2019 m. spalio 16 d. trečiadienis - 17:09
   

NACIONALINIS SUSITARIMAS: KAS, SU KUO IR DĖL KO?

«
2012 07 24
Į liepos 23 d. profesinių sąjungų inicijuotą diskusiją „Ar profesinės sąjungos turėtų derėtis su šia Vyriausybe dėl nacionalinio susitarimo“ kviesti Seimo frakcijų, darbdavių organizacijų atstovai nepasirodė iš viso, o Vyriausybei atstovavo tik ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas. Šalia jo ir ekspertais kviestų profesorių Boguslavo Gruževskio ir Romo Lazutkos prie disputantų stalo diskusijos moderatoriui žurnalistui Aurimui Peredniui teko sodinti ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininką Artūrą Černiauską.

Nors diskusijos pradžioje moderatorius sakė, jog renginio tikslas – aptarti pasiūlymus nacionaliniam susitarimui, tačiau greit paaiškėjo, jog bus diskutuojama, ar apskritai jo reikia tokio, koks (ir kaip) buvo pateiktas Trišalėje taryboje.

Viceministras G. Kadziauskas teigė, jog nacionalinis susitarimas yra svarbus ir Ūkio ministerijai, ir Vyriausybei, nes tam tikri svarbūs darbai yra pradėti ir būtina juos tęsti.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius B. Gruževskis sakė, jog susitarimas – tai kelias, kurį jis visada palaikysiąs, esą kalbėti būtina, tik jam norėtųsi daugiau geranoriškumo ir kad realiai būtų bandoma susitarti, o ne „prastumti“ vieną ar kitą idėją. Profesorius pripažino, kad laikas tam ne pats geriausias. Vėliau kalbėdamas jis minėjo, kad nors susitarti dar nemokame, skirtingai traktuojame tas pačias sąvokas, bet pabandyti esą vis tiek reikėtų.

 

Iniciatyva gimė Prienuose

A. Černiauskas apgailestavo, kad diskusijoje dalyvauja tik viena iš šalių, kuri pasirašinės susitarimą, t.y. profesinės sąjungos. Pasak jo, apie Vyriausybę kaip šio susitarimo šalį nėra kalbos, nes tai esąs visuomenių organizacijų ir politinių partijų, kurios prisiimtų įsipareigojimus ir jų laikytųsi po rinkimų, susitarimas. Tas esą būtina, kad po rinkimų būtų išvengta manipuliacijų neva vienu ar kitu klausimu nesutaria koalicijos partneriai.

LPSK vadovas teigė, jog apie nacionalinį susitarimą pirmoji kalbėti pradėjo Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK), o idėjai pritarta balandžio mėnesį konferencijoje Prienų rajone, kurią esą organizavo Rakauskas (Augustinas Rakauskas – LVDK prezidiumo narys, „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas, vienas turtingiausių žmonių Lietuvoje – red.). Joje dalyvavo darbdavių organizacijų, visų vedančių partijų atstovai, „daug profesinių sąjungų atstovų“.

Susitarimo turinio A. Černiauskas siūlė nevertinti „visiškai rimtai“, nes tai kol kas esąs vieno žmogaus – Rūtos Skyrienės – (Investuotojų forumo vykdančioji direktorė – red.) "pasvarstymas".

 

Ribotos profsąjungų veiklos galimybės

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius pasveikino idėją, nes po rinkimų be išankstinių įsipareigojimų raštu sunku išsireikalauti iš politikų laikytis pažadų. Jis daug kalbėjo apie viešųjų pirkimų daromą žalą sąžiningam žiniasklaidos verslui bei svarstė, kaip tai galėtų atsispindėti susitarime.

Vilniaus universiteto profesorius R.Lazutka kritikavo siūlomo susitarimo tekstą, teigė, jog tartis galima dėl tam tikrų demokratinių principų, tačiau dėl konkrečių dalykų kairiesiems ir dešiniesiems neįmanoma sutarti, - juk yra skirtingos ideologijos. „Jeigu jos pasidarys visos vienodos, tai kam tada reikalingi rinkimai ir demokratija?“, - klausė jis.

Pasak profesoriaus, reikia kalbėti apie pačių profsąjungų veiklos galimybes, apie „industrinę demokratiją“ (pagal E. Fromą, kai kiekvienas įmonės darbuotojas dalyvauja priimant sprendimus visais lygmenimis – red.). Kiek turėjome streikų per krizę? - retoriškai klausė jis.

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė teigė nemananti, kad „tas nacionalinis susitarimas“ reikalingas. Pasak jos, kyla klausimas, kaip bus kontroliuojamas jo vykdymas. „O jeigu jis nebus vykdomas, kas tada?“, - klausė ji. „Švyturio“ atvejis parodė, kad streikuoti jau nebegalima, gal vėl piketuosime po devynis, - ironizavo G. Gruzdienė. Pasak jos, derėtis nėra prasmės, nes kad ir kas sutariama Trišalėje taryboje, Vyriausybė vis tiek "padaro savo".

 

Kas, su kuo ir dėl ko

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė prisiminė pirmąjį Nacionalinį susitarimą (pasirašytas 2009 m.). „Mus įtikino, ir mes, suprasdami valstybės poreikį ėjome į kompromisus, manydami, kad kita pusė darys kompromisus taip pat“, - kalbėjo profsąjungininkė ir teigė, jog nesinori dar kartą stotis ant to paties grėblio. Todėl A. Jašinskienė siūlė pirma išanalizuoti jau pasirašytą susitarimą ir tik po to siekti kito.

LPSK atstovas Zigmas Jančauskas teigė, jog iniciatyva atsiradusi „kažkokioje sodyboje“ negali būti traktuojama kaip derybų pradžia, - esą tai turėjo būti įtvirtinta ketinimų protokolu.

LPSK Kauno regioninio centro vadovas Ramūnas Narbutas taip pat pasigedo konkretumo: pasak jo, reikia aiškiai įvardinti, kas susitarimą inicijuoja, kas kviečia ir ką visos pusės įsipareigoja.


Įsiplieskus diskusijoms viceministras G. Kadziauskas nusistebėjo, kad šią diskusiją surengė profesinės sąjungos, ir vis dar neaišku, kas pakviesti derėtis ir kas ne. Jis manęs, kad susitarimo tekstas buvo pristatytas Trišalėje taryboje, o štai A. Černiauskas iniciatyvą pakomentavęs kitaip.

 

Pirmu klausimu kelti darbo užmokesčio augimą

Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas teigė, jog susitarimas savaime yra pozityvus dalykas, kad tartis reikia pradėti, tačiau, deja, visos pusės turinčios viena kitai per daug priekaištų. Be to, esą profsąjungos jau pasimokė, kaip Vyriausybė moka ignoruoti net profsąjungų ir darbdavių susitarimus.

„Solidarumo“ atsakingoji sekretorė Kristina Krupavičienė taip pat sakė, jog susitarimas labai reikalingas, tačiau „stabilūs partneriai“ tėra tik verslas ir darbuotojų atstovai, o valdžia nuolat keičiasi. Ji siūlė į susitarimą įtraukti tai, kas aktualu profesinėms sąjungoms.

Miško ir miško pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Algirdas Rauka teigė, kad pirmąjį nacionalinį susitarimą buvo verta pasirašyti dėl vieno punkto: nekeisti Darbo kodekso be socialinių partnerių sutikimo. Todėl jis pasisakąs už susitarimus, bet – „už protingus, o ne parodomuosius“.

Prof. R. Lazutka priminė, kad paprastai susitarti siekiama tada, kai atsiranda tam tikra problema, kuri yra įvardijama. Siūlomo susitarimo tekstas, nors ir esąs „Rūtos sapnas“, tačiau jame yra tam tikras problemų ir pasiūlymų sąrašas, o kalbėti apie tai, kad susitarimas reikalingas iš principo nekalbant apie turinį, nėra prasmės.

Pagrindinė problema šiuo metu, pasak jo, yra emigracija dėl nedarbo ir menkų atlyginimų. Nors pora metų ekonomika auga, tačiau realūs atlyginimai mažėja, o tai ir esanti didžiausia problema. Todėl, profesoriaus teigimu, pirmu klausimu reikia kelti darbo užmokesčio kėlimą.

 

Susitarimo iniciatoriai diskusiją ignoravo

Buvęs Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas G. Kadziauskas paminėjo, kad dalies klausimų, kurie yra partijų identiteto dalis, į susitarimą nėra prasminga įtraukti, nes dėl jų vis tiek nebus susitarta. Tačiau jis manąs, kad yra bendrų vardiklių, dėl kurių verslas ir profesinės sąjungos gali sutarti, pvz., dėl viešojo sektoriaus, kuris turėtų būti skaidrus, ar verslą prižiūrinčių institucijų darbo kontrolės. „Yra tam tikrų punktų, kuriuos politinės partijos gali privengti įgyvendinti, o verslas bei darbuotojai galėtų priversti jas tai padaryti“, - sakė ūkio viceministras.

Prof. R. Lazutka į tai reaguodamas atsakė, kad įsipareigoti turi susitariančios pusės, o ne adresuoti įsipareigojimus trečiai pusei, kuri susitarime nedalyvauja,- pvz., biurokratams. Jo teigimu, privatus sektorius mūsų šalyje kelia daugiau nerimo nei viešasis, nes Lietuvoje neveikiančios rinkos dėl to, kad toleruojamos monopolijos.

LPSK generalinė sekretorė Janina Matuizienė suabejojo, ar iš šio susitarimo išeis kas nors naudinga. Ji teigė pajutusi spaudimą Trišalėje taryboje kuo greičiau „prastumti“ susitarimą, tuo tarpu į šią diskusiją neatėjo nei susitarimo iniciatoriai, nei politinių partijų atstovai.

 

Laikytis susitarimo – garbės reikalas?

A. Černiausko manymu, tikrai yra dalykų, kurie bendri visiems ir dėl kurių galima susitari. Štai susitarime galima būtų konkretizuoti socialinės partnerystės sąvoką. Politinės partijos savo programose jos neapibrėžia, todėl esą galima būtų susitarti, „kad būtų konkrečiau“. Taip pat susitarime galima būtų aptarti viešųjų pirkimų mechanizmo tobulinimą, partijos galėtų įsipareigoti, kad nebūtų jokių „smūginių nutarimų“ dėl mokesčių ar darbo santykių. LPSK vadovo teigimu, užtektų keturių-penkių partijų, su visomis susitarimo nereiktų aptarinėti. O dėl susitarimo vykdymo kontrolės, net nereikią tai svarstyti, nes susitarimas – garbės reikalas, ir visos pusės turėtų jo laikytis, „juolab kad profsąjungos neprisiima jokių įpareigojimų“.

A. Černiauskas taip pat suabejojo, ar diskusija ne per ankstyva, ją galbūt reikėjo pradėti tik rugpjūčio pabaigoje, kai tekstas būtų gatavas.

 

Kaip priversti laikytis nors įstatymų?

Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Irina Judina teigė, jog beprasmiška kalbėti apie nacionalinius susitarimus, kai įmonėse darbdaviai nesilaiko net įstatymų ir vietoj derybų dėl kolektyvinių sutarčių tenka derėtis dėl Darbo kodekso nuostatų ir į sutartis perrašinėti jo nuostatas. Ji kvietė neimituoti veiklos, o jei norima susitarti, reikia pradėti nuo pradžių net nenagrinėjant „šito teksto, kuris yra tik žodžių kratinys“.

Anot I. Judinos, Lietuvoje nėra susitarimų kultūros, darbuotojai negali priversti darbdavių laikytis įstatymų, todėl turi būti realizuojama prievolė ne tik darbuotojui laikytis įvairiausių vidinių norminių aktų, bet ir darbdaviui nepažeidinėti įstatymų.

Vilniaus profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Algirdas Markevičius pabrėžė, jog reikia kalbėti apie socialiai orientuotą verslą ir socialiai orientuotus darbdavius.

 

Černiauskas kviečia pasiraitoti rankoves

Lietuvos ryšių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Alma Smilgienė kvietė pradėti derybas dėl nacionalinio susitarimo iš naujo ir tinkamai, o ne „tvarkyti šitą numestą tekstą“.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslinė bendradarbė Inga Blažienė teigė, jog pagrindinis dalykas, dėl ko riekia tartis, tai didesnis darbo užmokestis. O tas realu tik tada, kai nuo darbo pajamų bus nuimta dalis didžiulės mokesčių naštos.

Pabaigoje A. Černiauskas pasidžiaugė „teigiama diskusijos linkme“, nes esą visi kalba apie tai, kad susitarimų reikia, ir kvietė visus pagalvoti apie profsąjungoms esminius, tačiau konkrečius dalykus, kuriuos reiktų įtraukti į susitarimą, pvz., MMA nustatymą, darbo santykių reglamentavimą. „Siūlau tiems, kas neatostogauja, pasiraitoti rankoves, sugrupuoti visus pasiūlymus ir tada priimsime sprendimus“, - sakė jis.

 

2009 m. pasirašytas pirmasis Nacionalinis susitarimas - Vyriausybei jo nesilaikant - po metų LPSK būstinės kieme buvo simboliškai sudegintas (LP archyvo nuotr.).

 

R. Motiejūnaitė-Pekkinen

NAUJAUSI KOMENTARAI
2012-08-26 21:23:59info
Rugpjūčio 23 d. vykusiame Lietuvos profesinių sąjungų Koordinacinio centro posėdyje svarstytas klausimas dėl Nacionalinio susitarimo ir nutarta dalyvauti jo paruošime, teikiant pasiūlymus bei papildyti paruošimo komisiją atstovais iš Solidarumo ir Darbo federacijos. LPSK komisijoje atstovauja A. Kvedaravičius. Šis klausimas taip pat bus svarstomas rugpjūčio 29 d. vyksiančiame LPSK Valdybos posėdyje.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos informacija
2012-07-28 10:24:12Lolitai
O kokie Lolita tie tavo domenys konkrečiai batų išmiera, krūtinės apimtis... ir kt.?
2012-07-27 14:43:18Lolita
O pagal kokius kriterijus černiauskas kviečia dalyvauti tame NS. Aš irgi noriu, turiu visus domenis.
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ
Šlapia nosytė
Profsąjungų naujienos - Tinklaraštis (Blogas)
Interneto sprendimai