2017 m. rugpjūčio 18 d. penktadienis - 21:15
 Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.  Gerbiamieji skaitytojai, redakcija atostogauja.  Tęsime darbą ir toliau teiksime Jums informaciją nuo rugpjūčio 28 dienos.
SIŪLOME PASKAITYTI

2012 08 22 - DOC. J. ŽVINKLYS. PAMĄSTYMAI APIE DARBO NAŠUMĄ IR DARBO UŽMOKESTĮ

«
Komentarų: (1)

  Pamąstymai apie  darbo našumą ir darbo užmokestį


         Doc. Jurgis Žvinklys

 

       Niekas neabejoja, kad darbo našumo didinimas yra svarbus kelias žmonių būviui pagerinti, kelias, leidžiantis padidinti darbo užmokestį. Todėl yra reikšminga tyrinėti šių rodiklių dinamiką tiek visame šalies ūkyje, tiek ir atskiruose ūkio vienetuose.

     Gana ilgą laikotarpį vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje augo gerokai pralenkdamas darbo našumą. Bet pastaraisiais trejais metais  (2009-2011 m.) matome šių rodiklių dinamikos priešingą vaizdą: per tuos trejus metus darbo našumas padidėjo 4,1 proc., o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sumažėjo 4,9 proc.

      Be abejo, tai nenormali situacija. Bet ji tokia Lietuvos ūkyje. Dar labiau situacijos blogumą suvoksime palyginę Lietuvą su kitomis ES valstybėmis.

 

                     Lietuvos palyginimas su kitomis valstybėmis


      Statistikos rodikliai byloja, jog Lietuvos ūkio darbo našumas beveik dvigubai mažesnis negu  Europos Sąjungos šalyse-senbuvėse.

       Antai Statistikos metraščiuose (skyriuje „ES šalių struktūriniai rodikliai“ ) yra toks rodiklis: darbo našumas vienam dirbančiajam.  Čia pateikiamas rodiklis yra paaiškintas taip: „Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra ekonominės veiklos matas. Jis nustatomas kaip sukurtų prekių ir paslaugų vertės ir prekių ir paslaugų, sunaudotų jų sukūrimui, vertės skirtumas. BVP vienam dirbančiajam atspindi šalies ekonomikos našumą, palyginti su Europos Sąjungos (ES 27) vidurkiu. Jeigu šalies indeksas yra aukštesnis nei 100, tokios šalies BVP vienam dirbančiajam yra aukštesnis nei ES vidurkis ir priešingai. Pagrindiniai rodikliai pateikiami perkamosios galios standartais, t.y. bendra valiuta, kuri panaikina kainų lygių skirtumus ir įgalina atlikti realius BVP palyginimus tarp šalių. Dirbantieji neskirstomi pagal dirbančius visą arba ne visą darbo dieną“. Taigi šis Lietuvos ūkio darbo našumą savaip charakterizuojantis rodiklis 2008 m. sudarė 61,3 proc., 2009 m. sumažėjo ir sudarė tik 55,8 proc., o 2010 m.vėl didėjo ir sudarė 63,0 proc.

      Tai skaičiai apie darbo našumą. Čia situacija lyg ir gerėja. Bet skaičiai apie darbo užmokesčio dydžių skirtumus yra tiesiog pribloškiantys. Tuo galime įsitikinti palyginę Lietuvos ūkio darbo našumą ir  darbuotojų uždarbį su dviem  ES šalimis-senbuvėmis – su Danija ir Vokietija. Tam palyginimui reikalingi statistiniai duomenys parodyti lentelėje, sudarytoje pasitelkiant duomenis iš "Lietuvos statistikos metraščio 2011".

                         Palyginamieji rodikliai

 

 

     Iš lentelės duomenų matome, kad Danija ir Vokietija  darbo našumu lenkia Lietuvą, bet lenkia mažiau kaip 2 kartus: Danija europinį vidurkį  viršija 9,3 proc., o Vokietija – 5,2 proc. Tuo tarpu  vidutiniu metiniu darbo užmokesčiu ir vienos dirbtos valandos darbo sąnaudomis (į kurias be darbo užmokesčio įeina ir socialinis draudimas) šios šalys lenkia Lietuvą 5-7 kartus.

     Kitaip tariant, jei pagal darbo našumo lygį nuo šių šalių atsiliekame mažiau kaip 2 kartus, tai pagal darbo užmokesčio lygį – 5 ir daugiau kartų. Vadinasi, peršasi tokia išvada : vienam valandos darbo užmokesčio eurui vidutinis statistinis  Lietuvos verslo darbuotojas sukuria beveik 3 kartus didesnį bendrąjį vidaus produktą, negu Danijoje ar Vokietijoje. Todėl galima teigti, jog Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis ne tik apskritai yra mažas, o yra neleistinai mažas palyginus su Lietuvoje pasiekiamu darbo našumu.

      Tam įtakos turi daug veiksnių. Čia įtakos turi ir valstybės nustatomos minimalios algos dydis, turintis savotiško pasityčiojimo charakterį ir neatitinkantis pragyvenimo minimumo. Įtakos turi ir kapitalo savininkų geranoriškumo stoka dalinantis su darbuotojais versle sukuriama pridėtine verte ir t.t., ir pan.

        Iš Statistikos metraščiuose pateiktų duomenų matome, kad šalies ekonomikos našumo lygis skaičiuojamas kaip darbo našumas vienam dirbančiajam, o patys  dirbantieji neskirstomi pagal dirbančius visą ar ne visą darbo dieną. Tuo tarpu darbo našumo lygis tiek viso Lietuvos ūkio, tiek pagal ekonominės veiklos rūšis yra skaičiuojamas vienai faktiškai dirbtai valandai.

       Bet darbo našumo skaičiavimas vienam dirbančiajam kelia neaiškumų – ką reiškia žodis „dirbantysis“, kaip apskaičiuojamas tokių žmonių skaičius Lietuvoje.  Juk nei Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodyne , nei Darbo kodekse, nei Statistikos metraščiuose  ši sąvoka  nepaaiškinta. Be abejo, nėra ir statistinių duomenų apie  „dirbančiųjų“ skaičių, o yra pateikiami duomenys apie  „užimtus gyventojus“  (angl. employed  persons). O ir pastarųjų samprata vos ne kasmet keičiasi. Antai "Lietuvos Statistikos metraštyje 2009" yra toks šios sąvokos aiškinimas: “Užimti gyventojai – 15 metų ir vyresni asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys  pajamų ar pelno. Tai darbdaviai, savininkai, ūkininkai, samdomieji darbuotojai, šeiminėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, savarankiškai dirbantys asmenys“ (psl.129). Tuo tarpu "Lietuvos Statistikos metraštyje 2010", apibrėžiant  „užimtus gyventojus“ , yra nurodoma, kad  „tai samdomieji darbuotojai, savarankiškai dirbantys asmenys, padedantys šeimos nariai“ (psl.119).  Kaip matome, nebeliko darbdavių, savininkų, ūkininkų. O 2011 m .statistikos metraštyje nebeliko ir šitokio aiškinimo.

        Kai šitaip neatsakingai vartojamos sąvokos apibūdinant darbo rinką, nebežinai ar yra pagrindo tikėti statistikų pateikiamais duomenimis apie šalies ekonomikos našumo atsilikimą  nuo ES vidurkio.

 

            Šis tas apie pridėtinės vertės rodiklį


        Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad europiniuose palyginimuose darbo našumo lygio apskaičiavimuose rezultatas, kuris yra dalijamas iš dirbančiųjų  (o turėtų būti rašoma užimtųjų) skaičiaus, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Tuo tarpu ir viso ūkio, ir paskirų ekonominės veiklos rūšių darbo našumo lygio ir jo dinamikos skaičiavimuose rezultatu laikoma bendroji pridėtinė vertė. Taigi yra apskaičiuojama bendroji pridėtinė vertė, tenkanti vienai faktiškai dirbtai valandai. Šis rodiklis būdavo pateikiamas Lietuvos statistikos metraščiuose. Rašau, kad būdavo, nes paskutiniame metraštyje (metraštis 2011) jo jau nebeliko.

       Bendroji pridėtinė vertė (BPV) – tai rodiklis, išreiškiamas produkcijos (per laikotarpį sukurtų prekių ir paslaugų) ir tarpinio vartojimo (prekėms ir paslaugoms sukurti sunaudotų žaliavų, medžiagų ir paslaugų) verčių skirtumu.

       Be abejo, bendroji pridėtinė vertė yra susieta su bendruoju vidaus produktu, nes pridėtinė vertė yra bazė (pamatas) bendrajam vidaus produktui  apskaičiuoti. Pridėję prie bendrosios pridėtinės vertės sumos, apskaičiuotos ataskaitiniu laikotarpiu buvusiomis rinkos, o ne palyginamosiomis kainomis, mokesčius gaminiams (akcizus, PVM) ir atėmę subsidijas gaminiams, gauname bendrąjį vidaus produktą (BVP) rinkos kainomis, įvertintą gamybos metodu.

     Kaip matome, daug kas  čia susiję su bendrosios pridėtinės vertės apskaičiavimu. O šalies bendrosios pridėtinės vertės masto (o taip pat ir faktiškai dirbtų valandų) skaičiavime yra daug sąlygotumų. Apie tai byloja bendrosios pridėtinės vertės masto skaičiavimų pagal ekonomines veiklos rūšis metodikų keitimas (įverčių revizija) bei apskaičiuoto bendrosios pridėtinės vertės  masto pagal ekonominės veiklos rūšis sąlygotumas. Tiek bendrosios pridėtinė vertės, tiek bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičiavimo metodikos pakoregavimas įgalina statistikus revizuoti anksčiau jau skelbtus tų rodiklių mastus. Dėl metodologijos pakeitimų, atliktų siekiant Lietuvoje gyvendinti Europos sąskaitų sistemos reikalavimus, nuo šiol į bendrojo vidaus produkto, pridėtinės vertės, bendrųjų  nacionalinių pajamų rodiklių sudėtį yra įskaitoma nelegalios veiklos (tabako, alkoholio ir narkotikų kontrabandos ir prostitucijos) sukurta pridėtinė vertė, namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos, vertinant eksportą ir importą įtraukti ir nelegalūs sandoriai.

    Šie ir dar kiti pakeitimai (patikslinti produkcijos ir pridėtinės vertės įverčiai piniginio finansinio ir draudimo sektoriuose  ir kiti patikslinimai) revizijos metu įgalino padidini šalies bendrąjį vidaus produktą 2008 m. 601 mln. Lt, 2009 m. – 388,1 mln. Lt, 2010 m. - 432,3 mln. Lt. (www.stat.gov.lt). Gal reikėtų manyti, kad  nuolatinis statistikų kvalifikacijos kėlimas padės ir ateityje padidinti šalies bendrąjį vidaus produktą. 

 

              Darbo našumo lygių skirtumai


      Darbo našumo lygis skirtingose ekonominės veiklos rūšyse, visame šalies ūkyje (tai makroekonominis lygis), kaip buvo minėta, yra išreiškiamas pinigine forma, t.y. bendrosios pridėtinės vertės išdirbiu per vieną faktiškai dirbtą darbo valandą.

       Matuodami bendrą viso Lietuvos ūkio darbo našumo lygį  visiškai pašaliname skirtumus tarp darbų įvairiose ekonominės veiklos rūšyse. Skirtingus darbus sujungiame į vieną bendrą  jų  išraišką „darbas” ir surandame viso Lietuvos ūkio darbo našumą.

       Bet šitaip apskaičiuotas darbo našumo rodiklis įmonėms nerūpi. Įmonėms rūpi tikrai, realiai veiklos efektyvumą atspindintis rodiklis – pelnas. Juk neatsitiktinai Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad valstybinių įmonių vadovų algos turi būti susietos su pelnu, o ne pridėtine verte. O darbo našumo didinimas įmonėse yra svarbus pelno didinimo būdas.

       Bendrosios pridėtinės vertės, tenkančios vienai faktiškai dirbtai valandai, dydis  2008-2011 metais Lietuvos ūkyje  buvo toks: 2008 m. – 34,7 Lt,  2009 m. - 31,4 Lt,  2010 m. - 33,8 Lt, 2011 m. – 37,3 Lt (www.stat.gov.lt).

        Bendrosios pridėtinės vertės, tenkančios vienai faktiškai dirbtai valandai, dydis įvairiose Lietuvos  ekonominės veiklos rūšyse labai  skiriasi. Šis rodiklis rodo, kad našiausiai 2011 metais buvo dirbama  nekilnojamojo turto operacijų įmonėse - 2011 metais jose per vieną dirbtą valandą buvo sukurta 99,9 Lt bendrosios pridėtinės  vertės. Taigi šios ekonominės veiklos darbo efektyvumas 6,7 karto viršijo  žemės ūkio, miškininkystės  ir žuvininkystės darbo efektyvumą, nes pastarojoje veikloje tais metais per vieną faktiškai dirbtą valandą tebuvo sukurta 14,8 lito pridėtinės vertės.

    Žemiausias darbo našumo lygis buvo žuvininkystėje, žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje. Žinant, kad žuvininkystės ekonominė veikla tesudaro vos 0,1 proc. viso ūkio bendrojoje pridėtinėje vertėje, matyt, nėra didelio reikalo išgyventi dėl žemo darbo našumo lygio žuvininkystėje, nes pastangos ir lėšos jį didinti menkai tepaveiks viso ūkio darbo našumo lygį. Tačiau  čia, matyt, svarbus ne vien ekonominis vertinimas, bet  ir socialinis aspektas – žuvininkystėje dirbančių žmonių uždarbiai, jų ateities lūkesčiai.

    Šitas socialinis aspektas svarbus ir vertinant žemės ūkio veiklos darbo našumo lygį. Nors darbo našumo lygio rikiuotėje žemės ūkio veikla rikiuotės pabaigoje – jos darbo našumo lygis beveik tris kartus  mažesnis už viso ūkio našumo lygį,  gal būt nereikėtų skubinti žmonių  pasitraukimą iš šios veiklos, naudojant pasitraukimo skatinimui net specialias ES struktūrinių fondų lėšas.Tuoj ateis tas laikas, kai tų fondų lėšų skyrimo šiam tikslui laikotarpis baigsis. Bet kaimo žmonių gyvenimas tuo nesibaigs. O turėkime galvoje ir tai, kad Lietuvos eksporto struktūroje labai didelę dalį sudaro maisto produktai, išauginti ir pagaminti Lietuvoje.

      Be abejo, esminę įtaką viso ūkio darbo našumo lygiui, matuojamam pridėtinės vertės, tenkančios vienai faktiškai dirbtai valandai, darė apdirbamoji gamyba ir didmeninė bei mažmeninė prekyba, sukuriančios daugiau kaip trečdalį šalies bendrosios pridėtinės vertės. Šis rodiklis  2011 m. gana sparčiai – net 8,2 proc. – padidėjo apdirbamojoje gamyboje.

       Faktiškai dirbtas valandas pagal ekonominės veiklos rūšis statistikai suskaičiuoja. Bet darbo efektyvumo analizei  nepakanka darbo matavimo vien jo trukme  (astronominėmis valandomis ) ar darbuotojų skaičiumi. Dirbtos valandos trukmė juk vienoda visose ekonominės veiklos rūšyse ir visose šalyse.O pridėtinės vertės kūrimo požiūriu svarbi ir to darbo kaina, tos kainos dydžio skirtumai įvairiose Lietuvos ūkio ekonominės veiklos rūšyse. Ir juo labiau tą skirtumą matėme palyginę vienos darbo valandos kainas su ES šalimis senbuvėmis. 

       Kodėl danai noriai plečia kiaulių auginimą Lietuvoje? Tikėtina, kad jiems visiškai nerūpi bendroji pridėtinė vertė, tenkanti vienai faktiškai dirtai valandai.  Lentelės duomenys rodo, kad vienos dirbtos valandos sąnaudos (darbo kaina) Danijoje daugiau kaip šešis kartus didesnės negu Lietuvoje. Vadinasi, danai galvoja  apie pigią darbo jėgą ir apie pelną, t.y. apie  tokį pat rodiklį, apie kurį galvoja Lietuvos vyriausybė, nustatydama algas valstybinių įmonių vadovams.

                     

               Sąnaudos  darbui, tenkančios produkcijos vienetui


      Darbo  našumo padidėjimas visada turi būti siejamas, gretinamas ne tik su vidutiniu darbo užmokesčiu, bet ir su darbo sąnaudų produkcijos vienetui pakitimu, t.y. savikainos sumažėjimu. Tai labai svarbu, ypač didinant konkurencingumą.

       Šita aplinkybė angliškame žodyne apie verslo sąvokas ( A Dictionary of Business, Third Edition) (2000) aiškinama taip: “Sąnaudos darbui, tenkančios produkcijos vienetui  (angl. unit labour costs) – visos išlaidos darbui produkcijos (išvesties) vienetui. Našumo ir vieneto sąnaudų darbui palyginimas leidžia ekonomistams nuspėti jų konkurencingumo pokyčius.Pavyzdžiui, jei Jungtinėje Karalystėje išlaidos darbui, tenkančios produkcijos vienetui, kinta tokiu pat dydžiu kaip ir našumas, JK gamintojai negali keisti savųjų prekių kainų; tačiau jei Japonijos sąnaudos darbui, tenkančios produkcijos vienetui, didėja lėčiau negu našumas, japonų kainos turėtų mažėti, padarydamos juos ypač konkurencingais“ (p.524).

            Tačiau   kalbėdami apie darbo užmokesčio  mažinimą turime skirti du skirtingus dalykus - darbo užmokesčio mažinimą produktui (prekei) (mažėja savikaina) ir valandinio tarifinio atlygio (minimalios mėnesinės algos) didinimą. Darbo užmokesčio išlaidas, susidarančias prekes gaminant ir parduodant, visada stengiamės ir stengsimės mažinti, o valandinį tarifą (mėnesinę algą) – didinti. Todėl kalbėdami apie  būtinumą mažinti eksportuojamos produkcijos darbo užmokesčio išlaidas mes kalbame apie normalią  to eksportuotojo elgseną. Jam čia tie išlaidų mažinimo veiksmai, susiję su darbo našumo didinimu, yra suprantami ir atliekami.

      Čia galima pateikti mažą pavyzdėlį to iliustracijai. Tarkime, kad  darbo laiko sąnaudos  produkcijos vienetui pagaminti buvo 5 minutės, o valandinis tarifinis atlygis 10 Lt.  Įdiegus įvairias priemones (technines ar organizacines) pavyko darbo laiko sąnaudas sumažint 20 proc. , o valandinį tarifinį atlygį padidinti iki 11 Lt.  Kaip pasikeis darbo užmokesčio išlaidos produkcijos vienetui?

         Iki priemonių įdiegimo per valandą  buvo pagaminta 12 vnt. ir vienam vienetui  pagaminti darbo užmokesčio išlaidos buvo 83,3 ct. (10 Lt / 12 vnt). Sumažinus darbo laiko sąnaudas 20 proc., t.y. iki 4 min.( 5 min. X  0,8), per valandą  bus pagaminama 15 vnt. Darbo  užmokesčio sąnaudos  vienetui sumažės iki  73,3 ct ( 11 Lt / 15 vnt). Puiku, sumažėjus  darbo laiko sąnaudoms 20 proc., darbo našumas (išdirbis) išaugo  25 proc. (15 /12 – 1 = 0,25). Darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui sumažėjo 12 proc. ((83,3 ct. – 73,3 ct.) / 83,3 ct. = 0, 12), o valandinis atlyginimas išaugo 10 proc. (11Lt /10 Lt – 1).

        Be abejo, darbo užmokesčio padidinimas ar sumažinimas (tai yra darbo kainos kitimas) liečia abu subjektus  - ir darbdavį, ir darbuotoją. Todėl minėtame angliškajame žodyne apie verslo sąvokas prie našumo sąvokos aiškinimo yra pateikiamas ir tokios sąvokos, kaip  susitarimas dėl našumo  aiškinimas: “Susitarimas dėl našumo (angl. productivity agreement) – susitarimas tarp darbdavio ir profsąjungos, kuriame darbo užmokesčio (atlyginimo) padidėjimas susiejamas su išmatuojamu darbo našumo padidėjimu. Kad pasiektų tokį susitarimą reikalingos derybos dėl našumo (angl. productivity bargaining) norint pasiekti kompromisą tarp profsąjungų reikalavimo didinti atlyginimus, ir darbdavių keliamo reikalavimo didinti našumą“ (p.407).

       Iš pateiktos citatos matome, kad deramasi atlyginimų padidinimo, kuris siejamas tik su darbo našumo padidėjimu.

       Tai turėtų būti ir akiratyje Lietuvos Trišalės tarybos svarstant minimalios algos padidinimo galimybes. Be abejo, minimalios mėnesio algos didinimas reiškia  sąnaudų (darbo kainos) padidinimą darbdaviui. O verslininkui svarbu ne sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės dydis, tenkantis vienai darbo valandai. Kaip jau buvo minėta, tai svarbu matuojant  šalies ūkio darbo našumą. Tuo tarpu verslininkui svarbus prekės savikainos mažinimas, įgalinantis mažinti kainą konkurencinėje kovoje.Taigi jis darbo našumą ir jo didėjimą išreiškia tik produktų (gaminiais natūrine išraiška ar pardavimo pajamomis) kiekiu per laiko vienetą, o ne pridėtine verte, nes tik toks jo  didinimas įgalina darbdavį sumažinti darbo sąnaudas ir tuo piginti savo prekę.

 

                  Spręstini klausimai 


        Kai mes imame nagrinėti  konkrečios įmonės ar konkrečių ekonominės veiklos konkrečių sektorių darbo našumo didinimo klausimus, numatydami našumo didinimo programą, turime remtis jau ne bendrais teoriniais pasamprotavimais apie darbą, o aiškiai įvardinti tuos būdus,  tas jėgas, tas galias, kurios realiai veikia, yra  naudojamos toje konkrečioje įmonėje, tuose konkrečiuose darbo procesuose darbo našumui didinti.  

        Kad būtų veiksmingai elgiamasi su darbo našumo rodikliais reikėtų:

   a) aiškiau parodyti  jų apskaičiavimą ir dydį nulemiančius veiksnius pradedant darbo vieta, įmone ir baigiant šalies ūkiu bei jų sugretinimu tarptautiniu mastu;

   b) konkrečiai įvardyti būdus kaip padidinti fizinį darbą dirbančių darbininkų darbo našumą – ar didinant jų darbo intensyvumą (spartą), ar techninėmis priemonėmis (technologijos tobulinimu) keliant jų darbo galią, ar derinant šiuos abu veiksnius kartu. Čia darbo našumo lygio kitimą dažniausiai pavyksta išmatuoti natūriniais rodikliais, remiantis pagamintų detalių ar produktų vienetų skaičiumi;

    c) ieškoti būdų kaip išmatuoti protinį darbą dirbančių darbuotojų darbo našumą, kokiomis priemonėmis jį padidinti ir kaip nustatyti jo padidėjimą. „Pats svarbiausias, tiesiog unikalus  valdymo, vadybos laimėjimas XX amžiuje buvo tai, kad gamyboje dirbančių FIZINIO DARBO DARBININKŲ (Manual worker) darbo našumas padidėjo net penkiasdešimt kartų.

         Pats svarbiausias valdymo uždavinys XXI amžiui yra tas, kad panašiai reikėtų padidinti ir  PROTINIO DARBO (Knowledge work)  bei PROTINIO DARBO DARBUOTOJŲ (Knowledge worker) darbo našumą. Didžiausias XX amžiaus kompanijų turtas buvo jų gamybos įranga. Didžiausias XXI  amžiaus institucijos – tiek verslo, tiek ir neverslo – turtas bus jos protinio darbo darbuotojai ir jų darbo našumas“ (Peter F. Drucker. Valdymo iššūkiai XXI  amžiuje, 2004, p.159).

      Neatsitiktinai straipsnio pabaigoje palietėme  protinį darbą dirbančių žmonių darbo našumą. Ne paslaptis tai, kad  ir  viso ūkio našumo lygį negatyviai veika tai, kad pas mus nuolat daugėja visokiausių padėjėjų, patarėjų, ekspertų, t.y.žmonių, kurie gyvena valstybės, kitų užimtųjų sąskaita. Juk Seimo pirmininkė I.Degutienė interviu „Vakaro žinioms“ pažymėjo, kad šalyje  „...be galo didelė biurokratinė mašina menkai dirba žmogui. Esame tiek prikūrę visokių institucijų, kad kartais net pati nebesusigaudau, į kokią žinybą persiųsti žmogaus problemą“ (VŽ, 2011 11 09). Beje, valstybiniame sektoriuje didelę ir didėjančią dalį sudaro protinio darbo darbuotojai. O jų daro našumas neretai problemiškas. Štai agentūros Eurostatas neseniai paskelbtos ataskaitos duomenys apie mokinių skaičių, tenkantį vienam mokytojui: "Lietuvoje vienam  mokytojui tenka mažiau mokinių nei daugumoje kitų Europos Sąjungos šalių. 2009 metais Lietuvos pedagogams vidutiniškai teko po 9,7 vaiko, o vidutiniškai ES – po  14,5 mokinio" (Delfi, 2011 m. spalio 25 d.).

      Neatsilieka  ir privatus sektorius – kokių tik pavadinimų  asociacijų  jame nėra. Asociacijoms išlaikyti   reikalingos lėšos. Tai irgi ekonomikos našta.  Apie tai filosofas J. Minkevičius rašė: „Pirmiausia atsirado per daug kalbėtojų, kuriems irgi reikia pateisinti savo funkcionavimą. Atsirado lyg ir naujas darbo pasidalijimas: vieni dirba, kiti kalba, kad reikia dirbti. Bet juk neužtenka kalbėti, kad reikia dirbti, neužtenka mokėti dirbti – reikia dar ir dirbti, lygiai, kaip neužtenka dirbti – reikia dar ir mokėti dirbti“ (Žmogaus problema: būti ar nebūti? – V.: Mintis, 1987, p.260).

      Ši filosofo mintis puikiai  tinka dabartinei situacijai Lietuvoje apibūdinti. Gal iš tikrųjų  mūsų valstybė neefektyvi: joje per daug mokytojų, per daug gydytojų, per daug valdininkų?

NAUJAUSI KOMENTARAI
2012-12-16 21:58:22Petras (saljakub@gmail.com)
Šiai dienai našumo didinias, tai vienintelis kelias pramoniai išsigelbeti, nes valdžios politika žlugdyti verslą , nes valdžiai nereikalingi turtingi it protingi.Praktiškai nėra eksportuojančios pramonnės.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
PDFLiepą gavome
79,80 € Jūsų paramos!
AutomobiliuDALYS24.lt
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai