Darbo kodekso pataisos keičia darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, taip pat liberalizuoja streiko skelbimo procedūrą, apibrėžia darbdavių organizacijos sąvoką valstybės tarnyboje bei biudžetiniame sektoriuje.
Kai kurių pakeitimų atsiradimą sąlygojo Europos Sąjungos teisės aktai, kurie turėjo būti perkelti į Lietuvos teisę (keičiamos informavimo – konsultavimo sąvokos ir tvarka), kai kuriuos pasiūlymus įtakojo Lietuvos socialinė, ekonominė situacija: mokytojų streikai įtikino Seimą reglamentuoti biudžetinio sektoriaus kolektyvines derybas.
Kadangi iki šiol nėra darbdavių organizacijų įstatymo, todėl DK projekte siūloma apibrėžti šią sąvoką, nurodant, kad „Darbdavių organizacijomis laikomi pagal Asociacijų įstatymą veikiantys viešieji juridiniai asmenys, pagal savo įstatus (statutus) atstovaujantys savo narių–darbdavių teisėms ir interesams socialinėje partnerystėje.“
O biudžetiniame sektoriuje „nacionaliniu, šakos ir teritoriniu lygiu darbdaviams - iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms - atstovauja šių įmonių, įstaigų, organizacijų steigėjas ar jo įgaliota institucija, kuriai tenka šiame Kodekse nustatytos darbdavių organizacijos teisės ir pareigos.“
Taigi šios sąvokos apibrėžimas nustato, kokios įstaigos biudžetiniame sektoriuje yra prilyginamos darbdavių organizacijai sudarant nacionalinę, šakinę ar teritorinę kolektyvinę sutartį.
Keičiama kolektyvinio darbo ginčo sąvoka, kuri įteisina kolektyvinius darbuotojų veiksmus ne tik tuomet, kai nevykdoma kolektyvinė sutartis, bet ir tais atvejais, kai darbdavys nevykdo norminių darbo teisės aktų nuostatų.
Praktika parodė, kad Lietuvoje įvykę streikai kilo ne dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo, bet dėl teisės aktų nesilaikymo visų įmonės darbuotojų atžvilgiu.
Vienas esminių pakeitimų - DK projekte nustatoma dar viena, alternatyvi taikinimo komisijai, kolektyvinį darbo ginčą nagrinėjanti institucija.
Bent vienai ginčo šaliai reikalaujant, kolektyviniai darbo ginčai spręstini pasitelkiant tarpininką, kurio užduotis – suderinti šalių interesus ir pasiekti abi puses tenkinantį susitarimą. Tarpininką pasirenka kolektyvinio darbo ginčo šalys bendru sutarimu iš socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtinto tarpininkų sąrašo per tris darbo dienas nuo darbuotojų atstovų kreipimosi į darbdavį.
Šalims nesusitarus dėl tarpininko paskyrimo, jį burtų keliu ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių kreipimosi parenka Trišalės tarybos sekretoriatas. Kolektyvinis darbo ginčas pasitelkiant tarpininką turi būti išspręstas per dešimt dienų nuo tarpininko paskyrimo (parinkimo) dienos.
Šalių susitarimu šis terminas gali būti pratęstas. Tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas tarp ginčo šalių yra įforminamas raštu. Jis yra ginčo šalims privalomas vykdyti susitarime nustatytais terminais ir tvarka. Tuo atveju, jeigu tarpininkavimo metu kolektyvinio darbo ginčo šalių atstovams susitarimo priimti nepavyksta, surašomas nesutarimų protokolas.
Susitarimą ar nesutarimų protokolą pasirašo ginčo šalių atstovai ir tarpininkas. Tarpininkų sąrašo sudarymo, tarpininkų parinkimo, tarpininkavimo, tarpininkų darbo apmokėjimo tvarką turėtų nustatyti Vyriausybė.
Kaip minėta, DK projekte siūloma liberalizuoti ir streikų skelbimo tvarką. Seimas pritarė, jog DK projekte turi būtų nustatyta tokia darbuotojų balsavimo (pritarimo streikui) norma, kuri atitiktų Tarptautinės Darbo Organizacijos konvencijų nuostatas.
Taigi DK projekte nustatoma, kad išankstiniu balsavimu streikui turi pritarti ne mažiau kaip pusė balsavime dalyvavusių įmonės ar struktūrinio padalinio darbuotojų (priklausomai nuo to, kur bus organizuojamas streikas).
Be to, nustatoma, kad įspėjamam streikui išankstinio darbuotojų pritarimo apskritai nereikia: „Įspėjamasis streikas skelbiamas <...> profesinės sąjungos įgalioto valdymo organo arba darbo tarybos rašytiniu sprendimu be atskiro darbuotojų pritarimo.“
Derinant Lietuvos teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais DK projekte taip pat keičiamas ir DK 47 straipsnis, nustatantis informavimo ir konsultavimo tvarką.
Šiame straipsnyje detalizuojama konsultavimo procedūra, jos nevykdymo teisinės pasekmės, nustatomi atvejai, kada darbdavys privalomai turi konsultuotis su darbuotojais ar darbuotojų atstovais.
„Konsultacijos dėl darbdavio perduotos informacijos (duomenų) ir darbuotojų atstovų pateiktos nuomonės turi vykti laiku, sudarant galimybę darbuotojų atstovams susitikti su sprendimus priimančiais kompetentingais darbdavio atstovais ir gauti motyvuotus atsakymus. Konsultavimu turi būti siekiama abi šalis tenkinančio sprendimo. Konsultacijų rezultatai įforminami protokolu.“ Įtvirtinama darbdavio pareiga reguliariai informuoti darbuotojų atstovus apie įmonės padėtį.
„Darbdavys privalo reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus, informuoti darbuotojų atstovus apie dabartinę ir būsimą įmonės (struktūrinio padalinio) veiklą, ekonominę padėtį bei darbo santykių būklę ir konsultuotis su jais.“ Nustatoma pareiga darbdaviui informuoti darbuotojus net ir tais atvejais, kada įmonėje nėra darbuotojų atstovų – profesinių sąjungų ar darbo tarybų – darbuotojai informuojami visuotiniame darbuotojų susirinkime.
„Kai įmonėje nėra darbuotojų atstovų, <...> apie priimamų sprendimų vykdymo datą, priežastis, teisinius, ekonominius ir socialinius padarinius bei dėl darbuotojų numatytas priemones darbdavys privalo darbuotojus informuoti iš anksto tiesiogiai arba visuotiniame darbuotojų susirinkime.“
Iki šiol, Darbo kodeksas nenustatė darbdaviui pareigos informuoti darbuotojus apie būsimus pokyčius, jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos. Taigi būsimą darbuotojų informavimo tvarką bus lengviau įgyvendinti toms įmonėms, kuriose veikia profesinės sąjungos.
Bus keičiamas apmokėjimas už viršvalandžius bei darbą poilsio ir švenčių dienomis. Tiesa, tokį apmokėjimo aiškinimą jau anksčiau buvo pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl Seimas tik įteisino jau anksčiau nustatytą tvarką. Taigi, nuo liepos 1 d. įsigalioja tokia Darbo kodekso nuostata, kuri nustato, jog „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos).“
Darbo kodekso 194 straipsnio redakcija: „Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną, arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo vidutinis valandinis arba dieninis atlygis“.
Taigi padidintas apmokėjimas už viršvalandžius bei darbą švenčių dieną bus skaičiuojamas nuo viso darbuotojo darbo užmokesčio, kartu su priedais, premijomis, priemokomis, o ne tik nuo nustatyto darbo užmokesčio.
Šiuo metu pasitaiko ir tokia praktika, kada darbuotojai, dirbantys švenčių dieną, gauna mažesnį darbo užmokestį nei paprastą darbo dieną, nes šventinę dieną apskaičiuojamas dvigubas apmokėjimas neįtraukiant priedų, kurie neretai yra dvigubai didesni nei nustatytas atlyginimas.
Seimas taip pat papildė šventinių dienų sąrašą papildoma švente – Tėvo diena, švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį. Tačiau ši šventė bus švenčiama tik nuo 2009 metų.
atgal
