2017 m. rugpjūčio 18 d. penktadienis - 21:17
 Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.  Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.
SIŪLOME PASKAITYTI

2012 10 02 - KRISTINA KRUPAVIČIENĖ: LIETUVOJE NETURI BŪTI SKURSTANČIŲ VAIKŲ!

«
Komentarų: (12)

Kristina Krupavičienė, LPS "Solidarumas" atsakingoji sekretorė, - kandidatė į LR Seimo nares Kėdainių rinkiminėje apygardoje.

Kandidate ją iškėlė partija TVARKA IR TEISINGUMAS, sąrašo Nr. 9. Sąraše kandidatės Nr.27

Publikuojame interviu su Kristina Krupavičiene.

Kalbėjosi Daiva Kvedaraitė.


D. K. Gerbiamoji Kristina, Jūs jau daug metų dalyvaujate profesinių sąjungų veikloje, kaip sakoma, perėjote ir per ugnį, ir per vandenį...

Pradėjote 1989 metais, kai buvo įkurta Darbininkų sąjunga „Sigmoje", 1993 m. ėmėtės visai naujos veiklos - organizuoti ir vesti profesinių sąjungų lyderiams bei nariams mokymus, 1995 metais buvote išrinkta atsakingąja sekretore, vėliau ėjote tarptautinės sekretorės pareigas. Koordinavote ir įgyvendinote ne vieną projektą.

Kaip keičiasi profesinės sąjungos, kaip keičiasi profesinių sąjungų nariai, darbuotojai?

K.K. Jeigu apžvelgtume nepriklausomos Lietuvos 20 metų laikotarpį, šio laikotarpio darbo jėgos pokyčius, kaip keitėsi narystė profesinėse sąjungose, galiu pasakyti, kad 1989 metais, kai buvo kuriama mūsų profesinė sąjunga, Lietuvoje veikė didelės įmonės, mes buvome gamintojai.

Tokiose įmonėse dirbo po 2000-4000 žmonių, todėl buvo visiškai kitos sąlygos profesinėms sąjungoms steig­tis. Darbuotojų požiūris į nepriklausomas profesines sąjungas buvo kitoks, tuo metu naujų profesinių sąjungų kūri­mas vyko kartu su nepriklausomybės atkūrimo banga, kartu su dideliu noru kurti savo nepriklausomą valstybę. Žmonės buvo labai motyvuoti, entuziastingi, tikėjo Lietuvos ateitimi.

Prisimenu „Solidarumo" organizuotas akcijas prie Lietuvos Respublikos Seimo, kuomet buvome į žemę įsmeigę tūkstančius vėliavėlių su užrašytais reikalavimais Seimui. Vienas svarbiausių reikalavimų tuo metu buvo -nežlugdyti Lietuvos pramonės. Mus tada palaikė ir Lietuvos pramonininkai. O dabar po dvidešimties metų šį klau­simą kelia visa Europa. Dabar visi politikai suprato, kad nėra pramonės - nėra darbo vietų.

Bet patys turime prisi­imti atsakomybę už globalizacijos procesus. Norėdami didelių pelnų ir ieškodami pigios darbo jėgos verslininkai iškeliavo iš Europos ir Amerikos. Dabar ten pilna pigių prekių, pagamintų Bangladeše, Šri Lankoje, bet žmonės be darbo neturi už ką jų pirkti, tas pats ir pas mus. Mes jau seniai neįperkame Lietuvoje siuvamų drabužių. Su mūsų atlyginimais galime apsipirkti tik padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Mes norėjome išsaugoti atkurtos Lietuvos pramonę, kuri tuo metu jau negalėjo atlaikyti konkurencijos dėl pa­skelbtos ekonominės blokados. Taip sugriuvo ir gamykla, kurioje aš dirbau inžiniere.

Kurti profesines sąjungas esant tokiai aplinkai, kuomet visa šalis siekė tapti nepriklausoma, buvo gerokai leng­viau. Žmonės su dideliu entuziazmu jungėsi į profesines sąjungas. Tačiau kai bankrutavo visos stambiosios įmonės ir daugybė žmonių išėjo į gatves, o išsilavinę žmonės pradėjo prekiauti Gariūnų turguje, dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, taksistais, darbo rinkoje įvyko didelių pokyčių, o kartu pasi­keitė ir darbuotojų motyvacija dalyvauti profesinių sąjungų veikloje.

Dabar daugiau orientuojamasi į paslaugas, į aukštąsias technologijas, į turizmą, visiškai kitokie darbuotojų po­reikiai.

D.K. Nerimą kelia tai, kad metų metus skaičius nesikeičia - profesinėms sąjungoms priklauso tik apie 10 proc. dirbančiųjų. Kolektyvinių sutarčių taip pat nedaugėja, nors Lietuvos profesinės sąjungos niekada nebuvo užmirštos, jas rėmė užsienio kolegos, socialinio dialogo plėtrą rėmė Lietuvos vyriausybė, buvo ir yra vykdomi Europos socialinio fondo lėšomis finansuojami projektai. Tačiau situacija lyg ir tokia pati, gyvenimo ir darbo sąlygos Lietuvoje mažai keičiasi. Kokia jūsų nuomonė?

 K.K. Didelį vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę atlieka žiniasklaida, kuri, turime pripažinti, yra tam tikras verslas. Negalime tikėtis, kad žiniasklaidos savininkai skleis teigiamą informaciją apie profesines sąjungas. Žino­ma, kai kurie žurnalistai kartais palaiko darbuotojus ir profsąjungas.

Dažniausiai sakoma, kad profsąjungos yra ekonomikos stabdis, kad neleidžia plėtotis verslui, kurti naujas darbo vietas, pritraukti investicijas. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Neseniai perskaičiau „Nordea Bank Lietuva" ekonomisto Žygimanto Maurico komentarą, kuris teigia, kad Lietuvoje darbo užmokestis auga daug lėčiau nei ekonomika ar produktų kainos dėl darbdavių nenoro investuoti į darbuotojų ateitį, dėl aukšto nedarbo lygio, dėl didelio darbo jėgos apmokestinimo ir kad patys darbuotojai neprašo didesnio oficialaus darbo užmokesčio.

„Nordea Bank Lietu­va" ekonomisto teigimu, prieš trejus metus darbdaviai darbuotojams atiduodavo 46 proc. sukurtos pridėtinės vertės, o šiuo metu atlyginimams skiria tik 39 proc. O tai reiškia, kad atlyginimai galėtų būti didesni, tiesiog darbda­viai nesidalija pelnu. O tai dar labiau mus tolina vieni nuo kitų, darbdavius nuo darbuotojų, valdžią nuo žmonių, turtingus nuo vargesnių. Čia mūsų socialinio dialogo projektai jau nepadeda, nes tikriausiai reikalingi kiti veiklos metodai.

Profesinės sąjungos per silpnos, kad išreikalautų darbuotojams didesnių atlyginimų, o darbdavys pats nepa­siūlys didesnio atlyginimo - tai turime įsidėmėti. Viena vertus, darbuotojai sako, kad profsąjungos silpnos, bet kita vertus, jei darbuotojai nesijungia į profsąjungas, tai iš kur jos bus stiprios.

Profsąjungos yra pačių darbuotojų organizacijos, tai mechanizmas, leidžiantis apginti savo interesus, ir jokios kitos išeities niekas nėra sugalvojęs. Visi mokymai man kartais primena Sizifo darbą. Per šiuos metus mokėme tūkstančius darbuotojų, lyderių, bet krizei ištikus, pasikeitus darbo rinkai, praradome narius - vieni išvažiavo į užsienį, kiti prarado darbą, todėl ir vėl mokomės su naujais žmonėmis ir viskas iš naujo.

Profsąjungų įstatymo pa­keitimai, kad bedarbiai negali būti profsąjungų nariai, yra didelis nesusipratimas, kurį sugalvojo liberalai. įdomu, kodėl profsąjungos negali rūpintis žmogumi, kai jam sunkiausia, kai jis prarado darbą?

Bet yra ir kita pusė: esame pripratę pastebėti tik tai, kas yra blogai. Yra sėkmingai dirbančių įmonių, kuriose darbuotojai gauna deramus atlyginimus, tose darbovietėse pasirašytos kolektyvinės sutartys, ir darbuotojai puikiai sutaria su darbdaviu.

Statistika, aišku, yra liūdnoka. Pas mus stabilus verslas yra tas, kuris turi monopolį, valstybės proteguojamas, gauna iš valstybės dotacijų, turi valstybinių užsakymų. Taigi versle irgi klesti nesąžininga konkurencija. O smulkusis verslas yra silpnas, - čia kurti profesines sąjungas yra sudėtinga.

Vis dėlto  ES socialinio fondo projektų dėka mes pradedame išjudinti Lietuvos regionus, žengti pirmi dialogo su vietine valdžia žingsniai. Parodėme, kad galime kartu dirbti.

Žinoma, sunku išjudinti vietinius žmones, nes kiekvienas gyvena savo atskirą gyvenimą, - turtingieji savo, mažiau uždirbantys - savo. O kiek yra pašalpų gavėjų, kuriems valdžia nuolat sugalvoja naujų metodų, kaip skaičiuoti jų pajamas, kad tik nreikėtų nemokėti pašalpų.
 
D.K. Kodėl Lietuvos darbuotojai nėra aktyvūs? Kas trukdo tam, kad profesinių sąjungų gretos gausėtų? Ką reikėtų keisti, tobulinti?

Lietuva tarp ES šalių pirmauja ne pačiais gražiausiais daly­kais: esame pirmi nuo galo pagal minimalaus darbo užmokesčio dydj, skurdo paplitimą, emigra­ciją. Esame šalis, kuri socialinėms reikmėms perskirsto mažą bendrojo vidaus produkto dalį.

Aki­vaizdu, kad Lietuvoje trūksta teisingumo, ypač stokojame solidarumo ir vienybės visuomenėje, jau nekalbant apie atjautą. Kokia yra jūsų nuomonė?

Ypač aktuali tema  - darbo santykių liberalizavimas, Darbo kodekso keitimas.  Ar tai daryti taip jau būtina?
 
K.K. Gyvenimas yra kaip sinusoidė; po didelės euforijos krintame žemyn. Lietuvos nepriklausomybė buvo sutikta su didele euforija. Bet vėliau žmonės pamatė, kad kai kas iš Nepriklausomybės kitų sąskaita turtus susikrovė. Vie­ni esantys valdžioje dalija žemes, atsitveria tvoromis, naudojasi privilegijomis, kiti lieka už borto, be darbo, be pa­jamų. Tokia situacija sukuria atskirtį tarp žmonių.

Mes neturėjome galimybių paveldėti jau sukurtų verslų, nes gyvenome visuomenėje, kurioje nebuvo privačios nuosavybės. Staiga atsirado labai turtingų žmonių, milijonierių, o kiti šiandien dirba už 800 litų.

Man labai patiko Lenkijos „Solidarumo" pirmininko pasakymas, kad jei tie, kurie šiandien atsitveria tvoromis, ma­no, kad yra nepasiekiami, - klysta.

Europoje Lietuva pirmauja nelabai gražia statistika - pagal mažiausią minimalią algą, skurdo paplitimą, mažiausią dalj biudžeto, skiriamą socialiniams reikalams.

Lietuvoje akivaizdžiai trūksta teisingumo. Nebuvo pagalbos darbuotojams, kai Lietuvą ištiko krizė.
Dėjome vilčių į tą lemtingą namų renovaciją, kuri turėjo darbo rinkoje išlaikyti sta­tybininkus - vyrus, šeimų maitintojus. Bet tai nepavyko. Dabar statybininkai  - Norvegijoje, Rusijoje. Išardytos šeimos, daug vaikų be tėvų auga pas senelius.

Valdžia paliko likimo valiai jaunus žmonės, kurie, prisiėmę kreditų, pirko butus ar kitaip norėjo pagerinti savo buitĮ. Kol vienas iš sutuoktinių ieško laimės užsienyje, kitas, likęs Lietuvoje, susiduria su didelėmis problemomis. Ant jo „kabo" skolos, vaikai, o darbo užmokestis - minimalus. Kaip jam išgyventi? Ar turime sistemą, kaip padėti tokiam žmogui?

Per krizę  mūsų valdžia rūpinosi tik taupymu, bet nebuvo ekonomikos skatinimo programų.
Tokioje situacijoje labai sudėtinga pasirašyti kolektyvines sutartis. Darbdaviai nenori įsipareigoti, nes neužtikrinti dėl savo verslo ateities.

Nacionaliniame susitarime profsąjungos pasirašė, kad darbdaviai turi tartis su darbuoto­jais, kad tik įmonės išgyventų. Profsąjungos sutiko, kad pelno mokestis būtų sumažintas nuo 20 proc. iki 15 proc, kad tik atsirastų naujos darbo vietos. Bet pelnai iš Lietuvos iškeliauja, o darbo vietų skaičius didėja lėtai, o net atsi­radusios naujos darbo vietos dažnai finansuojamos darbo biržos, ten mokamas minimalus darbo užmokestis.

Kai žmonės patenka į valdžią, galvoja: „šiandien aš turiu privogti sau, savo vaikams ir anūkams", nors iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų reikia labai nedaug. Pakanka patenkinti tam tikrus savo poreikius, o ko reiks mūsų vaikams, mes nežinome. Bet galbūt taip yra todėl, kad daug metų mes nieko neturėjome ir atgauta laisvė paskatino mūsų godumą. Ir žmonės galvoja, kad jei turi daug, tada esi įtakingas, svarbus, o jei neturiu turto, tada nesu svarbus ir reikalingas.

Kai kurie garsūs verslininkai spaudoje reklamavosi, kokie esantys turtingi, o dabar paaiškėjo, kad turi milijonus litų skolų. Už kiek skolintų pinigų galima nusipirkti gerą įvaizdj? Bet geras verslininkas turi ir kažką sukurti - darbo vietas, atidaryti gamyklas, mokyklas.

Motina Teresė, būdama neturtinga, šį pasaulį paliko, Indijoje įkūrusi prieglaudų, ligoninių, mokyklų. O ką  išeidami anapilin pa­lieka mūsų turtingieji? Namus, juos pastatę savo vaikams ir anūkams? Nemanau, kad tai yra tikrosios vertybės.

Lietuvos politikai vieną kartą turi apsispręsti, kokio tipo valstybę kuriame. Jai tai  gerovės valstybė, tai eikime tuo keliu. Mažinkime socialinę atskirt], įveskime turto mokestį, progresinius mokesčius. Turtingi žmonės turi mokėti daugiau. Verslas negali plėstis tik pigios darbo jėgos sąskaita. Darbo santykių li­beralizavimas, darbo valandų didinimas - tai šakos, kurios laiko verslą,  pjovimas.

Nuvarytus arklius nušauna, kaip sako patarlė. Mūsų darbdaviai tikisi, kad darbo jėgos ištekliai neišsenkantys, kad galės atsivežti darbuotojų iš Azijos, Afrikos, kurie dirbs už mažus atlyginimus. Bet aš taip nemanau. Kitų šalių patirtis rodo, su kokiomis problemo­mis susiduriama, kai šalį užplūsta migrantai.

Lietuviai yra geri darbuotojai, bet jiems akivaizdžiai trūksta darbdavių pagarbos, kalbėjimosi, sąžiningo atlygini­mo.

D.K. Dėkoju už pokalbį.


Rinkimų agitacija.

Bus apmokėta iš Partijos "Tvarka ir teisingumas" politinės kampanijos sąskaitos.

v\:* {behavior:url(#default#VML);} o\:* {behavior:url(#default#VML);} w\:* {behavior:url(#default#VML);} .shape {behavior:url(#default#VML);}


NAUJAUSI KOMENTARAI
2012-10-12 15:00:17juzei ir kitiems
pirma reikia susidurti pabendrauti ir tik tada spresti apie zmogu.Labai senai ir gerai pazistu sia moteri todel ir reiskiu savo nuomone,kad uz ja nebalsuosiu ,ir neagituoju kitu.Galvoju tikrai,kad Cerniauskas siuo ir visais kitais aspektais pralenkia Krupaviciene,dar viena Balsiene.
2012-10-12 14:09:25Juzė
Nesiruošdama kvestionuoti Kristinos partijos pasirinkimo kandidatuojant į Seimą ir nenorėdama veltis į politines batalijas, turiu prisipažinti, kad kažkada ir aš žavėjausi R.Paksu (įspūdingas, charizmatiškas ir t.t. vyras), bet... visoms ir visiems vis dar juo besižavintiems siūlyčiau prisiminti tų laikų įvykius. Jie neblogai sugrupuoti čia: mediabv.lt/resursai/publicistika/Politines_technologijos/Paksas/160%20dienu.pdf
O asmeniškai, Kristinai linkiu sėkmingų rinkimų. Ji, mano nuomone, tikrai turi pakankamai moteriškos potencijos Seime pranokti A.Černiausko suktumą ir konformizmą.
2012-10-12 11:34:04to CHA
iš kur tiek pykčio ir pagiežos? gal kas nuskriaudė kaip kalėjime nuskriaustieji yra žemiau už gaidžius. Kodėl Krtistina negail būti Seimo nare, tikrai bus geresnė už Černiauską ar "abonentą" Andriukaitį. Nuo socdemų bus Sysas. Gal cha bijo kad atėjus tvarkiečiams į Seimą bus demaskuoti perversmininkai, Kūrio dvasios, Steponavičiaus reidas į "Forto" kavinę. Juk visi kaltinimai tušti
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
PDFLiepą gavome
79,80 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai