2017 m. rugpjūčio 18 d. penktadienis - 21:12
 Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.  Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.
SIŪLOME PASKAITYTI

2014 12 05 - AUŠRA KRIŠTAPAVIČIENĖ. DRAKONAS

«
Komentarų: (0)
DRAKONAS

Zarasų rajono Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos profesinės sąjungos pirmininkės Aušros Krištapavičienės (nuotr.) straipsnis, perskaitytas 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, įvykusiame mitinge

Užsiauginome... Ketvirtį amžiaus perinom, puoselėjom, godojom... Tikėjomės... Tikėjomės, kad išsiris žydra laimės paukštė, ant savo sparnų nešanti laimingą, orų, prasmingą gyvenimą mylimoje Tėvynėje, o išsirito ... drakonas.

Šioje gyvenimo šventėje mūsų išperėtas drakonas susiorganizavo už mūsų visų pinigus sau 25-tus metus trunkančią grandiozinę puotą, kurioje mokytojams, kultūros darbuotojams, policininkams, medicinos slaugytojams, bibliotekininkams ir kitiems plebėjams skyrė padavėjų, indų plovėjų bei trupinių, byrančių  nuo jų puotos stalo, valgytojų lemtį. Persisotinęs drakonas pamiršo, kad savo tautai reikia atstovauti, o ne ją kontroliuoti.  Užsimaukšlinęs cinizmo kaukę, užsikrėtęs visagalybės virusu, jis kaip kadaise karalius Saulė, apsiskelbė: ,,Valstybė – tai aš”.

Bet vox populi, vox dei (liaudies balsas – dievo balsas, t.y. liaudies balsas – aukščiausiojo valia). Būta drąsuolių, bandžiusių nugalėti drakoną. Bet.. ,,Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas...” Ir taip, kas ketveri metai. Dažnai minime metaforą, apie dievą, dalinantį protą. Peršasi mintis, kad eilėje, kurioje buvo dalijama sąžinė, moralė, empatija, padorumas, atjauta, mielaširdystė mūsų drakonas nestovėjo, todėl jam atiteko gobšumas, niekšybė, amoralumas, dviveidystė ir godumas.

Praktiškai visose - tiek ekonominėse, tiek socialinėse - pozicijose velkamės Europos rodiklių uodegoje. Lietuva garsėja itin kantriais, paklusniais, apolitiškais gyventojais. Tokią poziciją dar išlikę keli nepriklausomi žurnalistai taikliai pavadino pilietine silpnaprotyste arba pilietiniu debilizmu.

Kodėl mokytojai nesusivienija, kodėl streikuoja ne visi? Bandžiau sau  kaip psichologei, besidominčiai žmogaus elgsenos motyvais,  atsakyti į šiuos klausimus, t. y. sudėlioti mokytojus "į lentynėles". Štai kas iš to išėjo:

1. Dalis mokytojų yra lojalūs direktoriams, pavaduotojams, rajono valdžiai dėl giminystės, draugystės, interesų, finansinės naudos, pamokinių krūvių, geresnių darbo pozicijų, partinės priklausomybės.

2. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, pastaraisiais metais  išvešėjo egoistinis individualizmas, kuris puikiai susišaukia su valdančiųjų pozicija: ,,Skaldyk ir valdyk”.Tokie žmonės laikosi nuomonės après nous  le déluge, t.y. po manęs nors ir tvanas. Man gerai, o jūs nors pasikarkit.

3. Dar viena dalis kolegų yra linkę pastovėti kitiems už nugarų ir palaukti, kuo čia viskas baigsis. Jei blogai: ,,mes čia ne prie ko”, jei gerai: ,,puiku, mes jus palaikome”, ir mielai pasinaudosime profsąjungos iškovotais rezultatais. Kvepia neskaniai. Taip. Tačiau gebėjimas prisiimti atsakomybę būdingas tik brandžioms asmenybėms.

4. Ketvirta grupė kolegų realiai bijo. Bijo prarasti darbą, kaip vienintelį pajamų šaltinį. Ar kas nors nėra girdėjęs, ypač provincijos mokyklose, vadovą sakant: ,,už tavo nugaros stovi dešimtys nerandančių darbo, nepatinka – gali būti laisvas”. Kai penkiasdešimtmečiui  gresia bedarbio likimas arba emigracija, labai ,,nepasišakosi”.

5. Dalis mokytojų gyvena iliuzijų pasaulyje ir naiviai tiki, kad valdžia yra gera, todėl reikia draugauti, kalbėtis, derėtis. Bet ar galima kalbėtis su drakonu?

6. Dar viena grupė mokytojų, tai kolegos, netikintys, kad žmonės šioje valstybėje aplamai gali ką nors pakeisti. Tai fatalistai, susitaikę su likimu, o tiksliau: gyvenimo parklupdyti žmonės. O kaip teisus buvo Justinas Marcinkevičius, rašęs : ,,Aš kaltinu visus, visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo!”

Mąstydama, apie nevieningus kolegas, pastebėjau vieną šias šešias grupes siejančią savybę – tai žmonių galvojimas tik apie save. Ne apie kolegę našlę, remiančią savo studijuojančius vaikus, ne apie kolegę, kuriai iki išėjimo į pensiją liko pora metų ir pagal šiuo metu sumažintą MK jai bus skaičiuojama pensija, ir ji turės su ta pensija skursti iki gyvenimo pabaigos, ne apie kolegą mokytoją, kuris negalėdamas išlaikyti šeimos, yra priverstas emigruoti, palikęs vaikus augti be tėvo, ne apie vienišą pusamžę mokytoją, kuriai tenka rūpintis neįgaliu suaugusiu vaiku ... Ir taip toliau, it t.t.

Išvardijau, kas mus skiria, ir susimąsčiau. O kas gi mus vienija?

Visa genialu, kas paprasta. Mus vienija vienas tikslas. šventas tikėjimas, kad mūsų mokiniai užaugs atsakingomis, padoriomis, save realizuojančiomis, patriotiškomis, sėkmingomis ir laimingomis asmenybėmis. Užaugtų gerais savo (ne valstybės už jūrų marių), o savo šalies piliečiais.

Todėl tik atmetę, tai, kas mus skiria, ir atradę, kas mus vienija, mes tapsime stiprūs.

Ir nepamirškime:

,,Tam, kad  įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmonės tiesiog nieko nedarytų”.




NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
PDFLiepą gavome
79,80 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai