2017 m. rugpjūčio 18 d. penktadienis - 21:12
 Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.  Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.
SIŪLOME PASKAITYTI

2014 07 17 - DAINIUS PAUKŠTĖ. PO PASAULĮ - TUŠČIOMIS PADANGOMIS

«
Komentarų: (0)
 Dainius Paukštė

Migracijos klausimų ekspertas,
LSDS pirmininko pavaduotojas
www.paukštė.lt


Po pasaulį - tuščiomis padangomis




Ką pasakytumėte apie lengvojo automobilio vairuotoją, kuris automobiliu tuščiomis padangomis ir iš po jų rūkstančiais dūmais išdidžiai užrietęs nosį prašvilpia pro šalį? Daugelis pagalvotų: „Argi galima taip niokoti savo turtą?“


Tas automobilio vairuotojas, tai mūsų valdančiosios partijos beveik 24 metus ignoruojančios migracijos politiką. Taip, ir vėl kalbu apie ją, kadangi pastarųjų dienų įvykiai ir politikų vieši pasisakymai leidžia suprasti, kad šioje srityje Lietuva ir toliau važiuos tuščiomis padangomis.

Iš to, ką matau vykstant, susidariau įspūdį, kad apie migraciją mūsų parlamentarai mąsto maždaug taip: „Tai neišvengiama. Su tuo susiduria daugelis šalių, todėl reikia tiesiog susitaikyti su pasekmėm ir elgtis kaip visi. Nėra pavyzdžių, iš kurių galėtume pasimokyti. Todėl, kaip ta migracija prasidėjo, taip ji pati ir baigsis“.





Tiesa, tiksliau būtų vartoti emigracijos, o ne migracijos terminą, nes migracijos aikštelėje kaip futbole – dveji vartai, emigracijos – vieni, imigracijos – kiti, o mes dar ir įvarčius mušam į savus vartus. Jeigu emigracija iš Lietuvos siektų 3 procentus kaip visame pasaulyje (toks yra vidurkis), aš tiek daug dėmesio šiam klausimui neskirčiau. Tačiau, kai emigracijos nuostoliai pasiekė beveik penktadalį (beveik 20 proc.) Lietuvos gyventojų, tylėti – nusikaltimas. Aš su ką tik minėtu ar panašiu politikų požiūriu sutikti negaliu, todėl tokį neveiklumą kritikuoju ir kritikuosiu. Esu įsitikinęs, kad yra pakankamai daug neišbandytų politinių priemonių, kurias įgyvendinę galėtume suvaldyti esamą situaciją ir parodyti pasauliui, kad Lietuva ne bejėgiškai stebi, o veikia ir profesionaliai sugeba susitvarkyti su jai primestais iššūkiais. Lietuva gali tapti pavyzdžiu kitiems. Tereikia aiškiai suformuluotos politinės valios, kurios nesugeba pareikšti ne tik parlamentinės partijos, jų nariai, bet ir pirmieji mūsų valstybės asmenys.


Taigi kol kas esame beviltiški – Lietuva ir toliau važiuoja subliuškusiomis padangomis. Ir už tai moka pačią brangiausią kainą: galutinai prarasime didelę savo tautos dalį, turėtas valstybės investicijas į emigravusius žmones, stipriai sumažinsime savo intelektualinį valstybės potencialą, visuomenėje didės socialinė atskirtis, prarasime ne tik BVP kūrėjus, bet ir potencialius mokesčių mokėtojus į valstybės biudžetą ir Sodrą, nuolatinis jaunimo išvykimas lems greitą šalies gyventojų senėjimą ir vis blogėjančią demografinę situaciją. Jau dabar atsiranda tautos vieningumo skilinėjimo apraiškų, matome didėjantį nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą esama politine sistema bei politikais, savo kailiu jaučiame nuolat mažėjantį viešojo sektoriaus finansavimą ir aršią liberalų kritiką, kuri paprastai baigiasi „neefektyvaus“ valstybinio sektoriaus privatizavimu. Susvetimėjome, nes gyvename tarp žmonių, kur nuolat mažėja įsipareigojimų vieni kitiems, dominuoja stipresniojo kultas, kur ekonomikoje klesti išnaudojimas, šešėlis, kyšininkavimas, nesąžiningumas, kai emigrantai kaskart vis garsiau ir aršiau reikalauja iš politikų teisės turėti antrąją pilietybę. Ir tai suprantama: kam gi jiems reikalinga į gera nenorinti keistis valstybė, kurios politikai be šūkių nepadarė nieko, kad emigrantai būtų suinteresuoti grįžti namo?

Norėtųsi pakomentuoti vieną savo simptomais panašų į daugelį kitų pastarųjų dienų įvykį. Tai renginys Valdovų rūmuose, į kuriuos Vyriausybė – Premjero asmenyje, pasveikino labiausiai pasižymėjusius abiturientus šimtukininkus. Bet ne tik tam, kad juos pagerbtų diplomais ir kitomis atminimo dovanėlėmis – moksleiviai turėjo galimybę nusifotografuoti kartu su Švietimo ministru ir Premjeru.


Šio įvykio „kriminalas“ – ne valdžios noras pagerbti jaunimą, o politikų interviu visuomenei. Švietimo ministro D. Pavalkio siūlymas abiturientams „nuvažiuoti pasižiūrėti kitur“ išvertus į normalią kalbą reiškia: „mūsų aukštojo mokslo sistema yra niekam tikusi, nes aš, pirmasis švietimo sistemos asmuo ir jos vadovas, nieko gero apie ją pasakyti negaliu, todėl siūlau abiturientams susirasti patikimesnę aukštąją užsienyje“. O premjero A.Butkevičiaus komentaras, kad „nieko baisaus, jog išvažiuoja – sugrįš“, reiškia ne ką kitą, o bejėgiškumą. Kitaip sakant, tai pasakymas: „aš nieko negaliu jums, abiturientai, pasiūlyti, nors ir esu valdančiosios daugumos lyderis. Savo laimės kalviai esate jūs patys ir, tikiuosi, atvešite į Lietuvą taip populiarią čia savo „sėkmės“ istoriją, nes parlamentas ir vyriausybė neturi jokios kadrų rengimo politikos. Na, o jeigu negrįšite, aš Vyriausybės vadovu jau nebebūsiu.“


Panašūs interviu net ir be mano „vertimo“ Vakaruose sukeltų rimtą skandalą su aiškiom pasekmėm – tokių politikų atsistatydinimu. Kalbu apie tai lygindamas Lietuvą ir Jungtinę Karalystę, kuomet 2012 m. iš ten emigravo keliais šimtais daugiau nei 2011 m. mokyklą baigusio jaunimo. Šios šalies politikai sureagavo iškart, pareikšdami, kad „turi būti rastas atsakymas, kodėl šalis nesugeba išlaikyti savo talentų, kuriuos pati užaugino ir išugdė“. O kaip elgiasi mūsų politikai, žinodami, kad didesnioji pusė geriausių abiturientų rengiasi palikti savo šalį? Ir baisiausia yra tai, kad ir jie, ir mes visi gyvename tarsi kokios maro epidemijos metu – taip pripratome prie jo aukų, kad naujų aukų jau pradedame nebepastebėt...


Štai ir Prezidentė, besiruošdama inauguracijai, susitikusi su Pasaulio lietuvių jaunimo atstovais Prienuose pareiškė:


„Lyg ir ji (emigracia) mažėja, džiaugiuosi, kad pernai grįžo apie 20 tūkst. mūsų išvažiavusių iš Lietuvos žmonių, nors visiškai emigracija dar nesustoja...“


Po to, jauinauguracijos kalboje, emigracija, kaip Lietuvai tekęs iššūkis, paminėtas nebuvo. Nebuvo ši problema minima ir po inauguracijos įvykusioje spaudos konferencijoje, kurioje Prezidentė pristatė ateinančių penkerių metų darbo sritis. Todėl ir dėmesys šiai problemai vėl bus nulinis. Pamoka taip ir liko neišmokta: kalbėtis su žmonėmis reikia tuomet, kai jie yra dar Lietuvoje, o ne tuomet, kai išvyksta.

Kai kas gali pasakyti, kad čia emocijos. Ką gi, pasitelkime skaičių kalbą. Ką reiškia iš tikrųjų mažinti emigraciją? Kalbėsiu apie  1990 – 2013 m. , t,y. 24 metų, duomenis:

  iš Lietuvos emigravo 834 117 žmonių (kasmet vidutiniškai po 34 754 žmones);
*    į Lietuvą imigravo 153 477 žmonių (kasmet vidutiniškai po 6 393). Šį skaičių būtina išgryninti, nes į jį patenka ir į Lietuvą per 24 metus atvykę imigrantai.
Minėto laikotarpio migracijos srautų amplitudė:
*    emigracijos –  nuo 21 856 (minimumas) 2002 m. iki 83 577 (maksimumas) 2010 m.
*    imigracijos – nuo 1 510 2000 m. iki 23 700 2013 m.


Taigi kokią tie 20 000 reemigrantų, grįžusių į Lietuvą 2013 m., įtaką daro bendram vidutiniam grįžusiųjų skaičiui? Jis kistų į didėjimo pusę maždaug 500 vienetų, jeigu 2013 m. reemigrantai nebūtų atvykę į Lietuvą, imigracijos daugiametis vidurkis sudarytų apie 5 800. Ir tai tik su sąlyga, kad niekas iš jų vėl neišvyko iš Lietuvos. Tai kiek gi reikia dešimčių ar net šimtų tūkstančių sugrįžusių, kad pasiektume išvykusiųjų daugiametį vidurkį – 34 754?! Neabejotinai tai truks ilgai, jeigu dirbsime, ir niekada nepasiekiamas tikslas, jeigu viską paliksime savieigai kaip dabar. Įdomu, kam pirmiau –  politikams ar jų rinkėjams – pritrūks kantrybės?

Jeigu mūsų politikams iš tiesų rūpėtų Lietuvos žmonės ir valstybė, jau seniai būtume galėję pasinaudoti globalizmo teikiamomis galimybėmis. Reikėjo glaudžiau bendrauti su tauta ir rūpintis žmonių ir valstybės interesais. Tuomet ir emigravusieji būtų lengviau išgyvenę išvykimo streso pasekmes, iš anksto planuotų savo sugrįžimą, greičiau būtų prasigyvenusi ir ekonomiškai sustiprėjusi valstybė. Tam valdantiesiems reikėjo suformuluoti savo politinę valią: tie, kas nori greičiau prakusti arba grąžinti paimtus kreditus, tegu ramiai sau važiuoja uždarbiauti į kitas ES šalis, bet su sąlyga – tik laikinai. Bent jau į tai turėjo būti orientuoti visi politikų pasisakymai.


Politikai kategoriškai turėjo ir turi skatinti neišsivežti savo šeimos ir ypač vaikų. Tam, kad emigrantai būtų suinteresuoti sugrįžti, politikai turėtų priimti Laikinai išvykusio Lietuvos piliečio teisinės padėties įstatymą, kuriame apibrėžtų tokio asmens statusą, nustatytų jo trukmę, numatytų grįžtančiam žmogui socialines, ekonomines, kultūrines ir kitokias garantijas, nustatytų galimybes realizuoti (investuoti) parsivežtas lėšas ir pan. Vyriausybė tokiu atveju imtųsi priemonių sukurti emigrantams ir jų šeimų nariams visą būtiną infrastruktūrą Lietuvoje laikinai išvykusiųjų vaikams (pvz., privatūs pensionatai - mokyklos, priežiūra, popamokinė veikla, įvairiausių gabumų ugdymas ir pan.). Aišku, ji būtų naudojama tais atvejais, kai nėra kam palikti savo atžalų. Mes nebūtume turėję tokių „gyvosios jėgos“ nuostolių (žmonių, kurie pasiryžo negrįžti), nebūtume gavę nelogiškų emigrantų reikalavimų turėti antrąją pilietybę, neturėtume prarastosios lietuviškai nekalbančių lietuvių vaikų kartos. Akivaizdu, kad  visomis jėgomis, pasinaudojant ne tik ES, bet ir kitomis tarptautinėmis tribūnomis, reikėjo kelti klausimą dėl kompensacijų šalims, iš kurių į turtingąsias šalis emigruoja kvalifikuota darbo jėga. Pagaliau turime suvokti, kad tikrai laisvas asmenų judėjimas yra įmanomas tik tarp vienodo ekonominio pajėgumo šalių – tarp laisvo asmenų judėjimo ir ekonominės migracijos nėra nieko bendro. Ir neturime savęs apgaudinėti – esame paprasti ekonominės migracijos dalyviai laisvo asmenų judėjimo zonoje, kurioje ištrinami paskutiniai skirtumai tarp ES ir trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių dirbti į turtingas ES šalis.

Jau ir ši nedidelė būtiniausių politinių sprendimų dalis būtų padariusi nemažą įtaką padėčiai emigracijos srityje. Kiti, labai konkretūs sprendimai ir veiksmai taip pat duotų teigiamų rezultatų, skatinančių ne tik emigravusiųjų sugrįžimo tendencijas, bet ir mažintų išvykstančiųjų srautus.  Neturime noro ar kas nors neleidžią, kad bijome pabandyti?

Nežinau kaip jums, bet man sėdėti mašinoje, kuri važiuoja tuščiomis padangomis, nesaugu ir nepatogu, juk tokios kelionės baigtis niekam abejonių nekelia... Norėtųsi, kad pagaliau tą suprastų ir mūsų politinis elitas, kardinaliai pakeisdamas požiūrį į aktyvios migracijos politikos priemones. Juk skęstantis net ir už šiaudo griebiasi, o mes, ką – kirviu į dugną? Gal ir labai lietuviška, bet kiti dėl to tikrai nesigailės. Vien dėl to pabandyti verta.



NAUJAUSI KOMENTARAI
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
PDFLiepą gavome
79,80 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai