Atsakymas. Nustatant sutrumpintą darbo laiką asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius), pažymėtina, kad tokiu atveju sutrumpinti darbo laiką leidžiama tik tada, kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma (DK 145 str. 1 d. 2 p.). Taigi darbdaviui nėra leidžiama pasirinkti jam naudingesnį variantą – sumažinti kenksmingas sąlygas ar sutrumpinti darbuotojų darbo laiką. Visais atvejais pirmiausia turi būti dedamos pastangos sumažinti nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, ir, tik jei neįmanoma to padaryti, yra trumpinamas darbuotojų, dirbančių tokiomis darbo sąlygomis, darbo laikas.

Darbo kodekso 192 straipsnis nustato, kad esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, jeigu įmonės kolektyvinė sutartis nustato padidintą darbo užmokestį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, toks darbo užmokestis turi būti išmokamas darbuotojams.

Be to, Darbo kodekso 198 straipsnis nustato, kad darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygas nustato Vyriausybė. Taigi 2003 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1195 patvirtintos „Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygos“ nustato, kad darbuotojams, dirbantiems sutrumpintą darbo laiką, už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką.

                                                                                                                             "Lietuvos profsąjungos", 2006 m. Nr.13