Manau, kad tikrai tai ne profsąjungų darbas. Tegul tų profsąjungų lyderiai geriau pastudijuoja profsąjungų įstatymą, jei nemato kiek realaus darbo Lietuvėlėje yra profsąjungoms ginant savus darbuotojus, jų darbo, socialinius ir ekonominius interesus. O kalbos kultūra tegul užsiiminėja ne profsąjungos, joms tai ir nedeleguota. Tai nauja "dantų užkabinėjimo" strategija. Kad tik žmonės nepamatytų to , kuo iš tiesų turi užsiimti profsąjungos.

kelinta čia draugija įkurta? Taip išeitų, kad mokytojų profsąjungai bankrotas, prasideda draugijos, būreliai,kudirkininkai, varpininkai ir t. t.

Čia tikriausiai troškimas pliurti dėl pliurpimo.Kai pusę jaunimo išvažiuoja ieškoti darbo į užsienį dėl dalinai ir profsąjungų papirkimo menama kova dėl kalbos gynimo kelia šypseną. Papasakokit nuvažiavę į bet kurį kaimą ar miestelį apie savo draugijos tikslus, kai 24 % žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir pasižiūrėsim ar sveiki išvažiuosit. Lieka tik stebėtis iš kur pas žmones yra tiek laisvo laiko įvairiausiai kūrybai.

O gal oficiali valstybės politika – bausti tik už lenkiškus gatvių ir autobusų maršrutų pavadinimus? - klausia lietuvių kalbos gynėjus (ir Jūratę Voloskevičienę - taip pat!) dr. Petras Ragauskas (Teisės institutas, Delfi) 2010 liepos mėn. 12 d.

Liepos 9 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė nutartį, kuria atmetė Šalčininkų autobusų parko direktorius Edgaro Obločinskio skundą dėl Valstybinės kalbos inspekcijos jam paskirtos piniginės 450 Lt baudos. Bauda skirta už tai, kad jo bendrovė autobusų maršrutus nurodo lietuvių ir lenkų kalbomis.

Toks sprendimas natūraliai turi ir šalininkų, ir priešininkų. Tačiau čia nesvarstysiu klausimo, ar mūsų teisinė politika valstybinės kalbos klausimu yra pagrįsta (žmogaus teisių apsaugos, geros kaimynystės, pagarbos savo piliečiams, darnios pilietinės visuomenės siekio, taip pat konstitucinio valstybinės kalbos statuso ir kitais aspektais). Tai pernelyg sudėtingas klausimas, kad jam tiktų trumpo rašinio žanras.

Visgi, pripažinsiu, baudos skyrimas mane nustebino. Ir ne tiek teismo sprendimas palikti skirtą baudą, kiek Valstybinės kalbos inspekcijos užimta pozicija (ji turėtų būti labiausia suinteresuota „protingos“ ir galimos įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo taikymo praktikos formavimu). Todėl norėtųsi bent trumpai aptarti kai kuriuos Konstitucija bei įstatymais apibrėžtos valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo aspektus.

Rašinio pradžioje minėtų sprendimų pagrindu reikėtų laikyti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“ ir minėto straipsnio 2 dalies nuostatą „Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose“.

Analizuojant šias nuostatą kyla keletas klausimų.

Pirmasis klausimas – kas yra „viešieji užrašai“? Pats Valstybinės kalbos įstatymas šios teisinės sąvokos tiesiogiai nepaaiškina. Tačiau jos turinį galima interpretuoti remiantis sisteminio aiškinimo metodu: 17 straipsnio 1 dalį vertinant kaip bendrąją nuostatą, o 2 dalį kaip ją detalizuojančią nuostatą, „viešajam gyvenimui“ galėtume priskirti bent jau „visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspaudus, spaudus, dokumentų blankus, iškabas, tarnybinių patalpų ir kitus užrašus, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimus bei aprašus“. Mūsų atveju maršruto nurodymas galėtų būti vertinamas kaip paslaugos aprašas.

O ar pastebėjote kokiomis kalbomis pateikiama informacija Vilniaus oro uoste? O geležinkelio stotyje? Juk tikrai ne vien lietuvių. Tai kodėl toks triukšmas dėl užrašo ant autobuso, o dėl oro uoste nuo neatmenamų laikų taikomos praktikos – tyla?

Petras Ragauskas

Antrasis klausimas – ar tai, kad „viešieji užrašai yra valstybine kalba“, savaime reiškia, kad negali būti pateikiamas atitinkamo užrašo vertimas į užsienio kalbą? Taupydamas laiką ir nesiveldamas į ilgą argumentaciją, pasakysiu, kad išvada priklauso nuo pasirinkto interpretavimo metodo. Tačiau akivaizdu, kad bent jau gramatinė išraiška tikrai neleidžia daryti išvados, kad atitinkama nuostata tolygi nuostatai „viešieji užrašai yra TIK valstybine kalba“. Kitaip sakant, šioje vietoje mažiausiai ką turime – tai interpretuotojo (Valstybinės kalbos inspekcijos ir jos sprendimus revizuoti galinčių administracinių teismų) diskrecijos laisvę. Interpretuotojai pasirinko griežtąjį variantą, interpretuotoje normoje faktiškai įrašydami žodelytį „tik“.

Kaip teisininkas sakyčiau, kad toks pasirinkimas (ypač po administracinio teismo patikros) formaliai yra teisėtas ir galimas. Tačiau toks valstybės įgaliojimus turinčių institucijų pasirinkimas savaime uždeda kai kurias prievoles. Visų pirma iš Konstitucijos kildinamą prievolę, siejamą su teisinės valstybės principu: mūsų Konstitucinis Teismas yra ne sykį nurodęs, kad remiantis šiuo principu negali būti nevienodo teisingumo ir nevienodo įstatymo taikymo skirtingiems asmenims.

Todėl griežtąjį interpretavimo variantą pasirinkusios Valstybinės kalbos inspekcijos vadovų norėtųsi paklausti: kada (ir ar apskirtai) bus pradėti bausti restoranai ir kavinės, viešbučiai bei kitos įmonės, kurios meniu, viešbučių kainoraščius ir pan. paslaugų aprašus pateikia ne tik valstybine, bet ir anglų, vokiečių ar rusų kalbomis? Juk čia taip pat įstatyme minimi „gaminių ir paslaugų aprašai“.

O ar pastebėjote kokiomis kalbomis pateikiama informacija Vilniaus oro uoste? O geležinkelio stotyje? Juk tikrai ne vien lietuvių.