Konsultacijų
bankas
atgalJOLANTA CINATIENĖ: KAI KURIOS DARBO UŽMOKESČIO PROBLEMOS
Kaip turėtų būti apskaitomas administracijos pareigūnų darbas? Ar jiems privalo būti mokama už viršvalandinį darbą?
Darbo kodekso 150 straipsnio 5 dalis nustato, kad viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse.
Pabrėžtina, kad viršvalandiniu darbu nelaikomas kiekvieno darbdavio pavedimo vykdymas viršijant normalų darbo laiką, o vykdomos tik tiesioginės administracijos pareigūnų darbo funkcijos.
Tačiau administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, turi būti apskaitomas, t.y. žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, tačiau už tokį darbo laiką apmokama ne kaip už viršvalandžius, o nustatytu pareiginiu ar valandiniu darbo užmokesčiu.
Taip pat pažymėtina, kad administracijos pareigūnų darbo laiko, viršijančio nustatytą darbo trukmę, organizavimas nesiejamas su Darbo kodekso 151 straipsniu, kuriame nustatyti atvejai, kuomet leidžiami viršvalandiniai darbai, kadangi administracijos pareigūnų darbas nėra laikomas viršvalandžiais.
Taigi organizuojant darbą, viršijantį nustatytą darbo trukmę, nereikia atskiro direktoriaus įsakymo, nes tokių pareigybių sąrašą nustato įmonės kolektyvinė sutartis.
Darbo laikas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, yra apskaitomas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuose nėra nurodoma, kokiomis valandomis darbuotojas dirbo, tik pažymimas bendras dirbtų valandų skaičius.
Pertraukos žymimos darbo grafikuose. Kadangi vykimo į darbą laikas pagal Darbo kodekso nuostatas nėra įskaitomas į darbo laiką, todėl jis nėra apskaitomas ir už jį nėra mokamas darbo užmokestis.
Ar privalo darbdavys sutrumpinti darbo laiką asmenims, dirbantiems „kenksmingomis sąlygomis“? Kaip turi būti apmokama už dirbtą laiką?
Nustatant sutrumpintą darbo laiką asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius), pažymėtina, kad tokiu atveju sutrumpinti darbo laiką leidžiama tik tada, kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma (DK 145 str. 1 d. 2 p.).
Taigi darbdaviui nėra leidžiama pasirinkti jam naudingesni variantą – sumažinti kenksmingas sąlygas ar sutrumpinti darbuotojų darbo laiką.
Visais atvejais pirmiausia turi būti dedamos pastangos sumažinti nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, ir, tik jei neįmanoma to padaryti, yra trumpinamas darbuotojų, dirbančių tokiomis darbo sąlygomis, darbo laikas.
Darbo kodekso 192 straipsnis nustato, kad esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, jeigu įmonės kolektyvinė sutartis nustato padidintą darbo užmokestį už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, toks darbo užmokestis turi būti išmokamas darbuotojams.
Be to, Darbo kodekso 198 straipsnis nustato, kad darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygas nustato Vyriausybė. Taigi 2003 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1195 patvirtintos „Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygos“ nustato, kad darbuotojams, dirbantiems sutrumpintą darbo laiką, už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką.
„Lietuvos profsąjungos“ 2008 m. Nr. 3/4
