpa muzika, tas pervirtos mėsos kvapas nuo virtuvės, ant rankų nuo pinigų ir prekių užsivelkantis dulkių ir gliaumo sluoksnis, nuovargis ir nepasitenkinimas ore. O dar kai turi kelias išeigines, po jų taip sunku eit dirbt – turiu problemą su miegu prieš pirmą tokią darbo dieną. Į darbą reikia keltis, jei pilna diena, dažniausiai aštuntą, tai atsigulu pusę pirmos ir galvoju – va, liko septynios su puse valandos miegot. Būtų gerai užmigt, bet neužsimiega, va – pažiūriu į telefoną – liko jau tik šešios valandos ir keturiasdešimt penkios minutės, jei neužmigsiu dabar, tai būsiu neišsimiegojęs, o rytoj dešimt valandų sėdėt kasoj, o va jau liko tik šešios su puse valandos, tada užmiegu, bet taip pusiau, kai lyg sapnuoji, bet tiksliai nežinai, ar tikrai buvai to sapno metu užmigęs – ir atsibundu, ir pažiūriu į telefoną, ir jau tik trys valandos liko… Ne miegas, o vargo vakarienė. Kitą dieną tokių problemų jau nebekyla – griūnu visas pervargęs į lovą ir miegu kaip užmuštas.

Neištvėrėm ir nunešėm su kolege prašymus atleidimui – viskas buvo labai antiklimaktiška, jokių fejerverkų, nei ašarų, nei derybų, nei pasiuntimų. Jei tik randa ką nors į mūsų vietas – paleidžia nors ir rytoj, viskas lengvai pakeičiama ir sutvarkoma, o bet kokios individualios dramos greitai užglaistomos ir patampa tuo jau minėtu triukšmu, kuris, dienai pakilęs, greitai įsilieja į bendrą paukštyno-sandėlio-mokyklos atmosferą ir tampa rutina. Žinoti ir atpažinti kontrolės būdus neužtenka, kaip ir apie juos papasakoti – sėkmingai jiems pasipriešinti reikalauja daug jėgų, kurių labai nedaug prekybcentrių darbuotojų beturi, o mesti darbą ir susirasti panašų galima per pora dienų ir septynias minutes. Tik, kaip sakė viena kolegė, koks skirtumas – kur benueisi, visur rasi labai panašiai.

Šaltinis: gyvenimasperbrangus.net

NAUJAUSI KOMENTARAI
2018-09-15 08:30:56Mantvydas
Darbuotojai, dažnu atveju, irgi - lopai. Kol leisies rūrinamas, tol ir rūrins. Pvz. jeigu pradėtų visi ateidinėti laiku, o ne 15-30 min. anksčiau, tai niekas visų ir neatleistų už tai. Taip, darbdaviai ir visokie administratoriai yra tikri sūkos, bet darbuotojams reikia pradėti rūpintis savimi patiems, niekas už rankos į gersnį rytojų nenuves.
2018-09-10 10:53:32Narys
O Profesinių konfederacijų LPSK, Solidarumas vadovybė tyli :(
2018-09-07 14:01:17Skaitytojas
Tikrai įspūdinga vergove!
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Spalį gavome
30 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai