2017 m. rugpjūčio 18 d. penktadienis - 21:15
 Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.  Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.
SIŪLOME PASKAITYTI

2012 04 03 - JŪRATĖ VOLOSKEVIČIENĖ: VIS DĖLTO NUEITA NE TUO KELIU

«
Komentarų: (1)
Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkės
Jūratės Voloskevičienės pranešimas
Visos Lietuvos mokytojų suvažiavime
2012 m. kovo 31 d.





Iš karto atsiprašau tų, kam mano kalba pasirodys vulgaroka ar kitaip nepriimtina. Tačiau pažadu, jog nesieksiu komercinių televizijų lygio ir necenzūriniais žodžiais nesisvaidysiu.

Galbūt ir nieko naujo nepasakysiu, tik priminsiu tai, kas visiems gerai žinoma ir suvokiama, tik, į tas tiesas kartais paprasčiausiai nekreipiame dėmesio ir praleidžiame „pro ausis“ arba dedamės pamiršę, į jas net neįsigilinę, ir, nešami globalizacijos bei reformų srovės, nuplaukėme pasroviui. Todėl paanalizuokime tą kelią.

Prieš dvidešimt dvejus metus, sutraukius geležinę uždangą, skyrusią nuo viso pasaulio, staigus laisvės pojūtis ir neribota erdvė mus apsvaigino kaip stiprus narkotikas. Gerus 10 metų gyvenome didžiulėje euforijoje, subliuškusioje taip pat staiga, kaip ir užplūdusioje. Tada atėjo nusivylimas, nes suvokėme, jog šventė baigėsi ir toliau reikia gyventi savarankiškai, o taip gyventi nėra lengva, nes mumyse tebetūno iš kartos į kartą perduodamas paklusnaus vergo, na, jei ne vergo, tai tarno sindromas. Juk 50 metų darėme tai, ką nurodė partija ir vyriausybė. Mes tarsi aptvare užauginta stirna, kuri išleista į laisvę laigo po laukus, bet vis sugrįžta prie ją globojusio žmogaus, nes neišmoko gyventi savarankiškai.

Jau per 20 metų mukdomės reformų liūne ir niekaip negalime išbristi į stabilesnę brastą, kad pajustume tvirtesnį pagrindą po kojomis. Taip nebūtų, jeigu švietimo sistemai, kuri yra visos šalies prasmingo gyvenimo pagrindas, vadovautų žmonės, ne vien įsivaizduojatys, jog gerai išmano šį dalyką, bet iš tikro jį gerai išmanytų. Deja, nepasitvirtino socializmo ideologo Vl.Lenino, skelbta idėja, kad kiekviena virėja gali valdyti šalį. Manau, nereikia ypatingos išminties, norint suvokti, jog kiekvieną darbą dirbant nepakanka vien gerų norų ir nuomonės apie save. Tam reikia būti savo darbo meistru.

Daug vilčių kėlusi šviesios atminties prof. Meilės Lukšienės rengta Tautinės mokyklos koncepcija nuskendo Seimo, Švietimo ministerijos ar dar balažin kieno stalčiuose. Šiandien ji net neprisimenama, tarsi jos nė nebūta. Užtat kaip pigūs rūbai iš viso pasaulio Lietuvos darželiui, mokyklai, universitetui brukamos įvairios svetimos koncepcijos, nesvarbu, kad jos jau išaugtos, susidėvėjusios, tačiau importinės...

Paradoksalu, tačiau 50 tarybinės okupacijos metų išgarsino Lietuvą kaip vieną labiausiai išsilavinusių tarybinių respublikų. Vidurinis išsilavinimas buvo ne tik pasiekiamas kiekvienam, bet netgi privalomas. Vidurinė mokykla, nors ir ideologizuota, davė visų mokomųjų, tiek humanitarinių, tiek realinių, dalykų pagrindus, vadinasi ruošė jaunus žmones kiekvienam gyvenimo atvejui. Ne, tai ne nostalgija tarybinei mokyklai, bet realus loginis žinių lygio įvertinimas.  Pažvelkime ir pasaulinių tyrimų rezultatus, kurių duomenimis dabartinė Lietuva velkasi sąrašo apačioje. Aišku, lengviausia viskuo kaltinti mokytojus, tačiau tai ne atskirų mokytojų, o visos sistemos bėda.

Pagauti Nepriklausomybės euforijos, kulversčiomis puolėm ardyti senąją ir kurti naująją tvarką. Bepigu būtų, jei iš tikro būtume kūrę kažką naujo ir pozityvaus. Deja, gudragalviai švietimo laivo vairininkai nesivargino naujos tautinės mokyklos kūrimu, o nuėjo lengviausiu kopijavimo, sakyčiau, netgi plagijavimo keliu. Taip į Lietuvos mokyklą atėjo amerikietiškasis profiliavimas, kurio jau seniai buvo atsisakęs visas skandinaviškasis pasaulis. Bene po dešimties metų ta pati mergelė buvo pervilkta kita, kiek švelnesnių formų suknele ir pavadinta individualizavimu.

Na ir kas, kad brandos atestatą gaunantis jaunuolis nežino daugybės Visatos dėsnių, nes jų sava valia nesimokė. Na ir kas, kad priėmimo į aukštąsias mokyklas programos skiriasi ir, kažko nesimokius mokykloje, abituriento kelias į ateitį susiaurėja. Na ir kas, kad kasdienis gyvenimas pateikia staigmenų, kurios ekstremaliu metu pareikalauja elementarių fizikos dėsnių suvokimo, trigonometrijos, geometrijos ar chemijos žinių. Na ir kas, kad mokytojai praktikai gvoltu šaukia apie vienus ar kitus mokomųjų programų nelogiškumus ir iš to išplaukiančius pavojus. Didieji Lietuvos švietimo vedliai pripažįsta tik savo tiesas. Kaip kitaip įrodysi savo viršenybę? Juk postas įpareigoja!!! O tautinės mokyklos koncepcijos rengėjai perspėjo, jog žmogui ir tautai, jei jie beatodairiškai skubės paskui kiekvieną naujovę, gresia savęs praradimas.

Griaunant stabus, kaip tarybinis reliktas iš pagrindų buvo ne pertvarkyta, o sugriauta ir stabili švietimo sistema. Lietuvos kaimuose beveik neliko mokyklų – šviesos ir kultūros židinių. Kai kurie apdairesni bendrapiliečiai ir iš to išsisunkė naudos – privatizavo (arba prichvatizavo) už Europos sąjungos lėšas renovuotus mokyklų pastatus. Juk kaimuose, jei juose dar ir liko žmonių, labiau nei mokykla reikalingi barai ir restoranai...
 
Ciniškai skamba nuolatinis pasiteisinimas mažėjančiu mokinių skaičiumi. Kiekvieną kartą, išgirdus šį tradicinį sakinį, aš atvirai klausiu, „Ką tautos išrinktieji padarė dėl to, kad mažėtų emigracija ir vaikų ne mažėtų, o daugėtų?“  Tačiau dar nei vienas politikas, nei politinio pasitikėjimo pareigūnas į šį klausimą taip ir neatsakė. Vadinasi, nieko tais klausimais nedaroma. O kam?

Vidurinė mokykla, teikusi augančiam piliečiui tęstinį išsilavinimą nuo pradžios iki brandos, ugdžiusi žmogų ne tik akademiškai, bet ir emociškai, mokiusi pagarbos ir prieraišumo tam, kad brangu ir šilta, buvo pasmerkta eutanazijai. Prisidengiant tautinės mokyklos idėja, tačiau gerokai ją iškraipius, baigiama grįžti į prieškarinę lietuviškos mokyklos struktūrą. Tačiau visiškai pamiršta, netgi ne pamiršta, o tiesiog nesigilinta, kad tokią struktūrą – pradžios mokyklą, progimnaziją ir gimnaziją – diktavo tuometinės socialinės ir ekonominės visuomenės gyvenimo sąlygos.

Iš carizmo išsivadavusioje Lietuvoje 44 procentai gyventojų buvo beraščiai, dėl to kūrėsi pradžios mokyklos. Mokykla augo, nes pradinių mokyklų teikiamos žinios jau nebetenkino. Todėl atsirado progimnazijos, o po kiek laiko ir gimnazijos. Vartydama a.a. savo tėčio mokytojo A.Andrulionio nuotraukų albumą, radau svarų įrodymą, jog 1932 m. Leipalingyje, Lazdijų apskr., veikė vidurinė mokykla. Manau, jog tokių vidurinių mokyklų tuometinėje Lietuvoje buvo ir daugiau. Gimnazija teikė aukštesnio lygio išsilavinimą, negu vidurinė mokykla. Dėl to skyrėsi ir jų pavadinimai. Tokį skirtumą galėtume rasti tik kalbėdami apie šiandieninę KTU gimnaziją arba Vilniaus licėjų, kur pretendentai patenka atrankos būdu. Na, dar apie vieną kitą Lietuvos gimnaziją, bet ne apie visas.

Šiandien besibaigianti struktūrinė mokyklų reforma, tebevykdoma neįvertinus istorinių aplinkybių, tėra retro madų šou arba, tiksliau, – prievartinis seniai išaugto rūbo spraudimas ant gerokai formas pakeitusio švietimo kūno.
 
Tarpukariu per dešimtį metų Lietuvoje buvo įkurta per 1000 mokyklų, o šios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva neteko per 1000 mokyklų.
Valdininkiška logika, neva vidurinių mokyklų suskaldymas į keturmetes mokiniams naudingas psicologiškai, nes ugdo savarankiškumą ir atsparumą gyvenimo iššūkiams, ugdo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, prasilenkia su realybe. Tai kardinaliai prieštarauja Tautinės mokyklos koncepcijoje keliamam HUMANIZAVIMO principui. „Vaikas, augantis žmogus, nėra tik auklėjimo ir mokymo objektas. Jis visą laiką yra ir subjektas, kuris gyvena ir elgiasi pagal savo prigimtį. Jam turi būti sudaryta natūrali, sveika, be baimės, šviesi aplinka, kurioje nebūtų pažeidžiama biologinė bei psichologinė prigimtis“ – teigiama Koncepcijoje. Visi žinome, jog medis, apkapotomis šaknimis, jei ir nežūsta, tai tik vegetuoja. Apie kokį psichofizinį vaiko ar paauglio saugumą galima kalbėti mokykloje, kuri tampa tik keturmete užeiga, prie kurios vos spėjusi adaptuotis, dar pilnai nesusiformavusi ir dėl to lengvai pažeidžiama, asmenybė jau turi ruoštis naujam išbandymui, naujam šuoliui į nepažįstamą aplinką. Trumpalaikiškumas dirbtinai stabdo įsibėgėjimo galimybę, todėl nelieka jokios kalbos apie moksleivio veiklos įdvasinimą ir įprasminimą, nes viskas tampa laikina. Tokiu būdu vyksta atvirkštinis procesas – intelekto vystymosi DEHUMANIZAVIMAS.

LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tam antrina ir Koncepcijos teiginys: „šeima yra lemiamas žmogaus asmenybės formavimo veiksnys“. Tačiau švietimo reforma toli gražu nepadeda stiprinti šeimos tarpusavio sntykių, nes ne vieną, o kelis vaikus auginančios šeimos broliai ir seserys, išskirstyti po skirtingas mokyklas, praranda galimybę bendrauti, dalyvauti bendruose renginiuose, rūpintis vienas kitu. Pamynus amžinąsias vertybes - artimo meilę ir pagarbą - sudaryta terpė, kurioje veši susvetimėjimas, baimė ir prisitaikėliškumas, virstantys neapykanta ir nusikalstamumu.

Ar ne dėl tokios švietimo politikos šalyje gausėja patyčių, smurto ir savižudybių?! Lengviausia tada kalti prie kryžiaus mokytojus, o mokyklų vadovus, kaip atpirkimo ožius, šalinti iš pareigų, bet tai juk neišsprendžia problemos ir nesugrąžina to, kas prarasta. Sunkiausia pripažinti, kad tai yra visos švietimo sistemos, vedančios į susvetimėjimą, problema. Ką tokiais atvejais reiškia prevencinės „savaitės be smurto ir patyčių“ prieš visą sistemą, laužančią jauno žmogaus stabilumą, kai jis jaučiasi stovys ne ant tvirtos žemės, o ant ledo lyties, kuri dažnai neša ne ten, kur pats norėtum.
 
Kažkodėl nutylima ir kita neigiama šios teorijos pusė – gebėjimas prisitaikyti. Juk gebėjimas prisitaikyti neugdo tvirtos asmenybės ir toli gražu, nėra brandžios asmenybės rodiklis. Gebėjimas prisitaikyti atveria labai klastingus kelius į prisitaikėliškumą, netgi kolaboravimą, ir į vienadieniškumą, skatinamą netgi „Omnitelio“ reklamose: ,,Būk dabartistas, negalvok, kas bus rytoj“. Galbūt toks pats tikslas ir šios dvidešimtmetės mokyklų reformos?

A.a. prof. Meilės Lukšienės suburta komanda Tautinės mokyklos koncepcijoje į pirmąją vietą  iškėlė švietimo, kaip konkrečios kultūros dalies, neatsiejamumą nuo ŽMOGAUS, kaip svarbiausio švietimo subjekto ir objekto, nes žmogus bręsta per kultūrą. „Kaip prigimties nepaisymas skaudžiai atsiliepia psichofizinei žmogaus brandai, taip kultūros kaip struktūros nepaisymas ilgainiui neigiamai atsiliepia atskiro individo ir pačios tautos dvasinei brandai. Ši individo ir jo gimtosios kultūros sąveika ir sudaro tautinės mokyklos pagrindą“ – rašoma Koncepcijoje.



Visais istorijos etapais žinių troškimas net ir gūdžiausiame šalies užkampyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms buvo didžiausias gyvenimo variklis, o mokytojas – vienas gerbiamiausių žmonių. Deja, vartotojiška kultūra, užgožusi tautinę kultūrą, šiandieninėje Lietuvos švietimo sistemoje užėmė pirmąją vietą. Lietuvos švietimas, paskelbtas paslauga, prarado savo prioritetinę būtinybę, nes paslauga neprivaloma. Į švietimo sistemą įvedus rinkos ekonomiką, švietimas pavirto verslu, o nebe kultūros dalimi. Mokinys, įvertintas krepšelio kaina, tapo savotiška preke, paskatinusia nesveiką konkurenciją – mokinio krepšelių medžioklę. Taip švietimo teoretikai itin lengvai pasiekė strateginį tikslą „skaldyk ir valdyk“, nes daugelis mokyklų, spręsdamos išgyvenimo ir išlikimo dilemą, susipriešino ir vietoje partnerystės įsivėlė į nešvarią kovą, tebesitęsiančią iki šiol.

Svarbi mokyklos humanizavimo dalis yra DEMOKRATIZAVIMAS. Skaudu, bet stichiškas mokyklos demokratizavimas didele dalimi tapo ANARCHIJA. Mokyklos padėtis visuomenėje iš esmės pakito. Švietimą pavertus paslauga, o mokiniui tapus klientu - paslaugos gavėju, visiškai išsikreipė ir tarpusavio santykiai. Įsivyravusi nuostata – klientas visada teisus – visiškai nuvertino mokyklą kaip šviesos šventovę, o mokytoją pavertė paslaugą teikiančiu amatininku, privalančiu įtikti klientui. Atsirado teisių ir pareigų disbalansas.


Vaikai ir paaugliai labai greitai įsisavino savo teisių pamoką. Tačiau kažkodėl visi vaiko teisių gynėjai visiškai pamiršo, jog kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, privalo turėti ir pareigas: pareigą sau, pareigą šeimai ir artimiesiems, pareigą kaimynams, pareigą mokyklai, pareigą miestui, pareigą Tėvynei. O kai nėra pareigos, nėra ir pagarbos vyresniems, tėvams, mokytojams, mokyklai, miestui, Tėvynei. Pareigos jausmo nebuvimas, savaime aišku, nereikalauja atsakomybės,  o tada nebelieka ir savigarbos, nes ją pakeičia vienintelis jausmas - savimeilė.



O mokytojas atvirkščiai – tapęs paslaugos teikėju, prarado visas prigimtines bei profesines teises, ir pasiklydo pareigų labirinte. Ausyse tebeskamba ginčas su vienos mokyklos administracijos atstove, kuri į teiginį, jog mokytojas, pirmiausia, yra žmogus, griežtai atkirto: „Mokytojas yra mokytojas!“. Naujojoje mokykloje mokytojui beliko dvi frazės : privalai ir neturi teisės.



Neturi teisės guosdamas mokinį paglostyti ar kitaip paliesti, nes gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Neturi teisės griežčiau sudrausminti, nes gali apkaltinti rėkimu. Neturi teisės, neturi teisės, neturi teisės... Sąrašas, kam mokytojas neturi teisės, tikriausiai, niekada nebūtų baigtinis. Tačiau apie tai mano kolegė kalbės antroje suvažiavimo dalyje.

Nepaisant to, kad nei prezidentai, nei Seimo nariai, nei verslininkai - nei vienas bent kiek sąmoningas pilietis neapsiena be mokytojo ir mokyklos, dažnai pasigendame tinkamo valstybinių institucijų dėmesio, o tai žymia dalimi formuoja ir visuomenės požiūrį.

Kadangi amžinoji mokytojo misija - visada stovėti tautos priešakyje ir ne tik savo žiniomis, bet ir pavyzdžiu vesti žmones į šviesą, 2008 m. pavasarį mokytojai pirmieji Lietuvoje savo interesus apgynė streiku. Šis ryžtas sudrebino politinę Lietuvos padangę ir, sulaukęs visuomenės palaikymo, davė rezultatą – biudžetiniame sektoriuje buvęs bene žemiausias, mokytojų atlyginimas tapo aukščiausiu. Tačiau tuo džiaugėmės neilgai, nes infliacija, mkyklų tinklo pertvarka ištirpdė iškovotą pergalę. Dėl valdžios abejingumo blogėjant demografinei situacijai, mokytojų darbo krūviai tragiškai mažėja. Taigi nepaisant, kad mokytojų pamokos, kaip darbinio vieneto, įkainis yra neblogas, realūs mokytojų atlyginimai ne tik nepavydėtini, o tiesiog apverktini. Antai,  mokytojas iš Marijampolės skausmo pilname laiške guodžiasi gaunantis vos 300 Lt. atlyginimą. Jo žodžiais tariant, įstaigos vadovybė iš darbo neatleidžia, kad nereikėtų mokėti išeitinių kompensacijų, todėl laukia, kol mokytojai išsivaikščios savo noru, anot rašytojo J.Baltušio, „kirvelį išsinešdami“, nes tada pagal Darbo kodeksą išeitinės kompensacijos nepriklausys. O kiek tokių faktų surinktumėm per visą Lietuvą?!  Tačiau tos žinios praslysta pro valdančiųjų ausis ir vis dar skelbiama, jog mokytojų kelias deimantais grįstas.
Esant dabartinei darbo apmokėjimo sistemai mokytojas yra visiškai neapsaugotas. Susiduriame su situacijomis, kai net ir esant itin mažiems darbo krūviams, skriaudžiami savi mokytojai ir be jų sutikimo priimamas direktoriui ar jo pavaduotojams artimas žmogus. Siekiant nuo tokio elgesio apsaugoti mokytojus, jau bene trečius metus kalbame apie 18 kontaktinių  valandų, t. y. pamokų, normą. Tai reiškia, jeigu saviems mokytojams nesusidaro po 18 kontaktinių pamokų, naujas tos srities mokytojas negali būti priimtas. Tačiau, vadovaujantis LR Darbo kodekso nuostatomis, darbuotojai gali dirbti ir mažesniu nei 18 kontaktinių valandų krūviu, jei gražuoju susitaria dėl tokių darbo sąlygų. Tokia sąlyga buvo iškelta ir š. m. vasario mėnesį įspėjamąjį streiką organizavusių profesinių sąjungų reikalavimuose.

Tačiau žiniasklaidai valdžios vyrų buvo paaiškinta, esą mokytojai, dirbdami net ir mažesniu (tarkim, 12 pamokų) krūviu, nori gauti atlyginimą, ne mažesnį kaip už 18 pamokų. Šitokią dezinformaciją mes priimame kaip siekį visuomenę nustatyti prieš mokytojus, nes panašūs atvejai kartojasi nuolat. Kartais atsakingi pareigūnai nesibodi girdint būriui korespondentų mestelėti kokią pikantišką frazę, kurią, įspeisti į kampą, pavadina lengvu juokeliu, bet žurnalistai to paaiškinimo jau nebeišgirsta ir nuskrenda „antis“ per visą Lietuvą, kokie tie mokytojai nesusipratėliai ar akiplėšos.

Nors mokytojas nustumtas į amatininko vietą, iš jo reikalaujama aukštos kvalifikacijos, kūrybiškumo, įžvalgumo ir kitų pačių aukščiausių savybių. Tačiau tokias savybes gali puoselėti tik laisvas ir laimingas žmogus. O kokia mokytojo laimės formulė?

Kaip ir kiekvienas žmogus, mokytojas pirmiausia turi jaustis visapusiškai saugus: dvasiškai, fiziškai, juridiškai, finansiškai, turėti saugų būstą, gerą šeimą, tinkamai aprūpintą darbo vietą. Ar visi galime tuo pasigirti?
 
Šiandien, technikos ir materialinių gėrybių prigrūstos ir globalizacijos karštinės krečiamos Lietuvos švietimas išgyvena nerimą keliančią krizę: tragiškai sumažėjusi mokymosi motyvacija, kritęs nesibaigiančių reformų išvargintos mokyklos prestižas, orumą žeminantis valdančiųjų požiūris į mokytojo darbą  ir Žmogaus teises pažeidžiančios darbo sąlygos... Šalies ugdymo strategija orientuojama į itin gabių vaikų ir jaunuolių ugdymą, o vidutinių gabumų mokiniams trūksta dėmesio, laiko ir lėšų. Dėmesio centre vunderkindų mokytojai, o eilinis mokytojas, kaip ir jo ugdytiniai, paliktas vienas su savo problemomis. Jau tapo tradiciniu  vienintelis valdančiųjų paaiškinimas – nėra pinigų.

2011 m. vasarą Keiptaune (Pietų Afrikos respublikoje) vykęs VI-asis pasaulinis švietimo profsąjungų (EI - Education International) kongresas vienbalsiai ir vienareikšmiai paskelbė, jog investicijos į švietimą yra investicijos į šalies ateitį, o finansavimo mažinimas švietimui yra šiurkštus kriminalinis nusikaltimas prieš visą tautą.
 
Mes, mokytojai, negalime leisti, kad šitiek istorijos verpetuose iškentėjusi lietuvių tauta būtų valdoma neapdairiais, o gal ir sąmoningai jai nepalankiais politiniais sprendimais ir negalime taikstytis su tuo, kad pasaulis, besirisdamas į susinaikinimo bedugnę, paskui save temptų ir Lietuvą. Tik bendromis jėgomis galime rasti būdų ir priemonių susidariusiai situacijai taisyti. Įsiklausykime į Justino Marcinkevičiaus žodžius, jog  „Tautos būtis matuojama laisve. Jos žmonių laisve, tos laisvės kokybe.“

***

Nors mokykla skelbiama demokratizmo kalve, atsiranda tokių ugdymo įstaigų vadovų, kurie ateina ne vadovauti kolektyvui, o jį valdyti. Todėl vis dažniau susiduriame su darbdavių vykdomu psichologiniu smurtu mokytojų atžvilgiu, kuris neretai perauga į mobingą, kai prieš tą vieną asmenį atsisuka dalis kolektyvo ar net ir visas kolektyvas. Nelikus asmeninės atsakomybės įsitvirtino nebaudžiamumas, atveriantis kelius nesilaikyti įstatymų ir, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi bei įtakos sferomis, sistemingai ir atvirai trypiant demokratizmo principus, pažeidinėti prigimtines silpnesniųjų  Žmogaus teises. Tiesa, tokius atvejus labai sunku įrodyti, todėl žmonės priversti kentėti, o kartais tai baigiasi tragiškai. 2011 metais dėl tokių atvejų kreipėmės į Seimo Žmogaus teisių komitetą ir esame dėkingi šio komiteto narei Onutei Valiukevičiūtei už parodytą jautrumą ir dėmesį.

***

Netobulai sutvarkyta teisinė valstybės bazė mokyklas taip pat žlugdo ir finansiškai.


 Per šalį ritasi teisminių ginčų banga, kai į darbą sugrąžinami neteisėtai iš darbo atleisti mokytojai. Paaiškėjo, jog už neteisėtus įstaigos vadovo veiksmus baudžiamas arba įstaigos kolektyvas, arba teismines išlaidas už pažeidėją prisiima savivaldybė, kaip mokyklos steigėja, ir jas padengia iš mokesčių mokėtojų pinigų. Štai 2011 metais Jiezno gimnazijos direktorė Dalia Bredelienė pralaimėjo teismus dėl neteisėto dviejų mokytojų atleidimo. Direktorė nesutiko su teismo nutartimis ir jas apskundė aukštesnės instancijos teismui. Apeliacines bylas taip pat pralaimėjo. Teismo nutartimi per 50 tūkst. Lt., teisminių išlaidų buvo priteistos ne direktorei, bet gimnazijai ir išmokėtos iš mokinio krepšelio lėšų, nors krepšelio metodikoje lėšos teisminėms išlaidoms nenumatytos. Už aukštesnės instancijos teismo nutarčių vykdymo vilkinimą gavusiai drausminę nuobaudą direktorei buvo sudarytos sąlygos atsistatydinti pačiai, ir, dvejus su puse metų terorizavusi kolektyvą, įtakingų užtarėjų dėka iš karto gavusi visai neblogą darbo vietą, o, svarbiausia, išplaukusi visiškai sausa, gimnazijos mokytojus pasmerkusi gale metų negauti atlyginimų, p. Dalia Bredelienė vaikšto po Prienus išdidžiai iškelta galva.  Kaune panašias išlaidas prisiima savivaldybė ir taip lengva ranka švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, o kaltieji linksmai švilpauja ir toliau daro savo.


Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė
Jūratė Voloskevičienė

Vilnius, Forum Palace, 2012 m. kovo 31 d.






NAUJAUSI KOMENTARAI
2012-04-26 20:43:40oho
P.Dalia Bredelienė vaikšto po Prienus išdidžiai pakelta galva... Gal dar p. Voloskevičienė nurodinės kaip kas turi vaikščioti? Pati irgi tikriausiai vaikšto po Kauną išdidžiai pakelta galva po savo juokingos badavimo akcijos.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
PDFLiepą gavome
79,80 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai